Šalia visų jaunimo lygio apdovanojimų – 2019 m. V. Andrulytė pasaulio taurės finale iškovojo pirmąją vietą.
Šis laimėjimas mūsiškei galėjo būti lakmuso popierėlis ir papildoma motyvacija eiti į priekį ir tobulėti.
Lietuvė jau dvi savaites yra Tokijuje ir pluša, tobulėja bei ruošiasi savo svarbiausiam gyvenimo startui.
V. Andrulytė pasakojo apie savo pradžią sporte, biurokratiją Tokijuje, baimę susirgti Covid-19 ir kita.
Ar apsipratote prie pakankamai sudėtingų (tiek Covid-19, tiek kitų) sąlygų Tokijuje?
Mes esame šiek tiek už Tokijo, bet taip, jau apsipratome. Labai keista. Esame uždaryti. Po mūsų langais yra baseinas, dešimtą valandą susirenka japonai ir mums maudytis neleidžia.
Japonijoje esame dvi savaites, tad tikrai keistoka. Hiracukoje buvome tris dienas, bet ten tas pats – iš viešbučio į valgyklą, iš valgyklos į viešbutį ir po to į sporto salę, stadioną. Lauke pabūni vos kelias minutes, tai truputį keista. Tokijuje aš jau esu buvusi kelis kartus, mačiau daug kultūros ir dėl to džiaugiuosi. Galbūt dėl to man nėra taip liūdna kaip kitiems, nes daug dalykų jau esu čia patyrusi.
Bendrąja prasme – kiek spėjote pajausti šių olimpinių žaidynių organizaciją? Koks susidarė įspūdis? Ar japonai tikrai pasistengė?
Kas liečia mūsų sporto šaką – viskas buvo idealiai sudėliota. Nebuvo papildomų klausimų. Kai atskridome, oro uoste laukėme keturias valandas. Buvo labai daug dokumentacijos ir net nežinai ką traukti – ar testo atsakymus, ar kažkokius kitus dokumentus. Galbūt oro uoste viskas galėjo būti sklandžiau, bet viska kita – viską turime, nieko netrūksta.
Ar jaučiasi kažkokia baimė, kad Tokijuje taip pat yra rizika užsikėsti Covid-19?
Aš galiu pasakyti taip – prieš išvykstant į olimpines žaidynes aš labai stipriai ribojau savo kontaktus. Šeimos, giminės, draugai nesuprato, kad aš negaliu susitikti. Tuo metu situacija Lietuvoje buvo gera – nebuvo didelės baimės. Negana to, daug kas yra prasirgę arba pasiskiepiję.
Japonijoje žinau, kad visi darosi testus ir mums yra paprasčiau, nes pas mus yra kaimelis ir viešbutis, kuriame gyvena tik buriuotojai. Vieną dieną buvau nuvykusi į pagrindinį kaimelį, tai ten žmonių masiškumas yra labai didelis. Valgykla irgi labai didelė – net per du aukštus. Džiaugiuosi, kad mums nereikia ten gyventi ir mes gyvename atskirai bei ramiai. Toks jausmas, kad įprastos varžybos apart to, kad visi lipdukai yra su olimpiniais žiedais.
Kaip ir kodėl pasirinkote buriavimo sporto šaką?
Viskas prasidėjo taip, kad mus pakvietė buriuoti kaimynės. Aš su vienu treneriu buvome giminės. Mes buvome septynios merginos laiptinėje ir dvi iš jų mano sesės ir keturios merginos. Tuo metu buriavo labai mažai merginų ir mus tiesiog pakvietė.
Atsimenu, kad pirmus metus mes tiesiog žaidėme, maudėmės, vartėmės ir apsipratome su laivu.
Kitais metais išplaukėme į Kuršių marias ir pamačiau daug gražių mažų laivelių ir mano mintis buvo kaip juos visus aplenkti. Natūraliai aš pati sau po truputį pradėjau kelti tikslus. Mano tikslas buvo patekti į Europos čempionatą. Po to aš perėjau į Laser-4,7 klasę.
Savo pirmajame Europos čempionate aš tapau Europos vicečempione. Man apdovanojimą įteikė olimpinis čempionas. Tada pagalvojau, kad čia yra visai vau ir smagu (juokiasi – aut. past.).
Toliau treniravausi, buvau jaunime ir olimpinių žaidynių svajonė dar nebuvo labai išvystyta. Po to tapau Europos iki 21 metų vicečempione ir tada buvo kažkurios olimpiados pakyla, dabar tiksliai neatsimenu, bet pagalvojau, kodėl gi ne? Jeigu galiu jaunime galiu gerai pasirodyti, tai galiu patobulėti ir gerai pasirodyti suaugusių čempionate ir eiti į aukštesnį lygį.
Visą interviu žiūrėkite vaizdo įraše, kuris yra straipsnio pradžioje.
