Išlydint vieną iš dviejų Dakaro ralyje, kuris prasidės sausio 4 dieną Argentinos sostinėje Buenos Airėse, dalyvausiančių Lietuvos ekipažų – didžiausią patirtį šiose lenktynėse turintį Antaną Juknevičių ir naująjį jo šturmaną, „Dakaro“ debiutantą Edvardą Duobą, – pastarasis žurnalistams užsiminė, kad didžiausią įspūdį jam padarė lenktynininko pasakojimas apie baltą šunį – haliucinaciją, kurią A. Juknevičius matė kartu su tuomečiu savo šturmanu Aurelijumi Petraičiu.
Naujienų portalo balsas.lt skaitytojams šią prieš daugiau kaip 10 metų nutikusią istoriją ir lietuvaičių nuotykius debiutuojant garsiausiose pasaulyje lenktynėse atpasakojame iš pirmų lūpų.
Automobilį teko „pajauninti“
„Mes su A. Petraičiu tuo metu buvom geriausi Lietuvoje, tikrai. Niekas taip gerai nevažiavo kaip mes. Lietuvos čempionatą laimėdavom, ir čia mums atsibodo važiuot. Tada nuvažiavom į Latviją – laimėjom Latvijoj, nuvažiavom į Lenkiją – laimėjom Lenkijoj, nuvažiavom į Rusiją – Rusijoj buvom antri, nuvažiavom į Baltarusiją – ir ten laimėjom. Atsimenu, grįžtam iš Baltarusijos ir Auris man sako: „Ar čia mes iš tikro tokie kieti, kad viską laimim toj sporto šakoj?“ Tai, sako, ką mums daryt toliau? O aš atsakiau, kad jei alpinistų siekiamybė yra Everestas, tai mūsų Everestas – turbūt „Dakaras“. Tai gal mums spjaut į visas tas vietines lenktynes ir varom į „Dakarą“?“ – pasakoja A. Juknevičius, prisimindamas, kaip kilo mintis startuoti tada dar Sacharos dykumoje vykusiose lenktynėse.
„Juokais pasakiau, – tuojau pat priduria lenktynininkas. – O jis (Aurelijus) buvo žmogus rimtas. Ir jis gimtadienio proga man padovanojo čekį – apmokėjo Dakaro ralio starto mokestį. Ir sako: „Tai viskas, varom į „Dakarą.“ Sakau, tai jau po 6 mėnesių turim važiuot (mano gimtadienis birželio vidury), o mes gi nieko neturim. Mes net mašinos neturim.“
„Už 5 tūkst. dolerių nupirkau „Toyotą“. Bet „Dakare“ nebuvo galima važiuot su mašina, senesne negu 10 metų. Laimė, tais laikais mašinos buvo registruojamos kelių policijoj, buvo paprasčiau. Nuvažiavom, kažkam 300 dolerių, ir ta mašina iš 1987 metų tapo 1996 metų. Numerius perkaliau“, – prisipažįsta A. Juknevičius.
„Atvažiavom, Paryžiuje žiūri tą mašiną teisėjai, techninė komisija viską tikrina. Žiūri ir negali patikėti – „BJ 71 Toyota Landcruiser“ modelis. Žiūri į dokumentus ir sako: „Ta mašina buvo gaminama iki 1989 metų.“ Na ir kas, sakau jiems, žiūrėkit, šita 1996 metais pagaminta. Tas teisėjas pasikviečia kitus prancūzus, jie visi žiūri ir sako: „BJ 71 Toyota Landcruiser“ 1996 metų – dar tokio nematėm.“ Žodžiu, mums leido dalyvauti“, – juokdamasis pirmąją pasakojimo dalį baigia A. Juknevičius.
Visa manta – automobilyje
A. Juknevičius prisimena, kad tąkart į Dakaro ralį jie su A. Petraičiu atvyko, galima sakyti, kaip stovi. O jo paties žodžiais – kaip į turistinį žygį.
„Mes važiavom be techninės pagalbos, važiavom su savo kuprinėm, su savo daiktais. Neturėjom jokio sunkvežimio, jokių mechanikų. Vežėmės apie 500 kg savo daiktų – palapinės, mūsų rūbai, mūsų detalės, viskas buvo toje mašinoje. Mes važiavom kaip turistai, bet mūsų tikslas buvo finišuot. Visi sakė, kad mes kvailiai ir džiaugsimės, jeigu 3 dienas nuvažiuosim. Bet mes finišavom!“ – užbėgdamas įvykiams už akių sako lenktynininkas.
„Bet tai buvo žiauriai sunku. Aš paskaičiavau, kad per lenktynes mes vidutiniškai miegodavome maždaug 1,5–2 valandas per parą: grįždavom paryčiais, kartais 4–5 valandą, o 7–8 jau yra startas“, – priduria A. Juknevičius.
A. Juknevičius: galvojau, kad man „stogas važiuoja“
Pasak lenktynininko, kaupėsi, kaupėsi tas miego trūkumas, kurį papildė stresas ir nuovargis, kol galų gale pasirodė baltas šuo.
„Mes važiavome Libijoj, prie Nigerijos sienos. Buvo didžiulis atviros dykumos plotas – 80–100 km lygi lygi dykuma. Bet jau sutemo, mes važiuojam paskutiniai, už mūsų nieko nebėra. Riedam vien tam, kad tik nuriedėtume. Ir važiuojant aš matau, kad priekyje bėga baltas šuo. Suprantu, kad tai kažkokia nesąmonė, nes negali ten bėgt tas šuo. Mes pasukam, mašina sukasi, o šuo kaip bėga prieky, taip bėga. Žiūriu, bėga jis jau 10 minučių. Galvoju, man jau visai „stogas važiuoja“. Tačiau nusprendžiau, kad Auriui geriau nieko nesakysiu, nes dar ir jam stresą įvarysiu – pagalvos, kad man visai jau... Bet aš taip ryškiai matau tą šunį – kiekvieną jo plauką matau“, – prisimena lenktynininkas.
Taip jie važiavo dar apie 20 minučių. „Ir man Aurelijus sako: „Žinai, aš tau noriu pasakyti vieną dalyką.“ Bet, sako, tu tik nepagalvok, kad man „nuvažiavo stogas“. Ir sako: „Aš jau pusvalandį ar valandą matau, kaip prieky mūsų bėga baltas šuo.“ Sakau: „Aš tau, Aurelijau, bijojau prisipažinti, bet aš tą patį šunį matau.“ Tokia „masinė haliucinacija“, – juokdamasis pasakojimą baigia A. Juknevičius.
Pasak lenktynininko, tai visai ne tas pats, kas pamatyti dykumoje miražą – tarkime, vandens telkinį, prie kurio niekaip negali privažiuoti. „Miražas – tai optinė apgaulė. Ji atsiranda, kai saulė tam tikru kampu apšviečia dykumą. Atrodo, kad ten toli priekyje didžiulis vandens telkinys, – važiuoji ir, atrodo, tuoj privažiuosi, bet kaip neprivažiuoji, taip neprivažiuoji. Tačiau tai ne haliucinacija. Haliucinacija – kai balti šunys bėgioja ir bijai prisipažinti, kad „stogas nuvažiavo“, – prisiminimais iš pirmojo savo Dakaro ralio dalijasi A. Juknevičius.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Į devintą Dakaro ralį vykstantis Antanas Juknevičius: nieko nebijome
