Bolidai – neįperkami
Pernai sėdėjęs prie „Toyota FJ Cruiser“ vairo ir užėmęs 56 vietą, po dviejų mėnesių A. Juknevičius startuos su „Mebar“ prototipu, kuris pagamintas auksarankių lietuvių mechanikų rankomis. Pasak žinomo lenktynininko, nors tai „toli gražu ne bolidas“, vis dėlto tai geresnis automobilis už tą, kuriuo važiavo praėjusį kartą.
„Prieš trejus metus pradėjome kurti automobilį Kazachstano Astanos komandai, prieš dvejus metus jis buvo jau beveik baigtas, ir mes jį net testavome. Tačiau kazachų finansinės galimybės yra gerokai didesnės negu, pavyzdžiui, mūsų, todėl jie nutarė, kad jiems neverta važiuoti su tokiu automobiliu. Jie nusipirko du „Toyotos“ automobilius – tokius pačius, kaip B. Vanagas. O mūsų kurtos mašinos, kurių kaina apie 0,5 mln. eurų, taip ir liko kaip nebaigtas projektas. Todėl aš su jais ir susitariau, kad vieną automobilį iš jų paimsiu. Tai automobilis prototipas, ir jo galimybės yra daug didesnės“, – pasakoja startui 2015-ųjų sausio 4 dieną Argentinos sostinėje Buenos Airėse besiruošiantis lenktynininkas.
Pasak A. Juknevičiaus, bolidai, kuriais lenktyniauja „Dakaro“ asai, mums kol kas neįperkami. „Tokio automobilio nuoma tik Dakaro raliui kainuoja apie 1 mln. eurų. Tu jo nenusiperki – tik nuomojiesi. Atvažiuoji, sėdi į automobilį, pravažiuoji „Dakarą“ ir viskas. Už tai moki milijoną. Tai galite įsivaizduoti, kiek kainuoja bolidai, kuriais galima laimėti“, – sako jis.
Paklaustas, kodėl lenktynininkų automobiliai tokie brangūs, jis atsako: „Įsivaizduokite, automobiliai per dieną nuvažiuoja 500 km greičio ruožų. Juos per naktį perrenka, ir kitą dieną jie vėl važiuoja. Ir taip per kelias savaites iš viso reikia įveikti apie 8 tūkst. km.“
Išmokė važiuoti B. Vanagą
„Formalūs, – atsako A. Juknevičius į klausimą, kokie jo ir kito „Dakarui“ besiruošiančio lietuvių lenktynininko B. Vanago santykiai. – Aš kurį laiką buvau net jo komandos vadovas ir treneris. Jis man buvo pažadėjęs, kad visur ir visada sakys, jog aš jį išmokiau važiuoti, bet jis tai nutyli. Tačiau jis iš manęs nemažai išmoko ir nuėjo savo keliu.“
Nepaisant to „formalūs santykiai“, kaip pasakoja A. Juknevičius, ankstesnėse lenktynėse jam teko padėti tautiečiui, nors tai daryti ir neprivaloma. „Privažiavom, žiūrim – kopos apačioje, duobėje stovi Beno mašina. Jie buvo stipriai užstrigę: jų automobilis perkaito, užvirė degalai ir jie sustojo. O aš niekada nepravažiuoju pro tautietį ir kitus žmones, kuriuos pažįstu. Didelėje bėdoje nepalieku: nors sustoti laiko nėra, bet ta minutė nieko nepakeis. Sustojom, trūktelėjom juos su virve ir ištraukėm tą automobilį. Pastatėm viršuj, kad turėtų pagreitį... Jis sakė, kad jau viskas, „Dakaras“ jam baigėsi, bet aš pasakiau, kad nešnekėtų nesąmonių: „Dabar pabūk, pailsėk ir važiuok“, – prisimena A. Juknevičius.
„Kažkada pagalba vienas kitam buvo neatsiejama „Dakaro“ dalis. Visi turėjo vieni kitiems padėti, – tęsia jis, prisimindamas lenktynes, kurios iš pradžių buvo rengiamos Sacharos dykumoje Afrikoje. – Bet dabar, išskyrus tos pačios komandos narius, tau greičiausiai niekas nepadės arba padės tie, kurie yra gale ar kuriems „Dakaras“ – tiesiog nuotykis. Bet tie, kurie važiuoja pirmi, retai kada stoja ne savo draugų rato pakeisti. Žmoniškumo „Dakare“ dabar daug mažiau negu tada, kai jis tik prasidėjo, nes pergalė labai brangiai kainuoja.“
Ruošia sau konkurentą?
Pastaruoju metu A. Juknevičius ne tik pats ruošiasi lenktynėms, bet ir treniruoja vieną lenktynininką iš Pietų Afrikos. „Ruošiate sau konkurentą?“ – klausiame.
„O ką man dabar daryti, jei paprašė patreniruoti žmogų? – šypsodamasis atšauna lenktynininkas. – Aš žinau, kad jeigu mes turėsime tokius pačius automobilius, jam šansų prieš mane nebus. Jis turi penkis kartus brangesnį automobilį negu mano. Tačiau aš turiu gerą vardą: niekada nieko neslepiu ir visada atvirai viską pasakau. Aš savo patirtį atiduodu kitiems, dalinuosi.“
„Manau, reikia būti atviram, nereikia nieko slėpti. Man būtų smagiau įrodyti, jog aš esu tikrai geriausias, negu ką nors slėpti ir užimti geresnę poziciją dėl to, kad daugiau žinau“, – priduria A. Juknevičius.
Ko reikia pergalei?
„Jeigu duosi nelabai geram lenktynininkui patį geriausią automobilį – tokį, su kokiu šiuo metu laimimos lenktynės, jis kažin ar finišuos „Dakare“. Arba jo rezultatas bus labai toli nuo geriausių. O jeigu duosi labai geram, didžiulę patirtį turinčiam lenktynininkui automobilį, kuris nėra geriausias, – jis su prasta mašina taip pat nelaimės. Bet į 20-uką pateks, – paklaustas, kas turi daugiau įtakos siekiant pergalės „Dakare“ – automobilis ar lenktynininkas, atsako A. Juknevičius. – Bet kurioje techninėje sporto šakoje, taip pat ir automobilių sporte, be geros technikos nelaimėsi.“
Garsus lenktynininkas neslepia, kad jo galimybės neleidžia lenktyniauti su tokiu automobiliu, su kokiais važiuoja geriausieji. Tačiau jis teigia dėl to labai smarkiai neišgyvenantis.
„Aš 18 metų dalyvauju varžybose. Niekada neverkiau ir nemėgstu tų, kurie verkia. Jei aš esu čia, tai yra mano gyvenimo dalis, ir aš tai darau su tuo, ką turiu. O tiems, kurie verkia, sakau: „Kam tu rinkaisi automobilių sportą? Eik į lengvąją atletiką, kur nusiperki kelnaites, kedus, ir įrodyk, kad tu ten esi geriausias“, – atvirauja A. Juknevičius.
Nors A. Juknevičiaus ekipažo biudžetas gerokai mažesnis už B. Vanago, neabejotinas jo koziris – didelė patirtis. Tad nuo sausio 4 iki 17 dienos stebėsime, kaip Argentinos, Bolivijos ir Čilės trasose, kurių bendras ilgis apie 9 tūkst. km, seksis ne tik geriausiems pasaulio lenktynininkams, bet ir lietuviškosios dvikovos dalyviams.
