Nesu nė vienos iš dviejų UEFA Čempionų lygos finale kovojusių ekipų fanas. Iškritus „Liverpool“ ekipai, vienintelė viltis liko sulaukti intriguojančio ir bekompromisio finalo, kuriame dominuotų atviras, akiai patrauklus futbolas bei kova iki paskutinio kraujo lašo.
Prisipažinsiu, nesu tas futbolo gerbėjas, už viską labiausiai vertinantis grynąją estetiką. Futbolas visų pirma yra kova, bekompromisis mūšis dėl pergalės, kur tėra vienas laimėtojas. Futbolas tai – nulinės sumos žaidimas. Aistra bei siekis nugalėti – pagrindinis kovos variklis. Jei tektų rinktis tarp įnirtingos gladiatorių kovos bei klasikinę meistrišką Šekspyro dramą primenančių futbolo rungtynių, nedvejodamas pasirinkčiau pirmąjį variantą.
Finalas – puikiausia to išraiška. Futbolas savo funkcija kuo puikiausiai primena viduramžių bakchanalijas. Rungtynių metu nustoja galioti bet kokie autoritetai, nes didžiausia žvaigždė ar favorite laikyta ekipa nedelsiant gali kristi į patį giliausią purvą, o pats kvailiausias juokdarys ir niekieno rimtai nevertintas klubas gali tapti publikos dievaičiu. Laikinai nustoja galioti visos socialinės hierarchijos, o stadionas pasineria į viduramžių kvailių šventę primenančią atmosferą.
Kalbant apie patį žaidimą, pirmajame kėlinyje aiškiai dominavo raudonieji velniai iš Mančesterio. Jie buvo kūrėjai, kurie lengvais potėpiais, netikėtomis kombinacijomis kūrė meninius šedevrus prie Londono „Chelsea“ ekipos vartų. Kombinacija, po kurios Christiano Ronaldo nuginklavo Petrą Čechą, verta vietos geriausių futbolo epizodų chrestomatijoje.
Šioje chrestomatijoje savo vietą užsitarnavo ir pats P. Čechas. Būtent šis vartininkas dar pirmajame kėlinyje išgelbėjo savo ekipą nuo visiško nokauto, kai visų pirma atrėmė Carlozo Tevezo smūgį, o po to sugebėjo sureaguoti ir į tolimą Michaelo Carricko smūgį. Vėliau savo progos vėlgi neišnaudojo C. Tevezas.
Tuo tarpu likę „Chelsea“ žaidėjai pirmajame kėlinyje priminė veikiau išvargusį proletariatą, kuris sunkiu, varginančiu darbu siekė prasiskinti kelią raudonųjų velnių vartų link. Alinantį darbą vainikavo netikėta sėkmė – kamuolys Frankui Lampardui po kojomis išdygo tarsi grūdas aklai vištai – 1:1. Už sunkų bei pasiaukojantį darbą pirmajame kėlinyje Romanas Abramavičius galėtų savo ekipos žaidėjams suteikti ir „stachanoviečių“ darbo herojų vardą.
Galbūt būtent tas netikėtas ir, drįstu teigti, prieš žaidimo logiką kritęs įvartis lėmė tai, kad komandos antrajame kėlinyje tiesiog apsikeitė vaidmenimis. Londono ekipa ilgiau kontroliavo kamuolį, jų atakos buvo pavojingesnės, o keliose situacijose raudonuosius velnius nuo įvarčio gelbėjo tik sėkmė. Vis dėlto, kad ir kaip arti tikslo buvo, mėlyniesiems įvarčio pasiekti nepavyko. Dėl išsvajotos Čempionų lygos taurės komandoms teko kovoti papildomas 30 minučių.
Jo antiherojumi drąsiai galima laikyti Didier Drogba. Niekuo, išskyrus dažnai akivaizdžius bandymus „ieškoti“ priešininko pražangos bei kelis nesėkmingus šūvius iš toli, neišsiskyręs Dramblio Kaulo Kranto rinktinės lyderis sugebėjo įsivelti į peštynes, kurių metu užsitarnavo raudoną kortelę.
Tuo tarpu, jei tektų rinkti geriausią pratęsimo atlikėją, juo neabejotinai taptų Johnas Terry. Ir kas galėtų paneigti, kad mokėjimas griauti taipogi nėra menas? Būtent mėlynųjų kapitonas, laiku pakišęs galvą po Ryano Giggso smūgio, išgelbėjo savo ekipą nuo kracho.
Velniai griebtų, bet kas galėjo tikėti, kad J. Terry vėliau taps vienu iš tų „prakeiktųjų“, nesugebėjusių pasižymėti nuo 11 metrų žymos? Bet finalas tuo ir žavus, kad nuo didvyrio iki nevykėlio, nuo pasmerktojo iki išsigelbėjusiojo yra vos vienas žingsnis. Jei ne mėlynųjų kapitono nesėkmė prie 11 metrų žymės, interneto komentaruose greičiausiai šiandien prie kryžiaus būtų kalamas ne kas kitas, o geriausias raudonųjų velnių sezono žaidėjas C. Ronaldo. 11 metrų baudiniai yra gryna loterija, ir nuspėti, kas triumfuos šioje velniškoje dvikovoje, yra neįmanoma. Vienas slystelėjimas, vienas kluptelėjimas gali kainuoti itin brangiai. Tuo tarpu vienas puikus grobio tykančios panteros žaibišką reakciją primenantis vartininko šuolis gali padovanoti pergalę.
Bet, kalbant banaliai, yra taip kaip yra... Seras Alexas Fergusonas po 9 metų pertraukos atvedė savo ekipą į triumfą, R. Giggsas pagerino legendinio Bobby Charltono sužaistų rungtynių MU rekordą, o raudonieji velniai į Mančesterį parsiveš ilgokai lauktą stipriausios senojo žemyno ekipos taurę. Avramo Granto auklėtiniams belieka laukti kito sezono ir galimo keršto... Pastarasis dažniausiai būna itin saldus.
Beje, Maskvos „Lužnikų“ stadionas visiškai nepriminė „bulvių lauko“. O juk prieš varžybas skambėjo marios kalbų, kad aikštė kelia pavojų žaidėjų sveikatai ir kad kamuolys toje aikštėje rieda veikiau velykinio margučio, o ne futbolo kamuolio trajektorija. Tokiu atveju norisi tik palinkėti, kad kada nors greitu laiku ir Lietuva turėtų nors kiek panašią į šią „bulvių lauką“ aikštę. Nes, jei „Lužnikų“ stadiono aikštė, kaip buvo postringaujama, kelia pavojų žaidėjų sveikatai, tai mūsiškės turėtų būti pavojingos ir pačiai gyvybei.
