Visą pasaulį apėmusi futbolo karštinė krečia ir Lietuvą. Tik tautiečiai vis priversti sirgti už kitų šalių rinktines – savosios nacionalinės ekipos pasaulio čempionatuose dar niekada neturėjo. Pagal geriausias prognozes, ten žaidžiančius lietuvius galime išvysti po tuzino metų.
Sporto karalius futbolas šiuo metu kaip niekada populiarus: gražiai apsirėdęs ir išraiškingai pakėlęs paauksuotą skeptrą jis mojuoja ošiančiai gerbėjų miniai. Futbolo spektaklis Brazilijoje traukia net mažai sportu besidominčių žmonių akį. Ne išimtis ir Lietuva. Tik vienas kitas lietuvis kartkartėmis gūžteli pečiais – kodėl pasaulio čempionate nežaidžia mūsų šalies rinktinė?
Šalyje, kur antrąja šalies religija paskelbtas krepšinis, futbolui vietos likę nedaug. Gana niūriai Lietuva atrodo pasauliniame futbolo žemėlapyje – 106 reitingo vieta toli gražu nėra ta, kuria būtų galima didžiuotis.
Kai mūsų šaliai gyventojų skaičiumi prilygstantis Urugvajus ir Kosta Rika lieja džiaugsmo ašaras, jų rinktinėms prasibrovus į pasaulio čempionato aštuntfinalį, lietuvių žvilgsnis pirmiausiai kliūva už nepastatytų stadionų, netobulos sistemos ir iššvaistyto potencialo.
Rinktinėje nėra konkurencijos
„Nėra stabilumo. Kiek metų jau rinktinė sužaidžia dvejas ar trejas rungtynes gerai, o paskui, kai reikia laimėti, jau nebegalime. Nuo ko tai prasideda? Turime ribotą žaidėjų skaičių ir esame labai priklausomi nuo lyderių“, – balsas.lt pasakojo daugiausia rungtynių Lietuvos nacionalinėje ekipoje sužaidęs gynėjas Andrius Skerla.
Anot jo, anksčiau būdavo 14 ar 15 pagrindinių žaidėjų, bet jei vienas kitas traumuotas ar blogai pasirengęs – komanda iš karto nukentėdavo: „Treneriui neskauda galvos, ką išleisti į aikštę, nes konkurencijos į vieną ar kitą poziciją nėra. O taip būti neturėtų.“
Šiuo metu VMFD „Žalgiris“ treneriu dirbantis A. Skerla tvirtino, kad svarbiausia yra stabilumas. „Iš rinktinės dalyvavimo Europos ir pasaulio čempionatuose galime tikėtis tada, kai atsiras stabilūs rezultatai. Viskas prasideda nuo jaunų žaidėjų ir bendros sistemos, kurios turėtų laikytis treneriai“, – sakė jis.
Futbolo krepšinio salėje neišmokysi
Lietuvos čempionės VMFD „Žalgiris“ vykdomoji direktorė Vilma Venslovaitienė tvirtino, kad reikėtų analizės, kas vyko prieš 20 metų su futbolo infrastrūktura, kaip buvo skirstomas finansavimas, organizuojamas darbas sporto mokyklose, kokie vyko eksperimentai.
„Kodėl mūsų nėra pasaulio čempionate, vieno atsakymo ar vieno kalto nėra. Tuo metu taip buvo. Susitaikome, žiūrime į priekį ir mokomės iš klaidų. Tai skamba populistiškai, bet kai pradedi veikti, viskas padaroma“, – tikino ji.
Anot Vilniaus „Žalgirį“ ant kojų pastačiusios klubo vadovės, negalima vaikų mokyti žaisti futbolą krepšinio salėje: „Vaikai turi išeiti į standartinių matmenų aikštę, ten visai kitas judėjimas. Sakyti, kad užaugo karta „Marakanoje“, – neperspektyvu. Turime žiūrėti ir lygiuotis į tas šalis, kur investuojama į sportą, ir ne vien iš savininkų pinigų.“
Iššvaistomas talentas ir perspektyva
Ne vienas futbolo specialistas tvirtina, kad Lietuvoje daug talentingų vaikų. Kur jie visi dingsta? „Bėda – nėra sistemos. Jei kokiame miestelyje vienoje grupėje yra geras žaidėjas, treneris nenori jo atiduoti ir tas jaunuolis po kurio laiko žlunga. Geriausi žaidėjai turėtų treniruotis akademijose, tobulėti tarp geriausiųjų“, – aiškino A. Skerla.
„Ką prarandame kituose regionuose? Iki tam tikro amžiaus jaunimas žaidžia futbolą. Kai reikia pradėti gyventi, ką daryti? Realybė tokia, kad atlyginimai vėluoja, klubai susiduria su finansiniais sunkumais, – kalbėjo V. Venslovaitienė. – Turi stiprėti ir visų kitų futbolo klubų lygis. Kėlėme sau tikslą, kad sutartą atlyginimą privalome mokėti. Mūsų atlyginimai buvo mažesni, ne tokie konkurencingi, bet mokame laiku. Tai svarbus saugumo faktorius.“
VMFD „Žalgiris“ vykdomoji direktorė atkreipė dėmesį, kad čia ir sporto strategijos bei tam tikro požiūrio trūkumas, – būtų galima pažiūrėti į Lietuvos futbolo žemėlapį, išskirti senas tradicijas, infrastruktūrą, geras sporto mokyklas turinčias vietas ir jas remti.
„Dabar dalis finansavimo gaunama iš valstybės biudžeto, dalis per savivaldą. Kaip lėšos paskirstomos per regionus, tikriausiai niekas negalėtų atsakyti. Tada prasideda – kiekvienas dirba pagal savo supratimą. Kam labiau pasiseka, tas šį tą ir gauna. Tai – ne strategija“, – tikino ji.
Lietuviai vis dar kaupia turtą
Tikriausiai nėra savivaldybės, kuri neremtų savo futbolo klubo, tačiau norint vystyti futbolą neužtenka skiriamų 100–200 tūkst. litų. Kodėl Lietuvoje neatsiranda stiprių privačių rėmėjų?
„Atrodo, jog 20 metų nepriklausomybei – per mažai, kad žmonės jau galvotų apie vaikus, norėtų su jais dalytis. Jie dar kaupia turtą. Yra žmonių, kurie myli futbolą ir jį remia. Tai pirmieji žingsniai, kai norisi atiduoti moralinę duoklę už tai, kad dirbi Lietuvoje, gyveni iš Lietuvos žmonių, kuriesi sau gerovę, ir jauti pareigą kiek nors atiduoti. Tai mentalinė branda“, – teigė „Žalgirio“ vadovė.
Ji sakė pasigendanti ir atitinkamo valstybės požiūrio, kuris paskatintų rėmimą, – būtų nuolaidų mokesčiams, nekilnojamajam turtui, PVM ar pelno mokesčio lengvatų. „Lietuviai futbolą myli, galbūt buvo šiek tiek nusivylę. Jie pasiilgę kokybiško futbolo. Kai „Žalgiris“ pernai žaidė Čempionų lygos atrankoje, stadionas lūžo nuo sirgalių. Mums visiems reikia pergalių. Čia ne Škotija, kur gimstama su tam tikros komandos marškinėliais. Reikia eiti tuo keliu, kad tai įvyktų po 50 metų. Čia – pradžia“, – kalbėjo V. Venslovaitienė.
„Žalgirio“ vadovė teigė, kad skųstis negali, – rungtynių lankomumas auga, be to, „Žalgirio“ biudžetas pernai buvo 7,2 mln. litų, iš kurių 3 mln. skyrė Vilniaus savivaldybė, o likę uždirbti per veiklą – dalyvavimą Europos turnyre, bilietus, televizijos transliacijos teises ir žaidėjų pardavimą.
Pasaulio čempionate – po 12 metų
„Nuo klubų situacijos priklauso ir nacionalinės rinktinės lygis. Mažai žaidėjų rungtyniauja pajėgiausiuose klubuose ir čempionatuose. Tie čempionatai stipresni, bet ne tiek, kad žaidėjas be konkurencijos patektų į nacionalinę ekipą“, – teigė A. Skerla. Trenerio nuomone, Lietuvoje yra gerų žaidėjų, bet jiems reikia daugiau patirties, daugiau tarptautinių rungtynių.
Kaip vertinama dabartinė Lietuvos rinktinė? „Kuriasi naujas kolektyvas, gera grupė. Neturime aukšto lygio žaidėjų, todėl aikštėje reikalinga komanda, kad vienas už kitą kovotų ir vienas kitam padėtų. Manau, per 12 metų galima paruošti žaidėjus, galinčius rungtyniauti aukštu lygiu ir nenusileisti varžovams“, – neabejojo VMFD „Žalgiris“ treneris.
Optimistiškai į ateitį žvelgė ir V. Venslovaitienė: „Manau, kad Lietuvos rinktinę pasaulio čempionate galime matyti net anksčiau nei per 12 metų. Mūsų tikslas pradėti nuo savęs. Sporte požiūris „nepasisekė“, „diena ne ta“ niekam neįdomus. Turi būti aukščiausi tikslai, didžiausios svajonės, tuomet kai kas gal ir būsi.“
KOMENTARAI
Julius Kvedaras, Lietuvos futbolo federacijos prezidentas
„Kalbant ne tik apie Lietuvos futbolo, bet ir apskritai apie sporto aktualijas, galima paskaičiuoti, kiek didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune ir kitur – yra sunaikintų stadionų. Čia slypi vienas iš atsakymų, kodėl Lietuvos rinktinė nežaidžia pasaulio čempionate. Kita vertus, pasaulio čempionate nedalyvauja ir futbolo šalys, kuriose valstybės požiūris į futbolą bei sportą skiriasi nuo mūsiškio. Kaip pavyzdžius galima pateikti Rumuniją, Vengriją, Ukrainą, kitų šalių, turinčių senas tradicijas ir istoriją, rinktines.
Nors finansinės galimybės ribotos, Lietuvos futbolo lygis kyla. Gerai, kad futbolo klubai po truputį atsigręžia į jaunimą, sudarydami sąlygas treniruotis, ugdo jaunąją kartą. Futbole dirbantys žmonės pradeda suvokti, kad reikia laiko, kantrybės norint pasiekti geresnių rezultatų. Lietuvos futbolo federacija taip pat ieško optimalių sprendimų vaikų ir jaunių futbolo sistemoje, kur šiemet inicijavome pokyčius. Eidami šia kryptimi, ugdydami jaunimą, tikiu, kad ateityje išvysime ir savo rinktinę pasaulio ar Europos čempionatuose.“
Algimantas Liubinskas, buvęs Lietuvos rinktinės treneris
„Neturime futbolo bazės, nėra normalios vaikų futbolo sistemos, ji gana apgailėtina. Vaikų ruošimo sistemoje tebesivadovaujama senais sovietiniais normatyvais. Vienas treneris dabar dirba su 14–16 vaikų, na, ir eina tokie „pusgaliniai“. Jei norime kokybiško futbolo, turi būti mažiausiai du treneriai.
Kai pasižiūriu, vilniečiai jaunimo rinktinėse tempia nacionalines komandas, o Vilniuje kažkaip nenorima steigti akademijos, sostinė aplenkiama, apie futbolo akademijas kalbama Panevėžyje, Šiauliuose, nors ten futbolininkų nėra. Tai tam tikrų federacijos darbuotojų asmeniškumai ir konkurencijos baimė. Federacijos vadovai nesikeičia. Niekas nepagerės, kol jie nepasikeis ir neateis jauni žmonės.
Suaugusiųjų futbole taip pat negali būti tokių klounų kaip Alytaus „Dainavos“ komanda, jei tai yra aukščiausia šalies lyga. Atsiliekame organizacija, sistematizacija ir bazėmis. Kol nesukursime šio pagrindo – sunkiai judėsime.“
Nerijus Kesminas, futbolo ekspertas ir komentatorius
„Vienu metu organizacinis chaosas buvo itin didelis. Mano akimis, dabar viskas geriau, nei buvo, bet nėra tobula. Dėl to chaoso praradome kelias žaidėjų kartas, jos būtų galėjusios šį tą padaryti. Dabar visos viltys dedamos į penkiolikmečius–devyniolikmečius. Manau, kad iki 2018 metų Lietuvos rinktinės dar tikrai nematysime pasaulio čempionate.
Mažai šaliai reikia sėkmės ir tokios kartos, kokią turi Belgija bei Šveicarija. Šios šalys turi daugiau gyventojų nei mes, bet ir joms tokios kartos užauga ne kas ketveri ar šešeri metai. Gal mes pasaulio čempionate niekada nežaisime. Galime tik spėlioti. Nuo drąsių kategoriškų pareiškimų susilaikyčiau.
Man vilties įkvepia Lietuvos rinktinė, pernai žaidusi Europos jaunimo iki 19 metų čempionate. Pralaimėjimai nebuvo beviltiški, o labiausiai nudžiugino, kad pamačiau tris keturis žaidėjus. Žaidėjus, o ne griovėjus, kurių galime užauginti bet kada. Tuomet atsiranda perspektyva. Klausimas, ar čia vieną kartą taip sukrito vienoje kartoje, ar tai taps nuolatine tendencija. Buvau skeptikas, bet dabar toks nebesu.“
Robertas Tautkus, Lietuvos rinktinės vadovas
„Pasaulio čempionate nematome daugiau rinktinių, ne tik Lietuvos. Galime lygintis su Urugvajumi ir Kosta Rika pagal gyventojų skaičių, bet pažiūrėkite, kur žaidžia šių šalių futbolininkai, o kur – mūsų. Jų žaidėjai po vieną gali nulemti visą rungtynių baigtį.
Mes taip pat stengiamės. Pirmiausiai turime Europos čempionate iššauti. Laikas parodė, kad 1994–1995 metų gimimo vaikinai yra talentingi. Jie po 3–4 metų turėtų prisidėti prie nacionalinės rinktinės. Su jais tikrai turėtume bent jau konkurenciją varžovams sudaryti.
Per mūsų nepriklausomos Lietuvos istoriją didžiausią šansą turėjome 1998 metų pasaulio čempionato atrankoje, tačiau lemiamas rungtynes 1:2 pralaimėjome Airijos rinktinei. Pergalės atveju būtume žaidę jau atkrintamosiose varžybose. Visi nori ten būti, o tarp 13 Europos komandų patekti nėra lengva.
Imkime anglus, turinčius kone pajėgiausią futbolo lygą, tačiau ir jiems nebuvo pavykę įveikti atrankos etapo. Jie gali nusipirkti užsienio žaidėjus ir savų neaugina. Pas mus kitas dalykas – turi komandos po keletą užsieniečių, bet tai nėra legionieriai, iš kurių lietuviai turėtų mokytis žaisti futbolą. Kai turėsime dviem galvomis aukštesnius legionierius nei vietiniai, tuomet mūsų lyga taip pat pasitemps.
Mūsų lygį dabar parodys Europos turnyrai. Pernai „Žalgiris“ žaidė gerai ir teikė vilčių patekti į UEFA čempionų lygą. Žiūrėsime, kaip bus šiais metais. Mūsų futbolas bendrame fone atrodo normaliai. Nelyginu su kitomis šakomis. Tuomet reikėtų kalbėti apie visą sportą. Prisimenu, kai rankininkai, futbolininkai, tinklininkai, krepšininkai žaisdavo Europos turnyruose. Tuomet buvo skiriamas dėmesys ir tam tikras požiūris, tuomet ir žaidėjai atitinkamai atsidėkojo.“
TIK FAKTAI
Atrankoje į 1998 metų pasaulio čempionatą Prancūzijoje lietuviai buvo priartėję arčiausiai tikslo – patekti į aukščiausio lygio futbolo turnyrą. Lietuva varžėsi su Airija dėl antrosios vietos grupėje, kuri būtų suteikusi galimybę dalyvauti kitame atrankos varžybų etape. Tačiau lietuviai savo aikštėje pralaimėjo lemiamas rungtynes airiams rezultatu 1:2, galutinėje įskaitoje surinko vienu tašku mažiau ir liko trečioje vietoje.
Iš viso per 10 rungtynių Lietuva iškovojo penkias pergales, du kartus sužaidė lygiosiomis ir tris kartus pralaimėjo. 17 surinktų taškų iki šiol lieka geriausias Lietuvos rinktinės rezultatas, kada nors pasiektas žaidžiant atrankoje į aukščiausio lygio futbolo turnyrus.
