„Hegelmann LFF taurės“ finalą „Žalgiris“ laimėjo po pratęsimo rezultatu 2:1 įveikdamas „Hegelmann“ ekipą.
„Sveikinu mūsų aistruolius su trofėjumi. Labai dėkui jiems už palaikymą, prieš, per ir po rungtynių. Abi komandos pradėjo atsargiai, davė varžovams žaisti savo aikštės pusėje. Buvo daug kovos, nedaug pavojingų momentų. Rungtynės buvo neblogos kai komandos atakavo. Manau, kad Žalgiris laimėjo pelnytai“, – sakė V. Čeburinas.
„Labai sunkios rungtynės, buvo tikrai stiprus varžovas. Buvome pavargę po rungtynių Europoje ir atidavėme viską aikštėje“, – teigė M. Miličkovičius.
Jis įmušė pirmąjį įvartį, o prieš antrąjį asistavo Mario Paveličiui, kuris rungtynes baigė neįprastoje saugo pozicijoje.
„Mario universalus žaidėjas, gali žaisti įvairiose pozicijose. Kai prireikė, susidarė tokia būtinybė, pervedėme jį ten, nes reikėjo jo perdavimų. taip pat pagalbos gynybai vidurio zonoje. Taip pat reikėjo smūgių. Apie tai kalbėjome per pertrauką – kad mums reikia smūgių į vartus“, – aiškino V. Čeburinas.
Antras taurės rungtynes iš eilės „Žalgiris“ išleido turėtą persvarą pagrindinio laiko pabaigoje.
„Ketvirtfinalyje mes patys įmušėme pabaigoje. Žinoma, nemalonus momentas praleisti rungtynių pabaigoje, kai komanda atrodo valdo žaidimą, bet toks standartas ir kamuolys įkrenta. Nemalonu. Galbūt jau galvojame kad laimėjome, o tai negerai“, – pripažino treneris.
Jis dėkojo futbolininkams, kurie nepaisant ketvirtadienį žaistų rungtynių sužaidė ir dar 120 minučių: „Matėme, kad tie kas žaidė prieš Pyunik ir praleido daug laiko aikštėje – jų nedaug liko iki rungtynių pabaigos, bet buvo. Tačiau jiems esu dėkingas už išlaikytą tempą. Jie atiduoda viską Žalgirio labui.“
Paklaustas apie atmosferą stadioną ir patį stadioną, V. Čeburinas džiaugėsi tiek infrastruktūra, tiek palaikymu. „Prieš rungtynes, kai klausė kas ką palaiko, daugiau girdėjome šūksnių už „Hegelmann“. Tačiau mūsų visi aistruoliai dar nebuvo patekę į stadioną. Labai malonu žaisti prie tokios auditorijos, aistruolių. Labai norėtųsi jog stadione per čempionato rungtynes irgi būtų daugiau aistruolių. Tai visada duoda stimulą, visada duoda progresą futbolui. Prie tuščių tribūnų žaisti sunku, – kalbėjo V. Čeburinas – Pats stadionas yra fantastika. Galbūt tik aikštė galėtų būti dar geresnė. Daugiau norėtųsi tokių stadionų. Laukiam nacionalinio Vilniuje, tikiuosi jis bus dar geresnis.“
„Nuostabus stadionas, puiki atmosfera. Nustebino, jog buvo tiek daug žmonių. Nuostabu buvo matyti pilną stadioną. Tikiuosi, jog ir čempionate ateis daugiau žiūrovų.“, – vertino M. Miličkovičius.
Nors po rungtynių dėl koncerto buvo numatyta mažai laiko pasidžiaugti trofėjumi, V. Čeburinas teigė, kad komanda nesiruošė atsisakyti tradicijos su aistruoliais: „Visada su aistruoliais pašvęsime pergales. Aistruoliai yra neatsiejama komandos dalis. Tai žmonės kurie serga už komandą, gyvena komanda, pergyvena dėl jos Tiek sunkiais laikais, tiek sėkmės laikais jie visad su mumis.“
Vienas rungtynių herojų M. Miličkovičius pirmoje sezono pusėje žaidė nedaug, tačiau antroje įsitvirtino ekipos sudėtyje, o aistruoliams labiausiai įsiminė smūgiais iš toli
„Kai atėjau į Žalgirį buvau dešimtos pozicijos žaidėjas. Pradžioje gavau galimybių parodyti save. Tačiau reikėjo laiko suprasti ko treneris nori, kokias užduotis skiria, – aiškino juodkalnietis – Nėra jokios paslapties, mėgstu būti arti vartų. Visada mėgstu atakuoti, taip žaidžiu visą karjerą. Esu motyvuotas ir stengiuosi įmušti bei asistuoti komandos draugams.“
Jis teigė, jog pelnytas įvartis – vienas svarbiausių karjeroje: „Man įvartis labai svarbus, vienas svarbiausių, nes tai pirmasis naujame stadione, istorinėse rungtynėse.“
„Žalgiris“ po finalo ilgai nesiilsės – jau trečiadienį laukia čempionato rungtynės Panevėžyje, o sekmadienį – dar viena akistata prieš „Hegelmann“.
