Po itin sunkaus ir varginančio penktojo etapo lietuvis su „Brunel“ komanda ilsisi Itažajaus uoste, Brazilijoje, ir vėl bures kels balandžio 19 dieną. R. Milevičius pasakojo apie naujas patirtis, kokias pareigas ir atsakomybes turi jachtoje, apmaudą dėl rezultato, pagyras ir nuostabą dėl tautybės, rutiną, drėgmę, šaltį ir kaip nuo to gelbėjasi, mintis apie Rio de Žaneiro olimpiadą.
– Kiekvieną dieną gaunate naujų patirčių. Galite įvardyti, kas gerokai įpusėjus varžyboms labiausiai per tą laiką įstrigo galvoje ir kodėl?
– Gaunu tikrai nemažą kiekį naujų patirčių tiek buriavimo, tiek gyvenimo srityse. Susipažinau ir buriuoju su tikromis šio sporto legendomis, iš jų semiuosi patirties. Ilgas laikas tokiomis ekstremaliomis sąlygomis grūdina ir ugdo asmenybę, kaip ir visas kelionių procesas, nes kiekvieno etapo sustojimas yra vis kitame žemyne ar šalyje, kur vėlgi naujos patirtys, kultūra, žmonės, kuriuos įdomu pažinti ir bendrauti.
Iš esmės visas mano šios kelionės apibendrinimas būtų toks: jau seniai man atrodė, kad pasaulis yra mažas, ypač dėl netikėčiausiose pasaulio vietose sutinkamų pažįstamų žmonių. Tai mane labai stebina ir leidžia pajusti, koks gi tas pasaulis mažas. Tuo pačiu, kai fiziškai pačiam tenka aplink žemę keliauti, suvoki, kad pasaulis yra beprotiškai įvairus ir įdomus, o tai jį padaro labai dideliu.
– Daug kam įdomu, ar yra kažkokios pareigos jachtoje, ar visi atlieka viską. Jei ne, tai kokie darbai/pareigos konkrečiai patikėti jums ir kaip sekasi su jais susidoroti?
– Kiekvienas įgulos narys turi tam tikras pareigas laive, kurias turi atlikti. Kitaip tariant, jis turi tam tikrą poziciją, į kurią yra paskirtas. Taip pat kiekvienas narys atsakingas už tam tikrą laivo inventorių, kurį turi prižiūrėti ir taisyti, jei prireiks. Aš oficialiai esu bako jūreivis ir burių reguliuotojas, tai yra esu atsakingas už visų burių keitimą, paruošimą kėlimui – kad viskas būtų sklandžiai, be jokių trikdžių.
Taip pat esu atsakingas už reikiamos burės palaikymą plaukiant tam tikru kursu, o tai – nuolatinis darbas, nes burės yra nuolat reguliuojamos. Šios dvi pareigybės yra man pagrindinės, tačiau plaukiant ilgus etapus ant denio vienu metu būna tik 4 ar 3 žmonės, todėl tenka daryti ir kitus darbus, kaip kad vairuoti ar sukti „kavamalę“.
Man būnant vienam iš jauniausių įgulos narių įvairesnių darbų tenka dar daugiau, kad geriau viską išmokčiau ir įvaldyčiau. Na, o mano atsakomybė laive yra visas denio inventorius ir gervės, tai yra visa įranga, su kuria valdome bures ir reguliuojame laivą. Tad išmanau visą sistemą ir nuolat ją prižiūriu, prireikus ardau ir taisau.
– Sunkiausias etapas įveiktas, Horno kyšulys apiplauktas. Kaip sekėsi dorotis su jauduliu, baime, kaip reagavote į įvykius? Kokia akimirka buvo sunkiausia ir kas padėjo ją išgyventi?
– Šis penktas, ilgiausias mylių atžvilgiu, etapas buvo tikrai sunkus, ypač dėl šalčio ir stiprių vėjų. Šią atkarpą aš plaukiau jau trečią kartą, todėl žinojau, ko tikėtis, tačiau vis tiek lūkesčiai buvo gerokai pranokti, nes buvo sunkiau ir įspūdingiau, nei tikėjausi.
Didelio jaudulio ar baimės nebuvo, nes tai lyg ir eilinis etapas. Vyravo bendras noras laimėti, o ir pasitikėjimas komanda sumažina visą jaudulį ar baimę dėl sudėtingų sąlygų. Komanda laikėsi itin stipriai, nors ir porą dienų prieš startą teko pakeisti vieną įgulos narį, kuris susižeidė ir negalėjo plaukti. Vis tiek viskas sekėsi labai gerai ir jokių nesklandumu nebuvo.
Sunkiausia akimirka buvo finišas, nes finišavome tik ketvirti. Šis rezultatas mums itin skaudus, nes tikrai norėjome ir turėjome galimybę pasirodyti geriau. Aplinkybės susiklostė taip, jog finišavome ketvirti. Visi suprantame, kad visi keturi laivai finišavome kartu po tokio ilgo ir sunkaus etapo, tai tarsi ta pati pirma vieta, tačiau taškai kuriuos gauname yra labai „skausmingi“.
– Kiek svarbi gera atmosfera komandoje? Kaip ją palaikote? Ar pagal amžių esate jauniausias įgulos narys? Kiek tai turi svarbos? Gal sulaukėte pagyrimų? Kas pačiam labiausiai sekasi atlikti?
– Komandoje gera atmosfera itin svarbi. Jau nuo pat atrankos į komandą buvo labai atsižvelgiama į buriuotojų charakterius, ir kas su kuo galės lengvai dirbti. Dėl šios priežasties visa komanda esame puikiai susiderinę.
Taip pat didžiausią darbą palaikant gerą komandos atmosferą plaukimo metu padaro mūsų žurnalistas, kuris plaukia kartu. Jis tikrai unikalus ir šaunus vaikinas, mus nuolat pralinksmina ir padeda palaikyti šypsenas sunkiu momentu.
Esu antras jauniausias įgulos narys. Pagal taisykles komandoje turi būti du iki 30 metų dalyviai, tad esu vienas iš jų. Pagyrimų sulaukiam nemažai. Komanda, rėmėjai ir organizatoriai yra labai patenkinti manimi, ypač todėl, jog aš, kaip lietuvis, visiems buvau didelė staigmena. Giria mano darbą, kad greitai mokausi ir augu kaip buriuotojas, taip pat sulaukiu pagyrimų, jog esu labai tvirtas morališkai ir padedu išlaikyti komandą tvirtą.
Rėmėjai patenkinti mano buvimu komandoje, taip pat bendravimu su žurnalistais ir komandos reprezentavimu. Organizatoriai ypač nustebę ir yra patenkinti lietuvių susidomėjimu varžybomis, manęs palaikymu. Viskas yra gerai. Kas sekasi atlikti darbus? Viskas man sekasi gerai.
– Kokia rutina plaukiant? Kiek turite laiko jūs poilsiui, ar jo užtenka? Nuolat esate „laistomi“ sūraus vandenynų vandens. Kaip susidorojate su drėgme, šalčiu? Ar yra kažkokių dalykų, kurie keltų komfortą ar bent jau suteiktų komforto iliuziją?
Primityviai papasakojant, rutina yra tokia: 4 valandas praleidi dirbdamas ir tada 4 valandas turi poilsio, tačiau iš šių poilsio valandų, dvi valandas budi, tad iš tikrųjų turi tik 2 valandas poilsio – miego. Bet vėlgi, jeigu vyksta sudėtingi manevrai, vis tiek turi eiti padėti komandai, tad kartais būna kad taip ir nepailsi iš viso.
4 darbo valandas praleidi vairuodamas laivą ir reguliuodamas bures, kad laivas plauktų kuo greičiau, o visą poilsio laiką stengiesi išnaudoti miegui. Miego visada trūksta, tačiau dar turi ir pavalgyti, nusirengti, apsirengti, apsitvarkyti. Prie drėgmės stengiesi priprasti, o dėl šalčio stengiesi apsirengti.
Pagrindiniai komfortą keliantys dalykai turbūt būtų gultas ir miegmaišis, kurį taip pat daliniesi su įgulos nariu, kuris tave pakeičia. Turime nuostabius vandeniui atsparius miegmaišius, kurie tokiais šaltais etapais yra kažkas nerealaus. Jame ne tik kad gerai išsimiegi, bet ir išdžiūni, ir sušyli.
Visada esi šiek tiek drėgnas tiek nuo sūraus vandens, tiek nuo drėgmės, kuri tvyro visur. Išsidžiovinti rūbus tikrai gali ant kūno, tad miegas tam puikiausias metas. Taip pat esame dėkingi savo rėmėjams, kurie mums sukūrė itin patvarius rūbus, kurie mums padeda išlikti kiek įmanoma sausesniais, kuomet dirbame lauke.
Ant denio mus ten ne laisto, o tiesiog skalbia. O dar vienas komfortą didinantis dalykas yra maistas, kuris nėra nieko gero, tačiau kai esi pavargęs ir sušalęs, tai labai gerai suveikia ir pakelia ūpą. Taip pat turime šiek tiek desertų, kurie dar labiau pagerina nuotaiką sunkiomis akimirkomis.
– Ar jau matote save išlipantį ant žemės šių lenktynių finiše? Kokia vieta jums ir komandai būtų priimtina?
– Aš jau nuo pat pradžių įsivaizdavau tą akimirką, kai finišuosime Geteborge. Mūsų komanda nuo pat pradžių turi vienintelį tikslą – laimėti šias varžybas, tačiau pastarieji etapai mūsų galimybes nugalėti pakankamai komplikavo.
– Negaliu nepaklausti apie tai, ką veiksite po šių lenktynių – ar yra minčių apie kitų metų olimpiadą?
– „Volvo Ocean Race“ varžybos atveria labai daug durų – tiek buriavime, tiek labiau žemiškoje veikloje. Norėčiau ir toliau buriuoti skirdamas šiek tiek daugiau dėmesio Lietuvoje paliktam verslui. Dėl olimpiados mintys vis aplanko, bet kol kas jų labai rimtai nesvarstau, nes tai būtų labai sudėtinga dėl trumpo laiko tarpo, kurį galėčiau skirti pasiruošimui ir atrankai.
Taip pat ir dėl to, kad reikėtų keisti klasę, nes su „Laser“ jau negalėčiau dalyvauti dėl savo fizinių savybių – esu šiek tiek per didelis. Šiuo metu planas dalyvauti olimpiadoje būtų labai didelė avantiūra. Kitas kelias į olimpiadą – padėti mūsų Lietuvos jauniesiems buriuotojams įvykdyti kvalifikaciją ir kuo geriau pasirodyti Rio de Žaneire. Pats buvau panašioje situacijoje, o dabar jaučiuosi sukaupęs nemažai patirties, kuria galėčiau su jais pasidalinti.
TIK FAKTAI
Po 19 parų trukusių košmariškų penktojo „Volvo Ocean Race“ etapo lenktynių iš Naujosios Zelandijos į Braziliją „Brunel“ įgula su lietuviu Roku Milevičiumi finiše vos viena minute atsiliko nuo „Alvimedica“ jachtos ir užėmė 4 vietą.
Bendroje įskaitoje „Brunel“ liko 3-ioje vietoje, bet ant kulnų lipa tiek pat baudos taškų turinti „Mapfre“ ir vienu daugiau – „Alvimedica“. Užtikrintai pirmauja penktąjį etapą laimėjusi „Abu Dhabi“ ekipa. 5-ajame etape „Brunel“ nuo nugalėtojų atsiliko mažiau nei valanda.
Šeštasis „Volvo Ocean Race“ buriavimo lenktynių aplink pasaulį etapas startuos balandžio 19-ą. Buriuotojams teks nuplaukti daugiau nei 9 tūkst. kilometrų Atlanto vandenynu – iki Niuporto Jungtinėse Amerikos Valstijose. O visos varžybos po devynių etapų finišuos birželį Švedijoje, Geteborge.
