Sakoma, kad kai ko nors tikrai nori ir atkakliai to sieki, viskas tampa įmanoma. Tiesa, žmogaus prigimtis skatina jį ieškoti tokio gyvenimo, kad darbo reikėtų įdėti kuo mažiau, o malonumo patirti daugiau, o lengviausia išeitis – nedaryti nieko. Daugelį gyvenimo aspektų galima įvardinti kaip nepalankiai susiklosčiusias aplinkybes, pamirštant žvilgtelėti į veidrodį.
Mūsų pašnekovas, ralio lenktyninkas Benediktas Vanagas profesionaliai sportuoti pradėjo būdamas jau 20 metų. Keletą metų važiavęs žiedinėse lentynėse vėliau jis persėdo į ralio automobilį ir nuolatos buvo tarp lyderių savo klasėje. Po keletos metų intensyvaus dalyvavimo ralio maratonuose grįžęs į klasikinį ralį 2011 m. Benedikto ekipažas su šturmane Irina Kolomeytseva demonstruoja puikius rezultatus, o ambicijos jau šiame sezone užimti vietą pirmajame trejete – visiškai realios.
„Sakantiems, kad pasiekti ko nors savarankiškai automobilių sporte Lietuvoje neįmanoma, savo pavyzdžiu aš galiu įrodyti priešingai“, ‒ užtikrintai sako lenktynininkas.
Pateikiame interviu su ralio lenktynininku B. Vanagu tęsinį. Pirmąją dalį galite rasti čia:
Lenktynininkas B. Vanagas: didysis sportas, pirmiausia, yra verslas (I)
Jau šiais metais esate nusitaikę į prizinę vietą. Taigi sugrįžimo sezonas klostosi sėkmingai?
Mus džiugina greitis, kurį po truputėlį pradedame pasiekti. Aš matau, kad mūsų dar laukia ilgas kelias tobulėjant, bet dar šiais metais liko nemažai lenktynių. Ir ne tik Lietuvoje. Norime nuvažiuoti kiek galima daugiau kilometrų ir pasiekti kuo geresnę formą.
Lietuvos ralio automobilių parke dominuoja „Mitsubishi“, Jūsų ekipažas su „Subaru“ smarkiai išsiskiria iš minios...
Benedikto Vanago ir Irinos Kolomeytsevos ekipažas „Saulė Ralyje 2011“ (nuotr. asm. archyvo)
Taip, toks pasirinkimas Lietuvoje nėra pats populiariausias. Bendradarbiaujame su „Subaru“ jau labai daug metų, man ši markė labai patinka ir manau, kad yra nepelnytai pamiršta. Mūsų greitis, kurį pastaruoju metu demonstruojame rodo ir konkurentams, kad ir su „Subaru“ galima važiuoti greitai.
O kaip patekai į visureigių sportą?
Jei prieš kokius penkerius metus manęs kas būtų paklausęs, ar mano įdomus Dakaras, būčiau atsakęs – tikrai ne ir niekada ten nevažiuosiu. Vėliau praėjus kuriam laikui pagalvojau, kad galbūt būtų visai įdomu pabandyt ir visai netrukus pradėjau ten važiuoti. Galiu pasakyti, kad ralio maratonai – ypatingo įdomumo užsiėmimas. Tai tikrai ne vaikų žaidimai, tam reikalinga didžiulė gyvenimiška patirtis.
Benedikto Vanago ir Sauliaus Jurgelėno ekipažas „Ladoga Trophy 2010“ (nuotr. asm. archyvo)
Jaunimas, kuris gali būti labai greitas klasikiniame ralyje, maratonuose neparodo tokio gero rezultato. Distancijos čia gali būti labai ilgos ir kiekvienas neapgalvotas žingsnis anksčiau ar vėliau sulaukia savo „atpildo“. Ralio maratonuose turi pasverti ne tik savo, bet ir technikos bei komandos jėgas.
Važiavai žiedinių lenktynių, ralio automobiliais, taip pat visureigiais. Ar nekilo noras išbandyti, tarkime, motociklų lenktynes?
Motociklai yra labai įdomus užsiėmimas, bet net ir aš stengiuosi jų išvengti ir kaip kasdieninės transporto priemonės. Žinau, kad esu pakankamai pašėlęs, kad man patinka greitis, bet lygiai tai pat gera žinau, kiek reikia įdėti darbo norint važiuoti labai gerai, dėl to tai mane šiek tiek atbaido.
Pirmą motociklą „Yamaha V-Max“ nusipirkau 1999 m. Tai buvo labai galingas motociklas, galima sakyti, gatvių siaubas. Visa mano patirtis su juo – nuvažiuoti 319 km, kol mane „numušė“. Tuo metu tai kainavo man tris nestartuotas žiedines lenktynes ir tris ar keturis mėnesius su gipsu, ramentais ir įvairiomis operacijomis.
Kas buvo pirmieji tavo mokytojai automobilių sporte?
Iš tiesų mano mokytojai buvo trys tuo metu aktyvūs lenktynininkai, kurie davė man daug patirties. Tai Vytautas Venskūnas, Valdas Jonušis ir Alfredas Kudla – jie davė man tikrai daug ir dėl to esu jiems labai dėkingas. Tai jie darė be jokio „išskaičiavimo“, tiesiog norėdami pagelbėti. Todėl kai dabar į mane kreipiasi žmonės, ypatingai jaunimas su prašymai paaiškinti, pagelbėti, visuomet stengiuosi padėti, kuo galiu.
Jei tik randi tam laiko?..
Savaime suprantama, nes vienas dalykas duoti vieną kitą patarimą, o visai kitas – sudaryti kažkokią programą. Natūralu, kad tam galiu skirti mažiau dėmesio. Tam tikri pradiniai dalykai yra labai svarbūs, nes kiekvienas pradedantis sportuoti padaro pakankamai daug klaidų, neišmintingų sprendimų, kurie arba neduoda norimų rezultatų, arba tiesiog yra labai brangūs. Paprastai tas klaidas supranti jau praėjęs visą „grėblių lauką“. Turbūt tai yra neišvengiama, nes nepažįstu nei vieno, kuri būtų nuėjęs idealiausiu keliu.
Kiek sunku lenktynininkams ištaisyti tas klaidas?
Benedikto Vanago ir Mariaus Zaikausko ekipažas „Halls Winter Rally 2011“ (nuotr. asm. archyvo)
Turiu pasakyti vieną dalyką – jeigu žmonėms iš šalies atrodo, kad lenktynininkai yra kažkokie „antžmogiai“, darantys neįmanomus dalykus, tai turiu nuliūdinti ‒ jie yra tiesiog žmonės, gerai išmanantys savo užsiėmimo specifiką. Tik gerai dirbantys savo darbą gali pasiekti rezultatų. Ekstremalumas lenktynininkui ‒ ne samprata, tai ją jis daro jam pačiam yra visiškai natūralu, jis supranta visas jėgas, fizikos dėsnius, kaip viskas veikia ir valdo procesą. Jeigu jis užsiima kažkuo ekstremaliu, t.y. daro daugiau negu moka, tada būna visko.
Kiek tavo manymu, rezultatus lemia patirtis ir kiek talentas?
Dienos pabaigoje talentas nėra tiek svarbu, daugiau lemia darbas. Kitaip tariant, turėdamas talentą tu per trumpesnį laiką gali pasiekti gerą rezultatą, bet jeigu daug dirbsi, manau, kad talentas gali turėti įtaką maždaug 5-10 proc., o likę 95 proc. yra darbas. Labai dažnai yra sakoma „žiūrėk, koks talentingas jaunuolis“, bet talentas tam jaunuoliui be to darbo, kurį jis turi padaryti, galiausiai nieko nereiškia. Natūralu, kad automobilių sporte tai stipriai „atsiremia“ ir į finansus. Yra daug pavyzdžių, kai žmonės, kurie atrodė pakankamai beviltiški, pasiekė labai gerų rezultatų, todėl, kad daug dirbo.
Kiek pavojingas yra automobilių sportas?
Benediktas Vanagas (nuotr. asm. archyvo)
Rimtos traumos lenktynininkams nutinka labai retai. Statistiškai pagal traumingumą automobilių sportas tikrai nėra pavojingas – krepšinis, futbolas, ledo ritulys ir daug kitų sporto šakų yra žymiai traumingesnės, kadangi tai yra yra kontaktinės šakos ir žmogaus organizmas kenčia žymiai labiau. Automobilių sporte avarijų atveju būna labai didelės perkrovos, bet pagal paskirtį naudojantis šiuolaikine saugumo technika tikimybė susižeisti sumažėja iki minimumo. Jei ja nesinaudoji, tuomet nutinka traumos.
Kokia tavo manymu, šiuo metu yra lietuviško automobilių sporto situacija?
Manau, kad lietuviškas automobilių sportas yra ganėtinai mėgėjiškas. Žiedinės lenktynės, galima sakyti, apskritai neegzistuoja. Kažkoks čempionatas galbūt ir vyksta, bet jame tiek mažai dalyvių, kad net neverta apie tai šnekėti. Gaila, bet taip yra. Turime lenktynių trasą Kačerginėje, kuri galbūt nėra tokia gerai, kaip mes norėtume, bet ją puikiai būtų galima išnaudoti. Ralis išgyvena ne pačius blogiausius laikus, stipriai nebuvo sublogęs netgi per krizę.
Esi minėjęs, kad šiais metais planuoji dalyvauti Dakaro maratone. Kiek realūs tie planai?
Šiuo metu mes dirbame ties tuo projektu, labai norėtume padaryti taip, kad pavyktų sudalyvauti Dakare. Ralio maratonų kategorijoje tai yra pačios stipriausios lenktynės pasaulyje, taip pat ir vienos žinomiausių lenktynių visame automobilių sporte. Tai yra legendinės lenktynės ir aš labai norėčiau jose sudalyvauti.
Benedikto Vanago ir Sauliaus Jurgelėno ekipažas „Silk Way Rally 2010“ (nuotr. asm. archyvo)
Mes atlikome pakankamai didelį pasiruošimo darbą, dalyvavome ne viename ralio maratone visame pasaulyje ir esame pasiekę pakankamai neblogų rezultatų. Tai ką išmokome norėtųsi pademonstruoti Dakare. Šiuo metu tikimybę, kad mes ten būsime, įvertinčiau 90 proc. Pinigų suma, kaip vienoms lenktynėms, Dakarui reikalinga įspūdinga. Rinkodaros prasme, tai geras ir įdomus projektas, bet jį reikia parduoti.
Kokius patarimus galėtum duoti jaunimui, svajojančiam apie ralio lenktynininko karjerą?
Kai yra noras, viskas įmanoma. Jeigu paprasčiau pasakyti, kad tai neįmanoma, tokiam žmogui galima tik palinkėti geros kloties neveikiant nieko. Patarimų nelabai galiu duoti, nes kiekvienas viską turi patirti savu kailiu. Sakantiems, kad tai yra neįmanoma savo pavyzdžiu galiu patvirtinti, kad kiek norėjau, tiek ir pasiekiau. Lengviausia visad yra nieko nedaryti.
