FIFA futsalo pirmenybės dienos šviesą išvydo dar 1989 metais. Per tą laiką įvyko aštuoni čempionatai ir du iš jų – Europoje (Nyderlandai ir Ispanija). Devintasis vyksta dabar Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.
24 komandos suskirstytos į 6 grupes po 4 komandas. Kitaip sakant, vienas miestas priglaudžia du turnyro pogrupius. Neatsitiktinai pasirinkta potencialiai lankomiausias Lietuvos futsalo rinktinės rungtynes rengti „Žalgirio“ arenoje.
Tai patogus taškas atvykti aistruoliams iš visos Lietuvos, turi ir oro uostą, kuris apsaugo keliaujančius sirgalius nuo papildomų infrastrūkturinių problemų. Galbūt tikėtasi sulaukti ir Kauno, kaip sporto miesto, palaikymo – „Žalgirio“ rungtynių lankomumas čia visada buvo fantastinis.
Švelniai tariant, Lietuvos futbolo federacijos (LFF) išsikelti tikslai nėra įgyvendinti. Prieš mėnesį generalinis sekretorius Edgaras Stankevičius portalui tv3.lt sakė: „Tikimės turėti bent 50 proc. arenos užimtumo“.
„Žalgirio“ arena per futsalo rungtynes gali priimti iki 13,8 tūkst žiūrovų. COVID-19 suvaržymai šį skaičių dar kiek apkarpo, bet pirmosios dvi Lietuvos rungtynės yra toli nuo to, ko buvo siekta (apie 1,5 tūkst. prieš Venesuela, apie 2 tūkst. prieš Kazachstaną).
Taip, futsalas nėra panacėja ir mūsų šalyje kažkokio masinio susidomėjimo natūraliai sukelti negali. Pati rinktinė nėra čempionato favoritė, o vien tai yra viena pagrindinių sąlygų norint turėti gerą lankomumą.
Tai reiškia, kad LFF šį produktą „parduoti“ žmonėms planuoja kitais būdais. Saugumas, koronaviruso prevencija, žiūrovų įtraukimas žaidimais, vizualizacijos, teritorijų išplanavimas, supažindinimas su sporto šaka turėjo įeiti į šį „paketą“.
Portale tv3.lt – keli žurnalisto pastebėjimai iš Lietuvos ir Kazachstano rungtynių „Žalgirio“ arenoje. Kas buvo gerai, blogai ir kodėl nėra žiūrovų?
Tai reikia tos kaukės ar ne?
Koronaviruso sukelti varžymai yra šių dienų sporto klausimas numeris vienas. Besikeičiantys ribojimai ir patiems organizatoriams, panašu, sukelia painių situacijų. Bent šiai dienai taip yra dėl kaukių devėjimo arenoje.
FIFA puslapyje bilietų pirkimas yra pritaikytas lietuvių ir anglų kalbomis. Kiek keista, kad skirtinga yra esminė informacija dėl kaukių devėjimo:
Lietuvių:
„Atsižvelgiant į tebesitęsiančią COVID-19 pandemiją, žiūrovai, norėdami patekti į rungtynes, privalės pateikti galiojantį COVID-19 skiepų sertifikatą ir visą laiką dėvėti nosį bei burną dengiančią kaukę“.
Anglų:
„Atsižvelgiant į tebesitęsiančią COVID-19 pandemiją, žiūrovai, norėdami patekti į rungtynes, privalės pateikti galiojantį COVID-19 skiepų sertifikatą, persirgimo įrodymą arba neigiamą PGR testą. Taip pat, REKOMENDUOJAMA, kad žiūrovai devėtų burną ir nosį dengiančią kaukę visada.“
Žurnalistui pačiam išsiaiškinti apie tikrąją situaciją arenoje sekėsi sunkiai. Pabandžius praeiti apsaugą be kaukės, iškart sukruto prižiūrėtojas ir liepė ją užsidėti.
Su tv3.lt bendravęs žiūrovas taip pat pateikdamas bilietą bandė išsiaiškinti, kokios yra taisyklės dėl kaukių devėjimo. Jam buvo paaiškinta, kad „kaukę devėkite tol, kol praeisite į vidų, o poto jau nebereikia“.
Pačioje arenoje vaikšto organizatoriai ir vis paprašo neklaužadų užsidėti kaukes. Tvarka ir šiuo aspektu nėra pati tvarkingiausia, nes dirstelėjus į vieną ar kitą arenos kampą vis pasimato po kelis asmenis be kaukių.
Kiek teko girdėti, dėl galimybių paso skanavimo klaidingų situacijų nepasitaiko. Žiūrovai ir žurnalistai privalo jį pateikti, o atsakingas asmuo telefonu patikrina ar iš tikrųjų pasas yra galiojantis.
Darbo vietos patogumas
Per trumpą karjerą dar teko labai mažai susidurti su darbo sąlygų skirtumais. Nėra ko meluoti, 22-ejų metų sporto žurnalistui vien užsidėti FIFA akreditaciją yra „kosmosas“.
Tarp lygintinų pavyzdžių į mano imtį patenka nebent „Žalgirio“, Lietuvos futbolo rinktinės ar Karaliaus Mindaugo taurės varžybos. Mano nuomone, žiniasklaidai sudarytos sąlygos būtent futsalo pirmenybėse yra aukščiausio lygio.
Įėjęs į areną, iškart atsiduri šalia žiniasklaidos centro. Jame sudarytos maksimaliai geros sąlygos. Grupių etapo metu vyksta keturios rungtynės per dieną (18 val. ir 20 val. po du mačus skirtinguose miestuose). Per du didelius ekranus žurnalistai gali laisvai stebėti tiek Kauno, tiek Vilniaus, tiek Klaipėdos įvykius.
Kiekvienas žurnalistas gali pasinaudoti privačia dėžute daiktams susidėti. Taip pat, pakankamai vietos darbui kompiuteriu. Darbo stalai yra apsaugoti sienelėmis iš abiejų pusių nuo šalimais dirbančių kolegų. Jei nepatogu kėdėje, gali įsitaisyti ant trijų sofų, prieš kurias – dar vienas televizorius su futsalo tiesiogine transliacija.
Darbas pačioje arenoje gerokai skiriasi nuo patirties per Kauno „Žalgirio“ rungtynes Eurolygoje. Krepšinio metu žurnalistai gauna vietas už krepšio – tai nėra labai patogios vietos maloniam įvykio stebėjimui. Juolab ir atvykti reikėdavo bent pusantros valandos anksčiau, kad užsiimtum padoresnę vietą.
Futsalo čempionato metu tikrai nesumeluosiu sakydamas, kad žurnalistams yra skirtos pačios geriausios vietos arenoje – per aikštės vidurį, šalia VIP ložės. Tikrai nesu didelis salės futbolo ekspertas, esu įsitikinęs, kad didžioji dauguma stebinčių taip pat džiaugiasi, kad gerose vietose gali geriau pažinti šią sporto šaką.
Darbo stalas arenoje – modernus. Prie kiekvienos darbo vietos galima pasinaudoti integruotomis dviem rozetėmis. Patikėkite, tai kartais būna rimta problema, kai atsisėdi per tris vietas nuo ant žemės padėto prailgintuvo.
Taip pat, pirmą sykį mačiau, kad ant absoliučiai kiekvieno darbo stalo būtų padėtas monitorius, kuriame transliuojamos vykstančios rungtynės. Jame galima persijungti į patogią kamerą, „atsisukti“ transliaciją į reikiamą vietą.
Žurnalistai stebi televizinę transliaciją ir rungtynių metu. Tai yra ypač svarbu dėl ginčytinų teisėjo sprendimų, kas ir nutiko trečiadienį. Kazachstanas įmušė įvartį ir teisėjas nusprendė naudoti VAR peržiūrą dėl galimos klaidos. Arenos kube vaizdo pakartojimo žiūrovai neišvydo, o žurnalistams viskas buvo transliuojama realiu laiku.
Nekilo jokių problemų ir išbandžius šio čempionato naujovę žurnalistams – „Interview request“ (liet. prašymas dėl interviu).
Šiame čempionate užpildžius prašymo formą pavyko gauti norimą žaidėją asmeniškesniam pokalbiui. Tam yra paskirtas ir atskiras kambarys. Šiek tiek gaila, kad žaidėjų laikas yra labai ribotas. Jie gyvena „burbulo“ sąlygomis, viešbutis-arena ritmu. Tačiau tai puikiai suprantama tokio masinio renginio metu.
Šią tvarką galėtų pabandyti ir kitos organizacijos. Praeito sezono metu į „Žalgirio“ rūbinę po rungtynių užeiti negalėjo niekas, o tokia praktika šiek tiek sumažintų koronaviruso riziką ir leistų žiniasklaidai perteikti daugiau minčių.
Vienintelis mini nepatogumas, kuris yra praktiškai niekinis – akreditacijos atsiėmimo vieta. Kadangi nuorodos nepadėjo, reikėjo „pasigauti“ organizatorių ir paklausti, kur čia slepiasi akreditavimo centras.
Atmosfera ir produktas
2 tūkst. žiūrovų pasaulio futsalo pirmenybėse atrodo labai mažas skaičius. Tačiau 2 futbole nelygu 2 krepšinyje. Iš šios prizmės ir pažvelkime į atmosferą „Žalgirio“ arenoje.
Džiugu, kad buvo žmonių grupė, kuri inicijavo skanduotes. Tai ir yra svarbiausia sąlyga, kad ir kiek žmonių besusirinktų. Bent porą kartų „Lietuva, Lietuva“ gaudėjo garsiai ir tai akivaizdžiai persiduoda ir rinktinės žaidimui.
Kelis kartus kazachai ilgiau kontroliavo kamuolį ir aistruoliai gan garsiu švilpimu išmušė iš vėžių varžovus. Peršasi išvada, kad su dar didesniu palaikymu Lietuva gali viršyti lūkesčius vien dėl sirgalių paramos. Jei ne tas nelemtas įvartis 20 sekundę, tribūnos būtų dar gyvesnės.
Dėl pačio salės futbolo, kaip sporto, įdomumo – kiekvieno skoniui. Vienam gali patikti tik per televizorių, kitam išvis arba krepšinis, arba neįdomu. Daugiau diskusijos vertas klausimas – ką organizatoriai gali pasiūlyti žmogui, kuris žiūri salės futbolą pirmą kartą?
Atvirai, nieko ypatingo neišvydau. „Žalgiris“ į areną pritraukia žmones dėl įspūdingo komandos pristatymo, patrankų su marškinėliais, amžinai lakstančio ir vaikų apspisto „Vilkyškių“ katino su sūrėliais ar šanso išbėgti į aikštelę ir įmetus į krepšį laimėti prizą.
Prieš futsalo rinktinės rungtynes 20 min. tarpas buvo užpildytas pranešėjo Andriaus Žiurausko įsiterpimu ir čempionato talismano „Įvartito“ pasivaidenimu publikoje. Per didžiąją pertrauką vėl nevyko nieko – tik „Įvartito“ apsilankymas publikoje pas poras, „nes gi gandrai vaikus neša“.
Per tuos tarpus organizatoriai galėtų visų pirma paaiškinti, ką jie šiandien žiūrės. Gal žmogus po pirmojo kėlinio atsistojęs kulniuos namo, nes galvoja, kad rungtynės jau pasibaigė? Norisi daugiau ir reikia daugiau.
Internete teko skaityti, kad 15 eurų už futsalą niekas šioje šalyje nemokės. Na, gal ir mokėtų, jei būtų užtikrinti, kad išvys neblogą šokėjų pasirodymą ar įspūdingų vizualinių sprendimų. Neseniai LFF paskelbė, kad su nuolaidos kodu galima bilietus net 50 proc. pigiau gauti, bet būtent dėl anksčiau vardintų priežasčių žiūrovai ir toliau jų nepirks.
Iš kitos pusės, niekas labiau lietuvių nepaskatins eiti į rungtynes nei rezultatai. Varžybos ir Kauno sporto halėje galėtų vykti ir dar surinkti maksimalią auditoriją, jei tik rinktinė būtų laimėjusi bent vienas rungtynes.
Čia jau vargu ar galima kažką prikišti LFF. Paprasčiausiai, turime tokį futsalo lygį. Žaidėjai ruošėsi labai ilgai, kryptingai būtent šiam čempionatui, gavo ir stipendijas, ir sąlygas. Tačiau už kovą niekas kredito šioje šalyje neduos – žiūrovai nori matyti rezultatą ir jį pamatę dar ir draugų pasikviesti, nes „mūsiškiai gerai varo“.
Tokie pirmieji žurnalisto įspūdžiai iš futsalo pasaulio pirmenybių Kaune. Pasidalinkite ir savo patirtimis komentaruose!