Puolėjas reprezentaciniame sostinės klube žaidė 2003–2005 ir 2008–2014 m, o profesionalo karjerą galutinai baigė prasidėjus kovido pandemijai – 2020-ųjų kovą.
Karjeros pabaigą žymėjo keisčiausia gyvenimo kelionė
„Sezonui pradėjau ruoštis su „Ryto“ dubleriais, po to pasitaikė variantas Italijoje ir išvažiavau. Žinojau, kad tas sezonas man bus paskutinis. Ta pandemija tik viską paankstino. Buvo gera proga baigti karjerą, nes sezonas nutrūko, buvo labai daug neaiškumų dėl kito. Prisidėjo traumų istorija. Pas mane suplyšę ir nutrūkę viskas, kas tik gali. Viskas susidėjo ir nusprendžiau pradėti naują gyvenimo etapą“, – interviu naujienų portalui tv3.lt sakė Stepas.
Čia pat S. Babrauskas atskleidė keisčiausią savo gyvenimo kelionę. Nuo Pietų Italijoje esančio Bario miesto krepšininkas prasidėjus karantinui į Lietuvą grįžo automobiliu.
„Kelionė užtruko gal dvi paras. Stojome tik du kartus pailsėti. Apsistojome pernakvoti Čekijoje, visame viešbutyje šviesa degė gal tik dviejuose numeriuose. Keliuose buvo vos viena kita mašina, vaizdas kaip apokalipsėje. Pasieniečiai drebančiomis rankomis duodavo lankstinukus su visais reikalavimais ir nurodymais, ką galima daryti ir ko ne. Grįžę į Lietuvą buvome paklausti, ar turime kur karantinuotis“, – tikino jis.
Anksčiau laiko į Lietuvą grįžęs krepšininkas dviem savaitėms apsistojo sodyboje. Ar atsiskyrėliškas gyvenimas bendrauti mėgstančiam vilniečiui neprailgo?
„Žmona ir draugai atveždavo maisto, padėdavo krepšius, tai per atstumą kažkiek pabendraudavome. Šiaip man patiko tas laikas. Jau buvo pavasaris, buvo tam tikrų ūkio darbų, kuriuos reikėjo nudirbti. Padirbėdavai, po to eidavai darytis valgyti, užsikurdavai židinį, atsidarydavai kokį vieną alučio vakarui. Tikrai išskirtinis laikotarpis“, – pasakojo buvęs krepšininkas.
Europos taurės ir Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionas karjerą baigė tyliai. Jokių atsisveikinimo rungtynių ar įrašų socialiniuose tinkluose.
„Gal tą karjeros pabaigą ir kitaip įsivaizdavau. Nelabai norėjau viešintis. Aišku, artimiausia aplinka žinojo. Padėkojau žmonėms, kurie prisidėjo prie mano kelio ir tiek. Nenorėjau rašyti jokių atsisveikinimų. Galbūt dėl to, kad nenorėjau sulaukti banalių linkėjimų „sėkmės gyvenime“ ir pan. O gal buvo per daug sunku ir skaudu pačiam tą pripažinti“, – kalba birželį 39-ąjį gimtadienį minėsiantis S. Babrauskas.
Vežė „Lietkabelio“ trenerį iš Vilniaus oro uosto
Bet gyvenimas tęsiasi toliau. Tą pripažįsta ir pats pašnekovas.
„Negalvok, ką padarei. Galvok, ką dar padarysi, nes gyvenimas eina į priekį. Sportuoju ir dabar, man to reikia gerai savijautai, bet mėgėjų krepšinis manęs nevilioja. Dėl to ir nėjau žaisti į žemesnes lygas. Pavyzdžiui, galėjau dar pažaisti NKL, būtų toks pusiau profesionalus krepšinis. Kažką padirbi, po to eini žaisti. Bet ten irgi reiktų kapotis iš visų jėgų, gal net daugiau.
Žemesnėse lygose žaidėjai norėtų kažką prieš tave įrodyti, o aš nebeturiu ką įrodyti. Dabar turiu šiokį tokį verslą, esu pats sau bosas (šypsosi). Būnu užsienyje, grįžtu į Lietuvą, apsilankau „Ryto“ rungtynėse. Taip ir gyvenu“, – teigė S. Babrauskas.
Paklaustas, ar ateityje norėtų išbandyti save sporto vadyboje, „Ryto“ legenda atsakė nedvejodama ir atskleidė įdomių istorijų.
„Kažkada norėčiau sugrįžti į sportą. Nežinau, kokioje pozicijoje. Reiktų kelti klausimą, ar buvę krepšininkai gali sėkmingai dirbti sporto direktoriais?
Gal ir gali, bet tikrai ne kiekvienas. Buvo ir man tų pasiūlymų, bet nesinorėjo skubėti „ant karštųjų“. Manau, kad reikia atvėsti, suprasti, ko iš tikrųjų nori ir ką gali. Galiu tik tiek pasakyti, kad kai į Lietuvą pirmą kartą atvyko Nenadas Čanakas (Panevėžio „Lietkabelio“ treneris, – autoriaus pastaba), tai aš jį pasitikau oro uoste ir atvežiau į viešbutį. Tiesiog paprašė Jonas Vainauskas, nes nebuvo kam ir aš padėjau. Jonas padaro gerus darbus, užduoda gerą toną ir išeina. Gal tokia Jono paskirtis?“, – retoriškai klausia Stepas.
N. Čanakas prie „Lietkabelio“ prisijungė 2018 m. lapkritį. Niekam Lietuvoje iki tol negirdėtą serbą „iš skrybėlės“ ištraukęs J. Vainauskas netrukus paliko „Lietkabelio“ sporto direktoriaus postą, tačiau N. Čanakas Panevėžyje dirba iki šiol. Jis šiuo metu yra antras ilgiausiai savo poste išsilaikęs treneris tarp visų LKL komandų.
Serbą lenkia tik nuo 2017 m. „Šiauliams“ diriguojantis Antanas Sireika. Būtent N Čanako vadovaujamas „Lietkabelis“ praėjusiame sezone sugebėjo LKL pusfinalyje eliminuoti šalies krepšinio flagmaną Kauno „Žalgirį“.
Iškovotas ir apgintas „Ryto“ LKL titulas
J. Vainauskas – ilgametis „Lietuvos ryto“ sporto direktorius, kurio dėka sostinės klubą 1999–2011 m. periodu nuolat papildydavo konkurencingi žaidėjai ir treneriai, o paskui juos į sostinę atkeliaudavo ir titulai.
J. Vainausko vadovavimo laikotarpiu „Lietuvos rytas“ 5 kartus tapo LKL čempionu, dukart triumfavo Europos taurėje, 2 kartus kėlė į viršų Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurę, 3 kartus laimėjo Baltijos krepšinio lygą (BBL), po kartą – Šiaurės Europos krepšinio lygos (EYBL) ir Prezidentų taurę.
1998–2010 m. laikotarpiu „Lietuvos rytas“ iškovojo 15 titulų – vidutiniškai daugiau ne po vieną per sezoną (1,3). Tokio titulų rinkimo tempo galėjo pavydėti bet daugelis Europos klubų, tačiau 2011 m. klubą palikus J. Vainauskui „Ryto“ sėkmė pradėjo blėsti.
Per pastaruosius 12 metų klubas iškovojo 3 titulus – 2016 ir 2019 m. triumfavo Karaliaus Mindaugo taurėje (KMT), o 2022 m. pasiekė skambiausią pastarojo dešimtmečio pergalę – triumfavo LKL čempionate.
„Nebuvau tose rungtynėse, nes tuo metu buvau užsienyje. Pagaliau. Labai to reikėjo sostinei ir „Ryto“ fanams. Mano emocijos irgi buvo fantastiškos. Juk Vilniuje mano geriausi metai. Daug sentimentų, prisiminimų, žmonių, pergalių ir viso kito, – kalba Stepas. – Beje, neseniai mūsų bendrų pažįstamų podkaste girdėjau, kad „Rytas“ niekada nėra dukart iš eilės laimėjęs LKL žiedų. Tai naudodamasis proga norėčiau patikslinti, kad „Rytas“ yra du kartus iš eilės laimėjęs LKL čempionatą – 2009 ir 2010 m. su Rimu Kurtinaičiu. Žinau, nes pats ten buvau (juokiasi). Ir šiemet jie gali vėl tą pakartoti. Ar tikiu tuo? Taip, tikiu, galimybių yra, nes komandoje vėl turime tikrų kovotojų.“
Kurtinaičio dresuoti šunys prieš Scariolo milijonierius
Šarūnas Jasikevičius, kuris „Lietuvos ryte“ žaidė savo karjeros pradžioje ir jos saulėlydyje, 2010 m. po pergalingų Eurolygos rungtynių prieš „Barceloną“ pasakė: „Stepas nemoka žaist krepšinio bet turi didelius kiaušinius.“
Kalbėdamas su naujienų portalo tv3.lt sporto žurnalistu S. Babrauskas su tuo nesiginčijo:
„Nebuvau pats talentingiausias, greičiausias, taikliausias, šokliausias. Bet visada kovodavau. Tai turbūt sirgaliai ir įvertino, nes su jais iki šiol turim labai šiltus santykius“, – sakė S. Babrauskas.
Pergalių piką sostinės publika išgyveno 2008–2009 ir 2009–2010 m. sezonuose. Per pirmąjį buvo laimėti net 5 titulai, per antrąjį – dar du.
Tuometinio „Lietuvos ryto“ charakterį geriausiai iliustruoja 2009 m. triumfas Europos taurėje. Tuomet balandžio pradžioje Turine (Italija) vykusiame finalo aštuonete vilniečiai buvo laikomi visiškais „underdogais“, tačiau į Vilnių grįžo su čempionų taure.
Finale „Lietuvos rytas“ įveikė 10 kartų už save turtingesnį Maskvos srities „Chimki“ klubą. Tuomet Vilniaus ekipa disponavo 3,5 milijonų eurų biudžetu, o Sergio Scariolos vadovaujamas klubas žaidėjų ir trenerių algoms atriekė 35 milijonus eurų.
R. Kurtinaičio auklėtiniai beveik visų rungtynių metu buvo besivejančių vaidmenyje, o prieš ketvirtąjį kėlinį komandas skyrė 9 taškai.
Tuomet kovingieji ir niekada nepasiduodantys vilniečiai spurtavo 15:0, o tiksint paskutinei minutei S. Babrausko tritaškis iš aikštės kampo „Ryto“ sirgalius pakėlė į begalinę euforiją. Netrukus „Ryto“ žaidėjai laistėsi šampanu, o „Chimki“ krepšininkai – ašaromis.
S. Babrauskas rungtynėse dėl titulo iš viso pelnė 18 taškų ir pagal juos buvo antras komandoje. Beje, visus 18 taškų Stepas pelnė antroje mačo dalyje.
„Mums nebuvo ką prarasti. Atskridome „čarteriu“ (užsakomuoju reisu, – autoriaus pastaba), viešbutis buvo užsakytas tik artimiausiai parai. Niekas nesitikėjo, kad taip ilgai užsibūsime. Taip vis ir pratęsinėjome tą viešbučio rezervaciją. „Chimki“ buvo daug geresnė komanda visais aspektais, bet laikėmės arti ir svarbiausiu momentu jie palūžo. Mes buvom tvirto charakterio komanda, Kurtinaičio dresiruoti šunys, todėl ir laimėjome“, – tikino jis.
„Mes niekada tą sezoną „nelūždavome“. Buvome įgavę pasitikėjimo, jau buvome laimėję federacijos taurę, kai pačioje pabaigoje tritaškį pataikė Mindaugas Lukauskis. Visada žaisdavom iki paskutinės sekundės, nenuleisdavom rankų ir finalas tik dar kartą tai įrodė, – 14 metų senumo įvykius prisiminė Stepas. – „Chimki“ žvaigždynas pasimetė, niekas nežinojo, kam imtis lyderio vaidmens. Tai buvo įsimintiniausias gyvenimo finalas. Tada Turine man sukrito tie metimai. Mėgdavau mesti tokius metimus, mėgdavau įtampą, daugiausiai motyvacijos turėdavau reikšmingiausiose rungtynėse. Aišku, dar jaunimo laikais su Lietuvos rinktine teko laimėti pasaulio čempionatą, kur sekėsi tikrai neblogai.“
Paklaustas, kaip tais laikais „Rytas“ švęsdavo titulus, ilgametis komandos kapitonas atsakė:
„Šventėm iš visų jėgų. Gal LKL titulą daugiau, nes po Europos taurės neturėjome daug laiko – po kelių dienų turėjome žaisti su „Žalgiriu“. To šventimo buvo mažiau, labiau taip simboliškai, o LKL žiedus jau atšventėme solidžiai. Kadangi finalai buvo per trenerio Kurtinaičio 50-metį ir seriją baigėm vėliau nei buvo suplanuotas „balius“, šventėm kokias 4 paras“, – atsakė S. Babrauskas.
Ragina susitikti „Jeep“ arenoje
Prieš akis – svarbiausia 2022–2023 sezono dalis, o ją S. Babrauskas seks jau ne kaip įvykių epicentre esantis krepšininkas, o kaip žiūrovas.
Paklaustas apie netikėtą Rimo Kurtinaičio atleidimą iš Alytaus „Wolves“, kuris, beje, yra bene pagrindinis „Ryto“ konkurentas dėl teisės žaisti LKL finale, S. Babrauskas atsakė: „Nesu jų klubo viduje ir nežinau daug dalykų. Kai paklausai, visi šneka savo, yra labai daug versijų ir niuansų. Rimanto Kaukėno aplinka kalba viena, R. Kurtinaičio – kita. Man ta versija, kad treneris prarado rūbinę neatrodo labai patikima.
Nežinau, kaip Rimas galėjo prarasti tą rūbinę. Jis niekada neužsisėda ant konkretaus žaidėjo. Mums viskas buvo gerai. Taip, nebuvo lengva, bet jis mokėdavo ne tik parėkti, bet ir pajuokauti, kai to reikėdavo. Tikėjome treneriu ir matėme rezultatus. Tai yra atkrintamųjų treneris – po Naujų metų krūviai mažėja ir atsiranda daugiau energijos. Laiko atgal neatsuksi, bet man tai keistas sprendimas. Rimas mano karjeroje yra treneris „Numeris 1“ ir nė vieno blogo žodžio apie jį neturiu.“
Balandžio 19–22 d. Telšiuose vyks NKL finalinis ketvertas, o jame čempiono titulo sieks ir Mažeikių „M Basket“. Būtent šio sezono Žemaitijos komandos komplektacija rūpinosi J. Vainauskas, kuris nuo 2022 m. vasario iki 2022 m. gruodžio dirbo klubo sporto direktoriumi. Sezoną „M Basket“ pradėjo ne įspūdingai – jau rudenį buvo atsisveikinta su treneriu Osvaldu Kurausku, tačiau vėliau ekipos žaidimas pagerėjo. Kaip ir planavo J. Vainauskas, geriausią krepšinį ši komanda pradėjo žaisti kovo–balandžio mėnesiais.
NKL titulo kartu su Mažeikių klubu sieks puikiai žinomi krepšininkai Simas Jasaitis ir Artūras Jomantas, su kuriais „Lietuvos ryte“ titulus rinko ir pats S. Babrauskas.
J. Vainauskas dar dirbdamas sporto direktoriumi savo žinias perteikinėjo A. Jomantui ir sąmoningai jį ruošė šiai pozicijai. Būtent jis 2022 m. gruodį iš Jono ir perėmė gimtųjų Mažeikių klubo sporto direktoriaus vairą.
„Pabendraujame su Jonu, pasiskambiname. Apie ką kalbam? Apie krepšinį, apie gyvenimą, kaip kam sekasi. Aišku, žiūrėsim ir palaikysim Mažeikius. Džiugu, kad Jonui pavyko surinkti tokią komandą, o Joma tęsia jo pradėtus darbus. Reikia palinkėti tik sėkmės“, – tikino S. Babrauskas.
Ką Stepas norėtų perduoti „Ryto“ sirgaliams?
„Jeep“ arenoje atmosfera yra kuo puikiausia. Jūs kuriat fantastišką palaikymą. Fanai patys žino, ką reikia daryti. Jie palaiko, tiki komanda ir krepšininkais. Susitiksime arenoje!”, – pokalbio pabaigoje nuotaikingai sušuko Stepas.
