Teisėtumai, procedūros ir iešmininkai

Dviejų formaliai ir tarsi net realiai remiamos Baltarusijos opozicionierių finansinės informacijos išdavimas kaimyno diktatoriaus “suvartojimui” ir jį lydėję Lietuvos institucijų bei politinių lyderių komentarai nėra netikėti. Nei mėginimas ieškoti kaltų, menkinant savo paties nuopelnus ar nieko nedarymą, nei mėginimas pasislėpti už biurokratinių formalumų.

“Vsio zakonno”

Iš pradžių buvo iš nesenos praeities patriarchų paveldėtas noras paaiškinti, kad Alesis Beliackis ir jo bičiulis tapo idealiai veikiančios teisinės sistemos reikalavimų vykdymo auka ir kitaip nė negalėję būti. Mat pačią Baltarusijos opoziciją remiančios Lietuvos valdininkai nė negalėję pamanyti (?!), kad kaimynų šalies režimas galėtų pateikti teisinės pagalbos sutartimi grindžiamą prašymą, turėdamas politinių motyvų. Juk prašyme apie norą susidoroti už politiką nebuvę parašyta.

Kartu pavirkauta, kad prašymų gaunama labai daug ir vargu ar į kiekvieną įsigilinsi. Čia iškart pamaniau, kad man tai kažką primena… Žinoma! Juk būtent taip – dideliu srautu, užimtumu ir siekiu nepraleisti termino ikiteisminio tyrimo teisėjai ir visų rangų bei pakraipų jiems prijaučiantieji argumentavo ir paviešintus bei įrodytus atvejus, kai neskaičius, automatiškai buvo sankcionuojami saugumiečių bei prokurorų įgeidžiai klausytis telefonų. Nesvarbu – ar terorizmu vis dar įtariamos Eglės Kusaitės ir jos artimųjų, ar nepatikusio žurnalisto. Darbo daug, procedūros teisingai įformintos, o tai, pasak kai kurių išminčių, ir yra teisinė valstybė.

Ir tikrai – kokia čia problema: pirmadienį Lietuva oficialiai vadina Aleksandrą Lukašenką diktatoriumi ir karštai spaudžia dešinę jo oponentams, o antradienį jos įdarbinti valdininkai net negali įtarti, kad tokio mielo ir dvasingo “Batkos” specialiosios tarnybos visai nė negalvoja apie jokius politinius persekiojimus. Svarbu, kad nepraleidžiami terminai ir dokumentai susegami bei sunumeruojami pagal instrukcijas.

Slapstymasis už meškerės

Atmetant ironiją gana užguitos Lietuvos valdininkijos atžvilgiu, galima sutikti, kad vidutinis statistinis Marijos žemės biurokratas kartais tikrai jaučiasi ne stipriau nei, anot ciniško anekdoto, už meškerykočio mėginęs pasislėpti Aušvico “sanatorijos” klipata. Ir tai suprantama.

Prieš keletą metų, kaip minėta ir parlamentinio tyrimo, kračiusio Saugumo departamento žygdarbius, metu, kaip paporinti spėjo ir “WikiLeaks”, per sieną ne visada sėkmingai lakstė kurjeriai, turėję gabenti finansinę paramą demokratijos barikadų mūrams brolių gudų tėvynėje. Kažkas prie sienos įkliuvo su 25 tūkst. dolerių. Tuometis užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, kaip minima, turėjo geriau paderinti stygas su Vidaus reikalų ministerijos vadovybe. Gal derino, o gal ir ne. Vadovai pasikeitė, o biurokratams reikia dirbti toliau.

Teisingumo ministerija išvis į šį žaidimą, kaip išeina, įtraukiama nebuvo. Juolab, pasikeitė, o tiksliau tariant, išnyko ir pats Lietuvos užsienio politikos kursas. Po viešų bučiavimųsi ir patikinimų, kad Lietuva vykdo su Briuseliu suderintą misiją ir mėgina Baltarusiją perverbuoti iš Rusijos glėbio į europinį, laukė ir naujos A.Lukašenkos represijos po rinkimų Minske, ir nauji Vilniaus valdžios judesiai, mėginant paaiškinti tai, kas patiems nebeaišku.

Nei šiandien garsiai apie gėdingą valdininkų elgesį plyšaujantis Seimo Užsienio reikalų komitetas, nei telefonine teise įpratusi vadovautis Užsienio reikalų ministerija, įskaitant dabartinius užsienio politikos vadovus Emanuelį Zingerį ir Audronių Ažubalį, nenuveikė šioje srityje nieko gero. Valdininkai anksčiau bent žinojo, kad reikia gauti neoficialių nurodymų iš strateginio Albino, o šiandien aiškumo nebeturi. Aiškios procedūros ir prioritetai, kuriais derėtų vadovautis susidūrus su tokių valstybių kaip Baltarusija ar Rusija “teisinės pagalbos” reikalavimais, nėra suformuluoti. Tikėtis pilietinės valdininko iniciatyvos vargu ar galima. Pati prezidentūra šiandien težino, kad su A.Lukašenka arba Vladimiru Putinu reikia “dirbti pragmatiškai”. Ką tai reiškia praktiškai – S.Daukanto aikštę erzinantis klausimas, slepiantis savyje negerus kėslus. Valstybės saugumo departamentas ir Generalinė prokuratūra toje pusėje mato tik sąjungininkus didvyriškoje kovoje su Egle Kusaite ir jos baisia teroristų armija.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės riktelėjimas teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui, reikalaujant įvertinti pavaldinių veiksmus šioje baltarusių bendražygių “pridavimo istorijoje”, reiškia reikalavimą surasti “iešmininką” arba atpirkimo ožį. Joks protingesnis valdininkas toks tapti nenori, tad tai tik dar labiau skatina slėptis už instrukcijų arba, susiveikus pažymą apie radikulitą, kai tik tenka ką nors realaus pačiam spręsti, šiaušti meškerioti. O prisiimti atsakomybę už tai, ko nesugeba sutvarkyti politinė valdžia, gali nebent svajojantis apie pilkojo kardinolo statusą arba tikras ožys, kuris niekaip nesusijęs su atpirkimu.