2009-ieji Lietuvos krepšiniui buvo sunkūs metai. Per visą Europą praėjo ne vieną klubą gerokai paveikusi finansinė giltinė, mūsų šalies krepšininkai Senojo žemyno čempionatuose buvo jau nebe tokie pastebimi, o vien ko vertas Lietuvos vyrų rinktinės fiasko Lenkijoje.
Vis dėlto pasitaikė ir malonių akimirkų, pradžiuginusių visus krepšinio šalies gyventojus. Kalėdos – stebuklų metas. Portalas Krepsinis.net Jums primena didžiausius 2009-ųjų stebuklus.
„Žalgirio“ išgelbėjimas
Jau pačioje 2008-2009 metų sezono pradžioje virš Kauno „Žalgirio“ komandos kaklo žaibiškai užsiraizgė finansinių sunkumų kilpa. Lapkričio viduryje „Žalgirio“ vairininkas Gintaras Krapikas prabilo apie nežinios kupiną ateitį. Švenčių metu tarp kandidatų išgelbėti legendinį Kauno klubą atsirado investuotojai iš Ukrainos. Nors iš pradžių derybos artėjo prie sėkmingos jų pabaigos, netrukus jos ėmė strigti, o „Žalgirį“ ir toliau kamavo įvairios problemos. Tuometiniai Lietuvos čempionai nepasiekė gerų rezultatų ne tik aikštėje, tačiau ir už jos ribų. Žalgiriečiams iškilo grėsmė negauti Eurolygos A licencijos, žaidėjams nebuvo mokamos algos, vienas po kito klubą paliko legionieriai. Netrukus situacija pasiekė galutinį tašką. Sausio viduryje žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad „Žalgirio“ apskritai gali nebelikti.
Kaip sakoma, problemos po vieną nevaikšto. Netrukus lietuviai atmetė investuotojų iš Ukrainos pasiūlymą. Nors Kauno ekipą finansiškai remti pradėjo komandos sirgaliai, padėtis nesitaisė. Krepšininkai prabilo apie ultimatumą, „Žalgiriui“ grėsė pašalinimas iš LKL čempionato, spauda jau skandino klubą ir skelbė, kad „Žalgiris“ skaičiuoja paskutines valandas. Negana to, teismas areštavo žalgiriečių turtą, o Vilniaus „Lietuvos ryto“ strategas Rimas Kurtinaitis patarė „užkalti Kauno sporto halės langus ir „Žalgirio“ istorijoje padėti tašką“. Kaip parodė ateitis, treneris per anksti ėmė laidoti buvusią savo ekipą.
Kauniečiams ranką ištiesė „Respublikos“ leidinių grupė. Netrukus klubą pasiekė milijoninės injekcijos ir „Žalgiris“ po truputį stojosi ant kojų. Kauno miesto taryba po ilgų dvejonių garantavo komandos rėmimą, buvo rengiami įvairūs paramos koncertai, miuziklai, šimtus tūkstančių „Žalgiriui“ aukojo ištikimiausi gerbėjai. Vis dėlto skolos neapleido klubo kaklo. Teismas areštavo net tuometinių BBL čempionų lankus. Tačiau šioje istorijoje pasirodė vėliau pagrindinių „Žalgirio“ gelbėtoju tapęs Vladimiras Romanovas. Iš pradžių įtakingas verslininkas ir futbolo ekipos Edinburgo „Hearts“ savininkas paaukojo 100 tūkst. litų. Balandžio viduryje Paulius Motiejūnas užsiminė, kad „Žalgirio“ skolos siekia 20 milijonų litų, o dar po dviejų savaičių dievagojosi, jog klubą išgelbėtų tik stebuklas.
Tačiau V.Romanovo žodžiai „Žalgiris“ gyvuos amžinai“ išsipildė. Milžinišką paramą komandai suteikė Ūkio Banko investicinė grupė. Naujasis savininkas atviravo, kad skolos siekia net ne 20, o 26 milijonus litų. Tačiau netrukus dalį jų pavyko likviduoti, klubas neužmiršo ir krepšininkų, kuriems buvo skolingas. Netrukus P.Motiejūnas pareiškė: „Klubas patikimose rankos“. Nors žalgiriečiai tokių sėkmingų rezultatų krepšinio aikštėje nepademonstravo, tačiau dabar galime džiaugtis, kad „Žalgiris“ dar egzistuoja ir vėl stojasi ant kojų. Ir jei ne stebuklas, dabar legendinio klubo istorijoje greičiausiai jau būtų padėtas taškas.
Europos taurė - lietuviškasis stebuklas
Nepaisant sėkmingo pasirodymo Eurolygoje, Vilniaus „Lietuvos rytas“ vėl buvo priverstas grįžti į Europos taurės turnyrą. Nors vilniečiai buvo laikomi vienais turnyro favoritų, gerokai savo biudžetą apkarpę sostinės krepšininkai puoselėjo ne tokius ambicingus tikslus, kaip jau buvo įprasta. Pirmajame turnyro etape „Lietuvos rytas“ pasiekė vos tris pergales, iškovojo antrąją vietą grupėje ir vargais negalais pratęsė savo žygį Europos taurėje.
Vis dėlto padėtis ėmė po truputį keistis, kai Antaną Sireiką vyriausiojo trenerio poste pakeitė Rimas Kurtinaitis. Griežtasis strategas netrukus pakeitė komandos žaidimo braižą. Nors klubą dėl vis didėjančių finansinių sunkumų paliko keli legionieriai, „Lietuvos rytas“ išlaikė tokį pat aukštą žaidimo lygį ir stebino krepšinio gerbėjus. Antrajame etape R.Kurtinaičio auklėtiniai atrodė kur kas užtikrinčiau – 4 pergalės, 2 pralaimėjimai bei kelialapis į finalo aštuoneto varžybas Turine.
Ketvirtfinalyje lietuviai susitiko su rimtu ir žinomu varžovu – Trevizo „Benetton“. Rungtynės buvo sunkios ir pareikalavo daug jėgų, tačiau „Lietuvos rytas“ išplėšė pergalę rezultatu 85:79 bei pateko į turnyro pusfinalį. Sėkmė ir šįsyk šypsojosi vilniečiams. Europos taurės turnyro favoritu laikytas turtingasis Maskvos „Dinamo“ klubas ketvirtfinalyje netikėtai suklupo prieš Vršaco „Hemofarm“ krepšininkus, netikėtai baigė savo pasirodymą ir šiek tiek palengvino R.Kurtinaičio ekipos kelią link nugalėtojų sosto. Pusfinalyje fantastišką tritaškį susitikimo pabaigoje įskraidinęs Mindaugas Lukauskis perlaužė rungtynių eigą bei padėjo „Lietuvos rytui“ iškovoti pergalę. Po dviejų metų pertraukos Vilniaus klubas pateko į turnyro finalą.
Paskutinėje kovoje lietuvių laukė turtingoji Maskvos srities „Chimki“ ekipa, tarpsezonyje prisiviliojusi tokias žvaigždes kaip Jorge Garbajosa ar Carlosas Delfino. Tačiau „Lietuvos rytas“ dar kartą patvirtino, kad aikštėje žaidžia ne pavardės ar jų kontraktai. Nors ketvirtajame kėlinyje R.Kurtinaičio kariauna turėjo devynių taškų deficitą, vilniečiai pademonstravo pavydėtiną kovingumą, sugebėjo atsitiesti ir nuaidėjus finalinei rungtynių sirenai aikštės viduryje atliko pergalės šokį.
Vardinis kvietimas į pasaulio čempionatą
Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė Europos krepšinio čempionate Lenkijoje patyrė visišką fiasko. Apgailėtinas lietuvių pasirodymas taip pat atėmė galimybę sportiniu principu iškovoti kelialapį į 2010 metų pasaulio pirmenybes Turkijoje. Iškart po Senojo žemyno čempionato mūšiai dėl kelialapių į Turkiją prasidėjo užkulisiuose.
Likus mėnesiui iki vardinių kvietimų dalybų, dėl vietos dalyvauti pasaulio pirmenybėse kovojo net 18 šalių. Nors pagal sportinius pasiekimus Lietuva buvo viena verčiausių pretendenčių, vien tik sėkmingų rezultatų nepakako. Lietuviams šiaip ne taip pavyko surinkti 500 tūkst. eurų. Šią sumą paklojo visos nacionalinės komandos, kurioms buvo suteikti vardiniai kvietimai. FIBA reikalavimai vis augo. Paaiškėjo, kad įtakos sprendimui gali neturėti net ir pasiekimai ar finansiniai įsipareigojimai. Privalumu buvo laikoma įtaka FIBA būstinėje, o jos Lietuva neturėjo. Tuo tarpu Rusijos krepšinio federacijos prezidentas Sergejus Černovas tryško pasitikėjimu savimi ir dėka įtakos FIBA bei pelno iš pasaulio pirmenybių transliacijų, gyrėsi, kad rusams nereikės mokėti pusės milijono eurų.
Prieš pat kelialapių dalybas LKF veiksmus viešai kritikavo legendinis Lietuvos krepšininkas Šarūnas Marčiulionis. Buvęs įžaidėjas tvirtino, kad mūsiškių šansai – nedideli.
Vis dėlto lemtingąją gruodžio 13-osios dieną Lietuva išgirdo savo vardą. Kartu su Rusijos, Vokietijos bei Libano rinktinėmis patekome į pasaulio čempionatą. Kad toks FIBA vadovų sprendimas prilygo stebuklui, buvo galima spręsti iš LKF sekretoriaus Mindaugo Balčiūno, kuris po ceremonijos atrodė toks laimingas, lyg būtų išvengęs egzekucijos, kuri jo laukė nesėkmės atveju Lietuvoje.
Šis stebuklas lietuviams sukėlė dviprasmiškų emocijų. Vieni džiaugėsi, kad eilinę vasarą praleis su Lietuvos rinktine pačioj aikštėje arba už televizorių ekranų, kad mūsiškiai vėl kovos dėl aukščiausių apdovanojimų. Tiesa, kiti liko nepatenkinti tuo, kaip mes iškovojome vietą pasaulio pirmenybėse. Ten patekome ne tik kad ne sportiniu principu, tačiau taip pat turėjome pakloti 500 tūkst. eurų. Vis dėlto visa tai turėtų pasimiršti artėjančią vasarą, kuomet visi akylai stebėsime Lietuvos rinktinės pasirodymą.
S. Štombergo sugrįžimas
2009-ųjų vasaros pradžioje, po sėkmingų „Kauno dienos“ turnyro rungtynių, kuriose Saulius Štombergas pelnė 33 taškus, krepšininkas mįslingai užsiminė apie sugrįžimą. Maždaug po mėnesio žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, jog auksinis Lietuvos rinktinės kapitonas grįš į Kazanės „Unics“ komandą, kurioje ir baigė savo profesionalo karjerą. Vis dėlto „Unics“ klubo direktorius Jevgenijus Bogačiovas tikino, kad komanda net neveda derybų su puolėju iš Lietuvos. Tačiau už dviejų dienų situacija stebuklingai pasikeitė. „Unics“ vairininkui Valdemarui Chomičiui pavyko prisivilioti S.Štombergą ir oficialiai sudaryti vienerių metų kontraktą.
Kaip paaiškėjo vėliau, grįžti į didįjį sportą krepšininką paskatino sustojęs nekilnojamojo turto verslas. Nors sugrįžimas buvo motyvuotas daugiau prievarta, o ne dideliu noru, S.Štombergas šiame sezone garbingai gina „Unics“ garbę. Apie didelę lietuvio svarbą komandai taip pat prabilo ir emocingasis kroatas Marko Popovičius. 37 metų 204 cm ūgio puolėjo žvaigždei spindėti dar liko pusmetis. Galbūt po jo išvysime dar vieną stebuklą – S.Štombergas pratęs įspūdingą savo karjerą?
Donatas Urbonas