Pokalbis pokalbyje su Lietuvos rinktinės šaudymo treneriu Ruslanu Nikitinu – apie lietuvių progresą, stipriąją V. Strolios savybę bei klaidas estafetėse.
– Žiūrint į statistiką, šaudymo taiklumas šiemet pagerėjo beveik visiems A komandos nariams. Kas lėmė tą progresą? Ką akcentavote tarpsezoniu?, – biathlonltu.com paklausė R.Nikitino.
– Negalėčiau išskirti vienos vietos, kad kažką darėme kitaip, kažką pakeitėme. Pirmąją stovyklą prieš šį sezoną turėjome Baltarusijoje, kur statėme pamatus šaudymui. Ten buvo maniežas, o iki šiol juose nedirbdavome – sąlygos idealios, jokio vėjo. Turėjome geras 10 dienų, per kurias atlikome tikrai kokybišką darbą. Manau, tai leido sportininkams greičiau įgauti pasitikėjimą, atsirado kokybė. Taip pat anksčiau įjungėme darbą po krūvio šaudant, kontaktinį šaudymą. Ta stovykla manieže greičiau leido įjungti greičio treniruotes ir kontaktinį šaudymą.
Kaip ir kiekvienais metais po sezono žiūrėjome į geriausias komandas, kaip pas juos nureguliuoti ginklai, ką galime pritaikyti mūsų sportininkams. Bandėme, žiūrėjome, kas kam tinka, o vėliau reikėjo tik įdirbio.
– Pagal užimamas vietas rinktinės lyderis yra Vytautas Strolia. Ar jo šaudymas jau pakankamai geras, kad būtų galima kovoti su elitu?
– Sunkus klausimas (šypteli – aut. past.). Jei žiūrėtumėme visą šio sezono darbą, jis tikrai patobulėjo. Tą matėme ir vasarą, ir rudenį. Kitas dalykas yra kaip tą gerą šaudymą pernešti į varžybas. Kažkiek pavyko, kartais nepavyksta. Ne viskas taip greitai, bet tikrai artėjame prie to elito šaudymo srityje – tą parodo Vytauto šaudymo procentas individualiose rungtyse. Negalėčiau pasakyti, kad šaudydamas jau pasiekė elitą, bet tikrai ženkliai priartėjo.
– Rinktinės treneris Sergejus Sakalouskis yra pasakęs, kad tikrasis biatlonas prasideda nuo pirmojo šaudymo stovint. Sutinkate?
– Iš dalies galima sutikti su šiuo teiginiu, ypač stebint elito „mass startus“ (bendro starto varžybas – aut. past.). Gulint šaudyti lengviau, o pirmus ratus dalyviai važiuoja krūvoje, ne tokiu dideliu tempu. Iš kitos pusės, jei tokiose varžybose gulint padarai dvi baudas ar daugiau, automatiškai atsilieki nuo lyderių, nebeturi kompanijos, su kuo važiuotum ir dėl to atsiranda vėjo pasipriešinimas, prarandi slydimo nuo kalno greitį. Jei varžybų pradžioje suklysi, tavo lenktynės dėl aukštų vietų baigėsi.
– „Eurosport“ komentatoriai giria stabilų Vytauto šaudymą gulint. Esate sakęs, kad Vytauto stiprioji pusė vis dėlto yra šaudymas stovint. Kodėl?
– Ką matau iš treniruočių, šaudymas stovint pas Vytautą šiemet ženkliai pagerėjo. Radome tam tikrą neblogą šaudymo padėtį, kurią atidirbinėjome. Negaliu teigti, kad šaudymas gulint yra blogas – jis taip pat patobulėjo. Tačiau stebint visą treniruočių procesą, šaudydamas stovint jis yra drąsesnis, daro mažiau
klaidų. Gulėdamas varžybose jis ne visada sukontroliuoja klaidas, tai niuansas ties kuriuo dar reikia padirbėti.
– Gabrielė Leščinskaitė yra taikliausia planetos biatlonininkė – 94,4 proc. taiklumas. Pati Gabrielė sako, kad ši statistika jai kelia juoką, kadangi ji šaudo labai lėtai. Ką manote apie Gabrielės taiklumą ir teiginį, jog to sureikšminti nereikėtų?
– Visų pirma, biatlone svarbiausias dalykas yra taiklumas. Kada atsiranda stabilumas, užtikrintumas, tada galima pradėti greitinti šaudymą. Šaudymo greitis labiausiai priklauso nuo to, kaip sugebi atlikti pirmą šūvį. Kiekvienas sportininkas turi savo ritmą, kvėpavimo greitį, kvėpavimo ciklus tarp šūvių ir tai realiai nedaug kuo keičiasi. Bet būtent įdirbis iki pirmojo šūvio nulemia šaudymo laiką. Gabrielės situacija tokia, nors su ja apie tą daug kalbame, akcentuojame vasarą... Ji tikrai gali šaudyti greičiau, gali tą pirmą šūvį atlikti greičiau.
Varžybos yra varžybos, klaidos kaina aukšta. Reikia džiaugtis jau tuo, kad taiklumas yra aukštas. Norint siekti aukštesnių rezultatų, reikės tobulėti šioje vietoje. Kelios sekundės viename šaudyme sprinto finišo protokole gali reikšti vos ne 10 vietų. Bet kokiu atveju Gabrielė šiemet tikrai šaunuolė, susitvarko psichologiškai. Jos progresu ypač džiaugiuosi.
– Jei neskaičiuotumėme netaiklių šūvių estafetės rungtyse, visų mūsiškių taiklumo procentas būtų gerokai didesnis. Kodėl lietuviai nesusitvarko estafetėse? Kodėl jose šaudome prasčiau nei asmeninėse varžybose?
– Jei atvirai, jeigu turėtumėme konkretų atsakymą ir žinotumėme, dėl kokių priežasčių tai vyksta, tą ištaisytumėme. Kalbėjome, bandėme ieškoti priežasčių. Po paskutinės estafetės Antholce daug diskutavome apie psichologijos niuansus. Tikslaus atsakymo, kodėl taip šaudome estafetėse, nėra. Faktas, kad kažkas kiša koją, kažkoks papildomas jaudulys, jog esi atsakingas ne tik už savo rezultatą, bet ir už komandos. Manau, kad per daug sureikšminame norą nepavesti komandos.
– Vytautas po bendro starto varžybų Antholce pasakojo, kad atliekant prisišaudymą vėjo nebuvo, tačiau varžybų metu jis pakilo. Teko atlikti pataisymą prieš pirmą šaudyklą, tačiau po to vis tiek sekė du netaiklūs šūviai. Kaip reaguojate į pasikeitusias situacijas varžybų metu?
– Priklauso nuo oro sąlygų, koks yra vėjas. Būna, kad pučia pastovus vėjas iš vienos pusės, būna gūsiais ar keičiasi kryptis. Visą laiką per prišaudymą randame centrą prie tam tikro vėjo. Aptariame, kokį pataisymą prie kokio vėjo reikėtų daryti. Iš anksto negali to pasakyti, net prieš atvažiuojant į šaudyklą negali pasakyti, ką konkrečiai reiktų padaryti. Vėjas yra nepastovus, sportininkas sprendimus turi priimti pats, nors prieš varžybas galimus scenarijus aptariame. Būna niuansų, pavyzdžiui, Antholce daugiau informacijos galima duoti prieš šaudymus stovint, nes jei vėjas iš vienos pusės, tada prie paskutinių skydų, šalia 30-tojo, vėjas būna mažesnis.
– Yra tam tikrų pasaulio taurės etapų, kur vėjas stipriausias ir labiausiai nepastovus. Kurie etapai šaudymui yra neparankiausi?
– Estešunde tikrai sudėtinga šaudyti, bet Oberhofe situacijų būna ne ką prastesnių, jei vėjas, rūkas ar sniegas. Išskiriu Estešundą ir Oberhofą, bet prisimenu ir olimpines žaidynes Pjongčange, kur sąlygos taip pat buvo labai sudėtingos.
