Belaukiant turnyro, UTMA pasidalino vaizdo įrašu, kuriame prie vieno stalo susėdo abiejų sportininkų treneriai – Andrius Šipaila ir Ignas Barysas, turėję ne vieną apsižodžiavimą praeityje.
Ukmergėje vykusiame Lietuvos WAKO čempionate konfliktas tarp I. Baryso ir A. Šipailos išsirutuliojo po Igno Pauliukevičiaus ir Kristupo Šimkaus kovos svorio kategorijoje virš 91 kg. Šiai kovai prireikė visų trijų raundų, po kurių K. Šimkaus veide buvo matyti kraujas.
I. Barysas, nuskambėjus finaliniam gongui, išėjo į ringą numauti I. Pauliukevičiui pirštinių, tačiau tuomet kilo apsižodžiavimas, o teisėjas ragino I. Barysą palikti ringą, kadangi nugalėtojas dar oficialiai nebuvo paskelbtas.
Apsižodžiavimas vyko ir toliau. Nors transliacijos metu sunku girdėti, ką pasakė A. Šipaila, tačiau I. Baryso žodžiai buvo girdimi aiškiai: „Išmok pralaimėti“.
Patys kovotojai dramų vengė, sumušė vienas su kitu rankas, nuėjo pasisveikinti su varžovų treneriais, o nugalėtoju buvo paskelbtas I. Pauliukevičius.
Vėliau, kai buvo dar nebuvo suorganizuota I. Pauliukevičiaus ir S. Maslobojevo kova, I. Barysas viename iš vaizdo įrašų yra sakęs, jog su A. Šipaila niekada nebus draugais, o to priežastis – jų auklėtinių dvikovos.
„Aš įtampos niekada nejaučiu juos pamatęs. Absoliučiai neturiu įtampos. Jis pasisveikina, aš pasisveikinu. Mes esame treneriai. Jis tada neteisingai pasakė Lietuvos čempionate, nepripažino, kad jo sportininkas pralaimėjo ir tiek. Aš pasakiau – išmok pralaimėti. Toks buvo mūsų ir konfliktas... Bet po viso to mes paspaudėme rankas, pasikalbėjome ir baigėsi. Mes treneriai ir viskas. Mes niekada nebūsime draugais, nes mūsų sportininkai visada vienas prieš kitą kovos“, – pasakojo I. Barysas.
Dabar, kai kovinio sporto sirgaliai laukia S. Maslobojevo ir I. Pauliukevičiaus akistatos, jų treneriai pagarbiai atsiliepė vienas apie kitą bei apie kovotojus ir draugiškai aptarė įvairius klausimus.
„Sprendžiant iš ažiotažo ir bilietų pardavimų, atrodo, kad tai gali būti didžiausia kova Lietuvos kikbokso istorijoje. Ar sutinkate su tuo, vertinant susidomėjimo lygį?“, - klausė pokalbio vedėjas Martynas Nesavas.
A. Šipaila: Manau, kad tikrai taip. Tai bus viena iš didžiausių kovų. Ji apskritai bus labai įdomi, nes Ignas dabar rodo labai gerą lygį, o Sergejus vis dar yra savo pike. Šioje kovoje Sergejui tenka didesnė atsakomybė, nes jis laikomas favoritu. O Ignui tai labai geras prasitestavimas. Per šiuos metus jis iš mažai žinomo kovotojo tapo labai populiarus, kai kas net lygina, kad galbūt jau populiaresnis už Dominyką Dirkstį. Tokios kovos duoda labai daug. Prieš tai Edvinas Šalkovskis irgi pakėlė visus – Dominyką, Igną. Ignas jauniausias, jam vis tenka sunkesnės kovos.
I. Barysas: Negalėčiau sakyti, kad sunkesnė. Edvinas Šalkovskis pasaulyje buvo trečias, Europoje taip pat pasiekęs aukštumų. Jis buvo rimčiausias priešininkas iki šiol.
A. Šipaila: Nors ir jaunas, bet laimėjus prieš jį, jau yra lygis.
I. Barysas: Nesuprantu to lietuviško požiūrio: kai žmogus laimi, viskas gerai, bet kai pralaimi – iškart vadina „maišu“. Edvinas tikrai geras kovotojas, mes tai žinojome, įvertinome ir supratome, kad kova bus labai sudėtinga.
A. Šipaila: Visą gyvenimą taip buvo ir bus. Visi visada nori maksimalių iššūkių mūsų kovotojams. Mes esame nedidelė tauta. Pas mus negali būti penkių šimtų aukšto lygio mokyklų, kaip, pavyzdžiui, JAV. Ten yra didžiulės bazės.
I. Barysas: Ten dirba daugybė specialistų. O mes, du generolai.
A. Šipaila: Iš savo rūsių kažką bandome lipdyti ir visai dar pavyksta.
I. Barysas: Esame gerame kelyje. Kai nuvažiuoji į stovyklas užsienyje, įsitikini, kad viską darome gerai, tiesiog esame maža tauta ir turime mažiau talentų. Amerikoje ateina dvidešimt žmonių, ir iš jų dešimt gali puikiai dirbti, nes turi genetiką, visai kitokią širdį.
A. Šipaila: Pas mus jau visi gerai gyvena, turi ką valgyti.
I. Barysas: Pavyzdžiui, nuvažiavus į Meksiką, kur veikia Las Vegaso instituto filialas, matai žmones, kuriems tai yra gyvenimo šansas. Jie supranta: jeigu jo nepasiims, neturės ką valgyti. Tu matai tą ryžtą jų akyse ir supranti, kad mes gyvename taip gerai, jog galime rinktis, ką norime daryti. O jie nelabai turi iš ko rinktis.
– Man kartais kyla klausimas, kaip ji tapo tokia populiari. Jeigu paimtume du popieriaus lapus ir be jokių emocijų surašytume Sergejaus ir Igno sportinius pasiekimus, tai neatrodytų kaip didžiausia kova Lietuvos kikbokso istorijoje. Bet gyvename tokiais laikais, kai susiduria dvi kultūros. Andrius viename interviu yra pasakęs, kad yra Amerika su savo šou verslu, konfliktų kultūra, ir yra Azija – kovinio sporto pagarba ir tradicijos. Šioje kovoje, atrodo, įvyko šių dviejų pasaulių samplaika: ažiotažą pagimdė ir konfliktas, ir sportinis interesas. Kurioje stovykloje – Amerikos ar Azijos – jūs patys labiau esate?
I. Barysas: Azija yra kikboksas ir muay thai, o Amerika – MMA. Aš labiau prijaučiu MMA kovoms ir dirbu ties tuo, nors kikboksas taip pat yra mano labai mėgstama disciplina. Amerika yra viso šito Meka, ypatingai Las Vegasas, kur turi didžiulį pasirinkimą, bet grynai kikbokso Amerikoje man trūksta.
A. Šipaila: Be abejo, mums labiau prie širdies Azija ir ta pagarbos kultūra. Aišku, pas mus būna visko, emocijos liejasi. Mes, treneriai, esame labai emocionalūs, nes realiai kovojame už savo sportininkus. Tuo momentu, kai viskas ūžia ausyse, tu negalvoji, ką sakai ar darai.
I. Barysas: Bet galutiniame taške vis tiek supranti, ateini, paspaudi ranką. Mes kariaujame už savo sportininkus. Kartais galbūt esame neteisūs, bet tuo metu emocijos ima viršų.
A. Šipaila: Pavyzdžiui, Šarūnas Jasikevičius krepšinyje – nemanau, kad jis yra švelnesnis, bet niekas nesako, kad jis blogas žmogus. Tiesiog tokios emocijos. Dauguma trenerių, kurie yra pasiekę rezultatų, yra šiek tiek karštakošiai, nes kitaip neįmanoma.
I. Barysas: Mums rūpi. Visi mato sportininką, bet treneris iki kovos neša didžiulę atsakomybę. Visi mėgsta nugalėtojus, o pralaimėtoją teisti lengviausia, net nežinant situacijos. Mes esame kariai ir niekada nepasikeisime, kol mylėsime tai, ką darome. Varžybose mes atiduodame save, rėkiame, patarinėjame, vaikštome po areną visi šlapi. Tuo ir išsiskiriame. Turbūt dėl to mus ir suveda kelias – darome tai iš širdies, mokomės vienas iš kito, iš klaidų, iš pralaimėjimų ir laimėjimų.
– Kada jūsų keliai pirmą kartą susikirto? Ar buvo situacija, kai Ignas kovojo turnyre, o tu, Andriau, jau buvai ringo kampe?
A. Šipaila: Labai seniai. Ignas aktyvią kovotojo karjerą baigė palyginti neseniai, apie 2018 metus.
I. Barysas: Aš treniruoju nuo 2009 metų, tai susitikdavome dar mėgėjų turnyruose Ukmergėje ir kitur. Tai buvo tie senieji laikai, kai mes ir pradėjome.
– Jūsų treniravimo laiko skalė panaši, bet yra skirtumas. Ignai, tu turi daugiau tiesioginės kovinės patirties ringe. Andriau, tu turi mažiau patirties kaip kovotojas, bet gerokai dažniau buvai ringo kampe kaip treneris. Sulyginant šias patirtis, kuris iš jūsų turi daugiau pranašumo, o kuriam tai yra trūkumas?
I. Barysas: Iš tikrųjų nenorėčiau nieko lyginti. Žmonės mato tiek Andriaus, tiek mano darbą, o mes patys savęs tikrai negalime palyginti. Aš savęs iš šono nematau ir net nenoriu klausti.
A. Šipaila: Mes gyvename šia diena ir žiūrime į ateitį, praeities medalių dabar neskaičiuosime.
– Kaip tada įvertinti trenerio gerumą? Pagal auklėtinių pasiekimus, klubo rezultatus, žvaigždžių kiekį? Koks yra tas matmuo, leidžiantis sportininkui išsirinkti geriausią trenerį?
A. Šipaila: Žiūrėkite, Ignas iki 2017 metų aktyviai kovojo. Jis nebuvo tiek įsitraukęs į treniravimą, kiek aš. 2013 metais aš jau buvau užauginęs pasaulio čempionus, tą patį Sergejų. Ignas kaip profesionalus treneris visiškai atsiduoti klubui pradėjo vėliau, labiau po pandemijos.
I. Barysas: Anksčiau turėjau tik tris treniruotes per savaitę, neturėjau kito laiko. Iš tų trijų kartų mes po truputį ir kūrėmės. Bet kai atsirado laikas, kai gali gyventi salėje, ateiti naktį ar ryte, tada gali atsiduoti visu šimtu procentų. Manau, per trumpą laiką mes nuėjome geru keliu.
A. Šipaila: Apskritai manau, kad Lietuva yra per maža šalis, jog mes čia tarpusavyje konkuruotume. Reikia konkuruoti su pasauliu.
I. Barysas: Sutinku su tuo. Bet kadangi abu esame tokie patys, abu tuo gyvename, neišvengiame apsižodžiavimų. Paskui patys juokiamės, nors kartais tie pykčiai būna visai nereikalingi. Faktas, kad viską parodo varžybos. Pažiūri, kas pas žmogų sportuoja, kas dalyvauja varžybose, ir viskas pasidaro aišku. Jūs kontroliuojate Vilnių, mes užimame geras pozicijas Kaune.
A. Šipaila: Jeigu mes čia sėdime dviese kaip treneriai, tai jau kažką pasako.
I. Barysas: Svarbiausia mylėti savo darbą ir atiduoti visą save. Tada nori nenori, rezultatas bus. Tik pagalvosi, kad jau viskas gerai – iškart viskas pradės kristi.
– Susidaro įspūdis, kad sunkiausia būna atlydėti auklėtinį į ringą. Andriau, esi pasakojęs, kad kartais pajauti tokį jaudulį, kurį lyginai su panikos priepuoliu. Kaip suvaldyti tas emocijas ir neperduoti jų kovotojui?
A. Šipaila: Tai labai sudėtinga, nes mes viską priimame asmeniškai, už kovotojus einame kaip už savo vaikus. Išeiti pačiam kovoti yra lengviau. Iš tavęs, kaip trenerio, tikisi, kad atvesi į pergales. Kuo labiau augi kaip treneris, tuo atsakomybių daugėja. Visi pradeda tikėtis, kad darysi stebuklus, bet nesi joks stebukladarys. Galvojau, kad tas jaudulys praeis po kažkiek kovų, bet nepraeina. Rudenį ar pavasarį, kai varžybų būna ištisai, tu visiškai išsenki. Nebemotyvuoja nei varžybos, nei pinigai, tiesiog nori poilsio. O sportininkams reikia dirbti. Sergejus yra pas mane atvažiavęs ir per atostogas – stovi su lagaminais prie durų, ir viskas, darome po dvi treniruotes.
– O tau, Ignai, buvo pačiam sunkiau lipti į ringą ar dabar atlydėti kovotojus?
I. Barysas: Vienareikšmiškai kovotojus. Tu degi, bet negali parodyti jokiais būdais. Emocijos kartais sprogsta, tai natūralu. Jeigu kažkas tikisi, kad mes pasikeisime, tai nepasikeisime. Jeigu pasikeisime, vadinasi, nebemylime savo darbo ir tada jau reikės kviesti naujus trenerius į pokalbį.
– Kai treneris yra kampe, labiausiai atsiskleidžia riba tarp stratego ir psichologo. Turi labai mažai laiko perduoti informaciją, kad kovotojas kažką keistų, ir kartu turi jį nuraminti arba užvesti. Esame matę labai skirtingų jūsų taktikų ringo kampe. Andriau, pavyzdžiui, kovoje su Krilavičiumi grasinai įmesti baltą rankšluostį. Ignai, tave esame matę ir su šypsena ramiai aiškinantį, ir labai piktą. Kur yra ta riba? Ar kiekvienam kovotojui reikia skirtingo priėjimo, ar turite kažkokį standartą?
A. Šipaila: Aš manau, kad tai priklauso nuo to, kurioje vietoje ta „raketa“ yra pakilusi. Būna, kai kovotojas jau išskrenda kažkur toli, emocijose, tada reikia jį kažkaip grąžinti į realybę. Kai jis kontroliuoja save, gali ramiai paaiškinti, ką dar pridėti. Bet būna, kad lekia be stabdžių. Tada reikia labai greitai jį sureguliuoti, nes laiko daug nėra, o matai, kad nuskris ne ten, kur reikia.
– Andriau, minėjai, kad Sergejus jaučia didesnę atsakomybę, nes aplinka ir žmonės iš jo, kaip iš favorito, tikisi daugiau.
A. Šipaila: Favorito statusas visada morališkai sunkesnis.
– Dabar reikės sukurti geriausią šachmatų partiją kikbokse. Kuris iš jūsų turės daugiau ėjimų savo knygutėje?
A. Šipaila: Visi šią kovą pristato kaip amžiaus dvikovą, kurioje viskas pastatyta ant kortos. Atrodo, kad jeigu Ignas pralaimės, jam jau reikės baigti karjerą. Sergejus šioje kovoje yra favoritas, bet nematau prasmės Ignui užkrauti tokios naštos, kad jis čia būtinai turi kažką įrodyti ir kad pralaimėjimas reikštų pabaigą. Jeigu mes taip užkrauname, tai ir publika taip reaguoja. Ignui dar tik 23 metai, jis jaunas kovotojas. Jeigu jis ir kiti jauni kovotojai tęs karjeras, jie dar penkiolika metų galės kovoti, kol pasieks Sergejaus amžių.
– Yra du scenarijai: laimi Ignas arba laimi Sergejus. Pažiūrėkime į perspektyvą iš loginės trenerio pusės. Jeigu kovą laimi Ignas Pauliukevičius, ar tai kažką iš esmės keičia?
I. Barysas: Gaunasi taip, kad tada turi kažką pakelti arba kažką nuvertinti, bet taip nėra. Mes suprantame, kad gauname šansą kovoti prieš geriausią pasaulio žmogų. Darysime viską, kad parodytume aukščiausią lygį. Andrius jau yra ruošęs kovotojus „Glory“ turnyrams, jam tai nėra naujiena, o Ignui ir man, kaip treneriui, tai visų pirma yra garbė. Bandysiu sužaisti geriausią savo šachmatų partiją, bet mes žinome, kur einame ir kas yra Sergejus Maslabojovas. Žinome, kad 38 metai jo svoryje yra pats pikas, jis tai parodė paskutinėje kovoje. Mums tai garbė, norime išsibandyti. Vienu ar kitu atveju mes nieko neprarasime.
A. Šipaila: Aš manau panašiai. Jeigu visi nori ir toliau juos matyti kovojančius, vadinasi, nereikia visko statyti taip, kad pralaimėjimas uždaro visas duris. Po vienos kovos matys vienaip, po dviejų – vėl kitaip.
– Noriu pasinaudoti proga ir išsklaidyti gandus apie ryškiausias situacijas tarp jūsų. Viena jų – Lietuvos kikbokso čempionato pusfinalio kova, kur įvyko garsiai nuskambėjęs apsižodžiavimas. Ignai, iš tavo pusės nuskambėjo frazė „išmok pralaimėti“. Andriaus atsakymas įraše sunkiai girdėjosi. Kas ten iš tikrųjų įvyko?
I. Barysas: Iškart pasakysiu: mes kartais girdime tai, ką norime girdėti. Dėl to ir susiginčijame. Po kovos aš girdėjau vienaip, o tu paskui sakai, kad to nesakei. Kai kovoji už savo sportininką, renki kiekvieną dulkelę, reaguoji į viską.
A. Šipaila: Tai vėlgi yra emocijos. Pavyzdžiui, kai buvo Igno ir Edvino kova. Jeigu mano akimis šimtu procentų būtų laimėjęs Edvinas, aš be abejo būčiau iškart šokęs ir nervinęsis. Kova buvo labai apylygė, mačiau, kad to trečiojo raundo jis nedirbo iki galo. viskas tvarkoje. Kai pasakė, kad laimėjo Ignas, aš nebuvau nustebęs, pasveikinau su pergale ir tiek.
I. Barysas: Man pasigirdo, kad pasakei „nieko jūs nelaimėjote“. O tu sakai, kad pasveikinai. Esmė ta, kad tai buvo tiesiog emocijos. Jeigu būtume kažkokie begalviai, eitume toliau aiškintis, bet mes po kovos ateiname kaip profesionalai, pasisveikiname, pripažįstame, jeigu buvome neteisūs, paspaudžiame rankas ir nueiname. Bet tai niekada nepasikeis. Mes visada kovosime už savo sportininkus. Jeigu matai, kad yra neteisybė, pavyzdžiui, taškai dinginėja į vieną ar kitą pusę, tai ir eini aiškintis. Paskui grįžti išsisunkęs, išsikeikęs, atidavęs viską.
– Grįžkime prie Sergejaus ir Igno Pauliukevičiaus kovos. Jų istorijose yra vienas panašumas: abu kovotojai atėjo pas jus iš kitų salių, bet iki aukščiausio lygio užaugo būtent kartu su jumis. Akivaizdu, kad ryšys tarp jūsų yra labai artimas – ar broliškas, ar tėviškas. Ar jaučiate, kad su šiais auklėtiniais ryšys yra šiek tiek stipresnis? Nors klube vaikų niekas neskirsto, bet galbūt atsiranda papildomų sentimentų?
A. Šipaila: Visi kovotojai yra svarbūs. Net ir mėgėjų varžybose kyla pykčių, nes man nėra skirtumo – net jei žmogus treniruojasi tik dvejus metus, tu lygiai taip pat už jį sergi. Toks jau mūsų mentalitetas. Kaip sakė „išmok pralaimėti“ – aš neišmoksiu.
I. Barysas: Kad ir kas bebūtų, tu matai vienaip, ir jeigu atrodo neteisybė, tu reaguoji. Pavyzdžiui, kai kovoji svetimoje šalyje su vietiniu kovotoju, tu ten niekam neįdomus, jie daro taip, kaip jiems geriau.
A. Šipaila: Bet tu negali emociškai nesirgti.
I. Barysas: Aš kartais galvoju, kad išprotėsiu.
A. Šipaila: Aš irgi esu ir laužęs, ir spardęs iš pykčio. Tai yra ir apdovanojimas, ir prakeiksmas. Kai kovotojai laimi, aš nelabai moku džiaugtis. Aš labiau išgyvenu dėl pralaimėjimų, tada kaltinu tik save. Tai yra sunkiausia.
I. Barysas: Dėl tų pliusų ir minusų – aš žiūriu taip: man svarbiausia tie, kas dirba ir nori dirbti. Jeigu kažką pasiekei ir pradedi sakyti „ai, čia nedarysiu to“, vadinasi, mes nesutarsime. Yra disciplina, stabilumas, ir turi daryti tai, ką reikia, jeigu nori dirbti kartu. Mes neleidžiame sportininkams pajausti.
– Pažvelkime į šiuos du kovotojus iš sportinės pusės. Ignai, esi pasakojęs, kad treniruodamas Pauliukevičių, sujungti Mike'o Tysono stilių su savo paties stiliumi, ir iš to gimė dabartinė Pauliukevičiaus versija.
I. Barysas: Mes su draugu diskutavome, kai Ignas dar treniravosi kitame klube. Sakiau, kad tai neišnaudotas talentas, ir mačiau viziją, kaip jis galėtų atrodyti. Po kurio laiko jis atėjo ir pasakė, kad nori pas mane likti ir tobulėti.
– Ar toks brėžinys yra tinkamas kelti pavojų Sergejui?
I. Barysas: Negaliu pasakyti, nes atskleisčiau kortas. Mes žinome, kur einame ir prieš ką kovosime. Matėme kovas, suprantame, kas gali vykti iš arti, iš toli ar vidutinės distancijos. Tai bus darbas, kurį turėsime atlikti.
A. Šipaila: Be abejo, kad Ignas kelia pavojų. Tokiame svoryje tuo labiau. Matėme, kiek nokautų jis yra padaręs. Kiekvienas jo smūgis gali daug ką nulemti. Jis pavojingas kovotojas ir tikrai niekas jo nenuvertina. Būtų kvaila tai daryti.
I. Barysas: Manau, kad abu atiduos visą širdį – tiek Sergejus, tiek Ignas. Bus labai įdomu.
– Ignas yra agresyvus kovotojas, kurį reikia suvaldyti, kad jis sprogtų tinkamu metu. O kalbant apie Sergejų – ar tau, Andriau, neatrodo, kad jis gavo daugiau emocinio užtaiso nei anksčiau? Girdėjome jo pasisakymus, kad įveiks Igną, paskui Dominyką, „išsivalys kiemą“ ir panašiai. Ar jauti, kad tau reikia jį šiek tiek nuraminti, ar tos emocijos kaip tik duoda naudą ir jį užkuria?
A. Šipaila: Manau, kad Sergejus yra toks žmogus, kuris kiekvieną emociją pavers prakaito lašu. Jis turi per daug metų ir patirties, kad dabar pamestų galvą, nuleistų rankas ir eitų į atvirą kovą, tikėdamasis, kuris kuriam pataikys. Nemanau, kad jis taip elgtųsi. Kiekvieną neigiamą emociją jis priima taip, kad dar daugiau atidirba salėje, po treniruotės dar penkis kartus daugiau smūgiuoja į kriaušę.
– Ar galite įvardinti po vieną varžovo savybę, kuri jus žavi ir kurios galbūt norėtumėte savo auklėtiniui?
I. Barysas: Esame ne viename turnyre kovoję kartu, mačiau, kaip jis augo. Jo pagrindinė savybė – jis yra juodadarbis ir savo protą tinkamai valdantis čempionas. Tai yra svarbiausia kovotojo dalis.
A. Šipaila: Igno stiprybė yra ta sprogstamoji jėga, jaunatviškas maksimalizmas, nežiūrėjimas į autoritetus ir tikėjimas savimi.
