Lietuvos rinktinei laimėjus prieš Bosniją ir Hercegoviną 87:70 (28:28, 28:14, 19:17, 12:11), lietuviai užėmė 4-ąją vietą B grupėje, bei išplėšė kelialapį į kitą Europos čempionato etapą – aštuntfinalį. Iškarto po pergalingų rungtynių į tiesioginį eterį iš Kelno pasijungęs nacionalinės komandos treneris Kazys Maksvytis paaiškino kas lėmė sunkia čempionato pradžią, kaip tvarkosi su negatyviomis mintimis ir ko tikisi iš ispanų.
Kaip jūs aiškinate tokią čempionato pradžią?
Iki dabar nemanau, kad buvo prastos rungtynės čempionato pradžioje. Jos buvo pakankamai kokybiškos. Žaidėme su stipriomis komandomis, tačiau tos kokybės neužteko, kad turėtumėme pergales. Kiekvienas rungtynes turėjome situacijų, kai galėjome laimėti, bet tas situacijas paleisdavome. Turbūt viena iš priežasčių yra, kad aš pats pirmi metai su komanda, taip pat gynėjų grandis gana jauna, todėl kartais pritrūkdavo patirties, kad galėtumėme nulemti rungtynių baigtį.
Vakar, kai jūsų likimą sprendė kiti, ar galvojote, kas bus blogiausiu atveju, ar dar tokių minčių į galvą neįsileidote?
Ne, kol turėjome šansą, kabinomės. Vakar diena buvo daug sunkesnė už šiandieną. Buvo dar sunkiau, kai sirgome už prancūzus, rungtynėse, kuriose pats nieko negali padaryti. Na, o kai prancūzai savo darbą padarė, tada beliko mums savo darbą padaryti gerai.
Aštuntfinalyje laukia ispanai. Ką galite pasakyti apie šią komandą?
Na, žaidėme du kartus kontrolines rungtynes. Kartais tai padeda, kartais, kaip tik padarome varžovams paslaugą. Abi rungtynės nebuvo lengvos, bet ispanus nugalėjome. Jie žaidžia kažkiek su aukštaūgiais, nuo ko mes kentėjome visą čempionatą. Stiprūs žaidėjai treniruojami gero trenerio. Dabar į visą istoriją neįsigilinau, bet mes esame pasiruošę.
Vėliau prie pokalbio prisijungė buvęs Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės treneris Jonas Kazlauskas dalijosi įžvalgomis apie lietuvius bei įvertino FIBA organizacinius trūkumus.
Koks susidaręs įspūdis apie Lietuvos rinktinę?
Įspūdis neblogas. Pirmiausia, turiu pasakyti, kad sutinku su viskuo, ką treneris pasakė apie priežastis tokio žaidimo. Jau eilę metų tas įspūdis neblogas, manau, kad kreivė rinktinės kyla visą laiką ir žaidimo kokybė tik kyla. Trūksta kelių niuansų. Trūksta geresnių pabaigų sužaidimo. Bet tai yra natūralu.
Kaip ir minėjau, mes turime beprotiškai stiprią priekinę liniją ir norėtųsi matyti daugiau pajėgių žaidėjų ant perimetro. Šiai dienai mes turime labai jauną įžaidėją, kuris tikrai turbūt pirmą kartą taip stipriai vadovauja komandai. Jam yra sunku vadovauti, kai žaidžia vyresni, didesnio autoriteto žaidėjai. Lemiamais momentais jam paimti kamuolį ir sakyti „darykit taip“ sunku. Todėl gerai, kad yra Grigonis, kuris padeda. Bet norėtųsi matyti ir daugiau įžaidėjų. Na, iš patirties būtų toks patarimas. Tie žaidėjai, kurie kyla nuo suolo, turėtų geriau susipažinti su savo role. Jau dabar nebe laikas įrodinėti, kas aš esu.
Ką turite omenyje susipažinti su savo role?
Geriausias pavyzdys yra Butkevičius. Kodėl jis gerai žaidžia? Todėl, kad jis turi apibrėžtą rolę, jos laikosi konkrečiai ir padeda komandai, kaip gali. Dėl to šiandien jam ėjosi žaidimas. Metė metimus, kada reikėjo, o ne tai, kad aš dar pabandysiu, lysiu, trenksiu, mesiu, bėgsiu. Dabar jau reikia viską maksimaliai.
Daug kas sako, kad aiškumo trūksta. Per daug improvizacijos?
Nervai nurims komandoje ir viskas stos į savo vėžes.
Treneris Tomas Purlys sako, kad žaidėjai ypatingai susikaustę. Jūs tai matot?
Tą reikia pajusti. Atrodo labai paprasta žaisti už Lietuvos rinktinę. Bet ką tai reiškia? Keturi su puse tūkstančio nuvykę į Kelną, pusė Lietuvos žiūri prie televizoriaus, siuntinėja žinutes. Kaip mes sakom: trys milijonai trenerių. Kol pats nepraeisi tos mokyklos ir pats nepatirsi savo kailiu, tai sunku pasakyti, ar tu susitvarkai su įtampa, ar nugali ją. Čia natūralu.
Susidaro įspūdis, kad lietuviai sunkiai susitvarko su kieta gynyba?
Dar kartą sakau, kad šiek tiek trūksta perimetro žaidėjų. Jeigu Valančiūnas arba Sabonis prie tos kietos gynybos pradeda išvedinėti kamuolius, kažkur kažkas ne taip. Ir šiaip mes visą laiką pasižymėjome švelniu charakteriu. Kartais, kai ateina lemiamas momentas, norisi, kad kažkas suvadovautų, kad žaisim būtent taip. Ne taip, kad pabadom visi. Dabar apie tai, su kuo ne visiškai sutinku. Mums padovanojo prancūzai pergalę. Nieko jie mums nepadovanojo, ką jie būtų laimėję, jeigu būtų pralaimėję rungtynes. Nieko. Jie ėjo žaisti vyriškai, kaip ir turi būti, ir laimėjo rungtynes.
Kalbama apie FIBA organizuojamų turnyrų nesklandumus. Teisėjų darbas jau dėmesio centre. Sekretoriatas klysta, komisarai klysta. Kuo jūs visa tai aiškinate?
Pirmas dalykas, aš visada sakau, kad pats principas, kad teisėjas nėra kritikuotinas. Kas čia per dalykas? Žaidėjus kritikuoja, trenerius kritikuoja, o teisėjai ką, šventi? Nedaro klaidų? Jie visą laiką aiškina, jog tai žmogiškasis faktorius.
Na, bet, atleiskit, jeigu du kartus į vieną pusę, du kartus į kitą, tai niekas dėl to net nekelia jokių klausimų. Bet kai kokius 5-6 kartus į vieną pusę, o į kitą nieko, tada negerai. Rungtynės vyksta tokios, kai viena komanda laimi vienu tašku, kita pralaimi vienu tašku. Vieni didvyriai, kiti lūzeriai.
Žaidėjai praranda komandas, treneriai netenka darbo ir niekas nekalba apie teisėjus. Žaidžia geriausi žaidėjai, kiek žmonių stebi, koks susidomėjimas. Ir galiausiai neteisėjauja geriausi teisėjai. Kaip tai suprasti? Gal FIBA tuojaus uždraus ir Eurolygos žaidėjams ten žaisti, kad jau uždraudė teisėjams. Kažkokia nesąmonė. Išeina teisėjai, kurie pamatę tas žvaigždes, nori su jais nusifotografuoti, jiems įsiteikti. Ateina išsigandę ir gadina visą reikalą. Aš nekalbu apie vieną klaidą, klaidų aibės. To negali būti, negalima nusileisti. Čempionatu susidomėjimas didžiulis ir atsakomybė FIBA turėtų irgi būti didelė. Reikia baigti vieną kartą žaidimus su Eurolyga, sėsti prie derybų stalo ir sutvarkyti tvarkaraščius. Norime kokybės, norime matyti pačią pagrindinę, geriausią savo komandą.
Prie pokalbio prisijungęs legendinis krepšininkas, dabartinis treneris Rimas Kurtinaitis sudėjo akcentus. Ekspertas pakomentavo galimybes laimėti medalius, lietuvių trūkumus ir teisėjų klaidas.
Treneri, jūs iki tų rungtynių, kai prancūzai padovanojo Lietuvai šansą sakėte, kad bus medaliai. Kodėl jūs toks optimistas?
Na, aš galvoju paprastai. Mes esame pakėlę kartelę, norime laimėti daug varžybų, bet grupę, nežinau kokiu principu ji buvo sudaryta, praktiškai sudaro keturis stipriausios komandos. Na, o užimti grupėje antrą vietą ar ketvirtą, nemanau, kad yra didelis skirtumas.
Aišku, taip įvyko, kad su visomis stipriausiomis grupės komandomis rungtynės buvo pačioje pradžioje ir taip gavosi tas paveikslas nelabai gražus, trys pralaimėjimai. Bet mes atlikome tą, ką turėjome atlikti. Mes įveikėme vengrus, įveikėme Bosniją ir turime rezultatą. Dabar viskas dėliojasi šauniai. Turime ispanus, kuriuos jau prieš čempionatą esam įveikę.
Aišku, mes jų nenurašome, bet mūsų šansai laimėti dideli. Vėliau nežinau, kaip susidėlios rungtynės, nenoriu labai kalbėti iš anksto, bet mes ten turime italus ar lenkus. Tad yra šansų iškovoti medalį. Kelias sudėtingas, bet nėra neįmanoma.
Prisiminkime 2017-ųjų metų čempionatą, kai grupėje esi pirmas, po to pralaimi graikams ir važiuoji namo. Gal toks sunkus pasiruošimas grupėje kartu yra grūdinimasis kitam etapui?
Na, taip. Sakyčiau, ta kreivė ir pats žaidimas nėra blogas. Kaip ir Jonas sakė, trūksta, kad lemiamu momentu sužaistume, kaip mums reikia. Nes, pavyzdžiui, kai žaidėme su prancūzais, turėdami šešių taškų pranašumą, įpynėme tris klaidas iš eilės. Dabar vaizdas stabilizavosi. Aišku, lengva nebus. Stiprias komandas mes jau praėjome, gal nevisiškai sėkmingai, bet pats žaidimas geras. Truputėlį gal sėkmės pritrūko, bet mes pasiruošę eiti iki galo.
Treneris Kazlauskas kalbėjo, ko jam labiausiai trūksta rinktinės žaidime, o ko jums labiausiai trūksta?
Bent jau pirmas rungtynes trūko pagalbos iš atsarginių žaidėjų, kurie neišeina į startą. Mes matėme, startuojame neblogai, bet prasidėjus keitimams rezultato nebeišlaikome. Kaip ir Jonas sakė, neturime tokio įžaidėjo, kokį aš vadinu policininku aikštelėje, to, kuris reguliuoja visą eismą reikiamais momentais. Manau, Grigonis su ta role susitvarkytų puikiai. Jis turi labai stiprų nugalėtojo charakterį, ypač sunkiais momentais, jis gali išspręsti reikalus.
Sakramento „Kings“ treneris Maikas Brownas dalijosi patarimais, kaip efektyviau išnaudoti Sabonį ir Valančiūną. Jis turėjo nemažai pastabų dėl jų panaudojimo. O jūs matėte organizavimo trūkumą?
Na, manau, reikėtų atsižvelgti į mūsų dviejų bokštų žaidėjų specifiką. Aš manau, kad Sabonis tiktų žaisti pikenrolą ir tą shotrolą vadinamą. Tada jis mato visą aikštę veidu, gali nusimesti iš eigos atakuoti. Būtų nelogiška turint tokius bokštus per kažką kitą žaisti, bet pirmose rungtynes viskas taip statiškai atrodė. Tiek Jonas, tiek Sabonis vienas kitą gerai žino ir tikrai nepergyvena dėl tų minučių, kas ilgiau žais. Mūsų komanda suburta tam, kad žaistų komandinį krepšinį ir laimėtų. Bet aš manau, kad Sabonis būtų efektyvesnis, jeigu mes jį labiau veidu į krepšį išnaudotumėme judesyje.
Treneri, kaip jūs aiškinate visą teisėjavimo chaosą?
Viskas remiasi į konfliktą tarp Eurolygos ir FIBA. Aš pats dirbau ketverius metus FIBA valdyboje Europoje ir pats žinau visą situaciją iš vidaus. Buvo toks pasiūlymas, kai labiausiai konfliktavo, kad žaidėjų, kurie žaidžia Eurolygoje, reikėtų nepriimti į FIBA čempionatą. Tik, žinoma, mes iškarto jį atmetėme. Žinome, kad tas konfliktas neišsisprendė, o geriausi teisėjai, kurie yra Europoje, jie teisėjauja Eurolygoje. FIBA jų nepriima. Ir čia yra didžiausia problema.
Tai gaunasi taip. Žaidėjai geriausi, treneriai geriausi, o teisėjai kas liko?
Daugelį aš iš viso pirmą kartą matau. Yra Maltos, Kipro teisėjai, kurių aš net nežinau. Ir jie teisėjauja tokio lygio varžybose. Jie ženkliai atsilieka nuo aukščiausio lygio krepšinio ir krepšininkų, kurie žaidžia NBA. Čia yra pagrindinė problema, kad teisėjai yra ne tokio lygio kaip žaidėjai.
