Iš Rusijos statytinio Čečėnijos „prezidento“ Ramzano Kadyrovo asmeninės puotos sugrįžę Lietuvos futbolo vargdieniai patvirtina niūriausius spėjimus apie kelionės motyvaciją ir troškimų bei vertybių seklumą.
„Jautėmės kaip kokie prezidentai. Net nepatogu buvo“, – stebėjosi puolėjas Ričardas Beniušis. <…>
Žmogaus teisių gynėjų nusikaltėliu vadinamas Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas pasistengė, kad žaisti pirmųjų tarpvalstybinių rungtynių šioje Šiaurės Kaukazo respublikoje atvykę svečiai iš Lietuvos pamirštų visus perspėjimus ir kritiką, lydėjusią juos tėvynėje.
Šeštadienį vykusi Lietuvos ir Rusijos rezervinių rinktinių akistata baigėsi šeimininkų pergale 2:0, tačiau, neskaitant pralaimėjimo, lietuviai Grozne nepatyrė daugiau jokių nesklandumų.
„Visi tiek daug kalbėjo apie šią išvyką, kad net pats pradėjau tikėti, jog kažkas ten (Grozne – DELFI) gali atsitikti, ir žmona buvo išsigandusi, – DELFI prisipažino vėlų šeštadienio vakarą į Vilnių su komandos draugais grįžęs R. Beniušis. – Bet nuvažiavę ten pamatėme, kad bijota be pagrindo. Mus ir pasitiko, ir palydėjo, ir pavalgydino. Viskas – aukštame lygyje.“
„Apsaugos buvo pilna visur. Mūsų autobusą visur praleisdavo pirmą, iš paskos važiavo tikrai ne vienas eskorto automobilis. Įdomiausia, kad, važiuojant į stadioną, visi aplinkiniai kiemai buvo uždaryti, budėjo milicija“, – savo susižavėjimo kupiną pasakojimą tęsė R. Beniušis. Žinoma, juk smagu baudžiauninko mentaliteto sutvėrimui už spygliuotų vėlių, grotų ir durtuvų. O jei dar ponas ploja per petį…
Alachas padėjo rusams
Lietuvos vargani pūsliaspardžiai būtų dar ir laimėję, bet jiems taip netalkino Alachas, kuris anot R. Kadyrovo, padeda jam gauti daug pinigų, kurių nubyra ir samdytiems juokdariams nuo Baltijos.
R. Beniušis DELFI tikino, kad galutinis rungtynių rezultatas nebuvo dėsningas. „Apmaudu, kad pirmame kėlinyje rusai nekėlė nei vieno kampinio, neatliko nei vieno baudos smūgio, bet pelnė du įvarčius. Pagal žaidimo grožį, kamuolio kontrolę mes buvome pranašesni. Ką galėjome, tą parodėme. Gėdos neprisidarėme, todėl esame patenkinti“, – sakė Marijampolės „Sūduvos“ klubo puolėjas.
Vargas dėl proto
Lietuvos futbolo federacija, kaip ir derėjo tikėtis, neigia, kad kiekvienam futbolininkui, kuris, anot jos, didvyriškai aukojo atostogas, R. Kadyrovas mokėjo ne kokiais sidabriniais po trisdešimt, o eurais 25 000. Kriterijai, girdi, grynai sportiniai, o į Lietuvą jie nieko nekviečia tik todėl, kad čia nėra tinkamo stadiono. Pastarasis pastebėjimas yra teisingas, bet tai tik triukas beviltiškai iki kelių į mėšlą įklimpus ir nebesugebant iš ten išsitraukti aulinio bato.
Teigiama, kad rinktinė R. Kadyrovo nė nematė, nors nėra labai aišku, ką tai keičia. Dabar ponai galės ilgai aiškintis, kad neėmė pinigų, o tik didvyriškai aukojo atostogas dėl depolitizuoto futbolo, kurio Rusijos žiniasklaida, kaip ir tikėtasi, nedepolitizavo. Mūsų „B“ rinktinė vadinama nacionaline komanda, o ir pašaipos apie nei honorarų, nei Putino neįkvėptą mūsų pūsliaspardžių žaidimą yra visiškai pelnytos.
O dėl pasijutimo prezidentais – sveikinu. Ir nuoširdžiai užjaučiu, kad neteko asmeniškai apsikabinti su džigitu Ramzanu. Būtų galima nesiprausti bent metus – iki kito kvietimo, idant neišblėstų šlovė. O dėl pergalių – nieko nepadarysi. Ne visus vienodai Alachas myli.
Lietuva tapo daugiapusių patyčių objektu, o mūsų žvaigždės toliau svajoja apie pergalę prieš Lichtenšteiną ir komandiruotę kokią nors Abchaziją. Toks ir buvo sumanymo, po kuriuo pasirašė išmintingoji federacija, tikslas.
