Geria Melianas valdžios kraują, oi kaip geria...
Net malonu žiūrėti.

Ububub - rusų agento ausys iš po slenksčio...

Abu tekstai geri.

Virš NATO saugumo garantijų Lietuvai – Damoklo kardas30
2009.12.14 14:39
Imantas Melianas
30 Komentarai
+ - Teksto dydis Spausdinti Persiųsti

melianas29

Vis dėl to teisingai senoliai sakydavo: „Niekad neik su Velniu obuoliauti“. Štai susidėjo berniukai ir mergaitės, pasivadinę skambiu „valstybininkų“ vardu, su Šėtono imperijos emisarais, ir jau prieina liepto galą. O dar neseniai atrodė galingi Lietuvoje kaip niekas kitas – viskas buvo jų rankose: prezidentūra su prezidentu, pozicija su opozicija, ministerijos (pradedant nuo Užsienio), teismai (įskaitant Konstitucinį), spec. tarnybos ir nacionalinė spauda kartu su nacionaliniu transliuotoju.

Kita vertus, tas liepto galas galėjo būti prieitas ir prieš kokius tris metus, Seimui patvirtinus Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) išvadas dėl „valstybininkų“ skandalo (nors oficialiai tos išvados vadinosi šiek tiek kitaip). Galėjo, bet neįvyko, arba vyko tokiais tempais ir tokiomis „porcijomis“, kad vietoje pašalintųjų „valstybininkų“ atsirasdavo kiti panašaus tipo veikėjai, o ir pašalintaisiais irgi buvo pasirūpinta. Kaip buvo aiškinama – „juk neišmesi tokių žmonių į gatvę“.

Please install Flash plugin

Kaip ten bebūtų – geriau vėliau, negu niekad, šitų „berniukų ir mergaičių“ tikrai negaila. Tačiau pikti liežuviai sako, kad esmė – ne „valstybininkai“, o būtent Šėtono imperija, kuri per tuos tris metus sukomplektavo Lietuvoje alternatyvinį – „pragmatikų“ klaną. Pasak piktų liežuvių, „valstybininkai“ taip negražiai išduoti savo šeimininkų tik tam, kad būtų atlaisvintos geidžiamos vietos naujiems nepakeičiamiems vadovams ir specialistams iš „pragmatikų“ tarpo. Ką gi, tokie dalykai Lietuvoje jau seniai nestebina, ir taip tęsis tol, kol tauta nesuvoks pagaliau, kad ji pati privalo nuolat kontroliuoti savo išrinktuosius – kitaip už ją tai atliks svetimų valstybių spec. tarnybos.

Šėtono imperija tokiu būdu bando nušauti net tris zuikius. Pirmiausia – pakeisti „valstybininkus“, kurie nedovanotinai „apsišvietė“ savo ankstesniais veiksmais, kitais, galimai dar ciniškesniais „kadrais“, ir, kas baisiausia, pateikti tai Lietuvos visuomenei kaip jos išsvajotą „apsivalymą“.

Antra – suteikti tiems patiems „valstybininkams“ kankinių aureolę (bent dalies visuomenės akyse) ir tokiu būdu išsaugoti juos būsimam panaudojimui, kai viskas prisimirš. Tokiame „ūkyje“ viskas pravers.

Trečia, kas dar nėra suvokta iki galo – po „valstybininkų“ eliminavimo padažu bandoma apnuodyti Lietuvos santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Būtent šiuo tikslu yra dirbtinai eskaluojamas vadinamojo „Antavilių kalėjimo“ skandalas, kuris šiaip pagal svarbą Lietuvoje galėtų būti ne trečioje, ne trysdešimt trečioje, ir net ne trys šimtai trysdešimt trečioje, o tik (geriausiu atvėju) trys tūkstančiai trys šimtai trysdešimt trečioje vietoje. Įdomiausia, kad šį skandalą irgi bandoma pateikti kaip dar vieną Lietuvos „apsivalymą“. Nuo ko? Nuo saugumo garantijų iš JAV ir NATO pusės? Gal po to, ką regėjome pernai Gruzijoje, jau niekam nereikia aiškinti, koks likimas lauktų Lietuvos, jei ji nebūtų NATO narė, ir kad NATO ir jos teikiamas saugumas – tai pirmiausia Jungtinės Valstijos?

Beje, iš pradžių „Antavilių kalėjimo“ tema su „valstybininkais“ siejama nebuvo, ir tik maždaug prieš nepilną mėnesį kažkas Šėtonijoje suprato, kad vardan Lietuvos ir JAV santykių pagadinimo galima paaukoti ir savo ilgamečius „partnerius“. „Konceptualizuotame“ pavidale ši teorija buvo paviešinta vienos gan simpatiškos būtybės pasirašytame straipsnyje „Virš „valstybininkų“ – damoklo kardas“, kuris pasirodė vienoje interneto svetainėje gruodžio 13 dieną.

Turiu pastebėti, kad autorė (arba tie, kurie „prifarširavo“ ją neaišku kokiais būdais gauta operatyvine informacija) šiek tiek persistengė. Na negalima taip išsiduoti parodant, kad tu disponuoji žiniomis, kurios pagal apibrėžimą gali būti prieinamos tik operatyvinės veiklos subjektams (Lietuvos arba Rusijos?). Juk sunku patikėti, kad Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovybė pati teiktų „kompromatus“ prieš save. Kaip kitaip paaiškinti, kad autorė žino, ką per apklausas NSGK kalbėjo buvę ir dabartiniai VSD pareigūnai (ne tik „valstybininkai“)? Arba dar geriau – apie Turniškių korupcinio skandalo dalyvių Dainiaus Dabašinsko ir Ryčio Muraškos slaptus telefoninius pokalbius? Bet tai, ko negalėtų padaryti viena autorė, gali paslaptingieji „pragmatikai“. Įdomu ir tai, kad straipsnis pasirodė Povilo Malakausko atsistatydinimo išvakarėse (argi ne „apsivalymas“?)

Bet itin ciniškas ir įžūlus yra autorės teiginys, kad „CŽV kalėjimo skandalas – V. Pociūno žūties ir VSD nuslėptų 12 analitinių pažymų istorijos tęsinys“. Na jau ne, ponuliai „valstybininkai“ ir „pragmatikai“, net nebandykite prilyginti savo tarpusavio aiškinimųsi dėl to, kas iš jūsų yra ištikimesnis Šėtono parankinys, tikriems Lietuvos egzistenciniams klausimams. Nebent tokiu klausimu taptų kur kas reikalingesnis tyrimas – kas konkrečiai nuosekliai siekia palikti Lietuvą be NATO saugumo garantijų?


Balsas.lt

Ačiū autoriui.

Ačiū autoriui.

a ka

bla bla bla rusofobas bla

Gagarijos nepriklausomos valstybės pačių naujausių laikų istorija

2009.11.16
Imantas Melianas

Mokslinė fantastinė apybraiža (visi joje aprašyti įvykiai ir jų dalyviai yra išgalvoti, o bet kokie sutapimai su Jūsų neva atpažįstama tikrove – atsitiktiniai)

Nors Gagarijos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas dar prieš tūkstantį metų, šį daug iškentėjusi šalis jau du kartus buvo pradingusi iš politinio pasaulio žemėlapio, ir abusyk – savo neprognozuojamos kaimynės Hamlandijos “deka”. Bet maždaug prieš dvidešimtmetį gagarams pavyko išsivaduoti iš dusinančio hamlandų glėbio, ir atrodė, kad šį simpatiška tauta jau visiems laikams užvertė juoduosius savo istorijos puslapius.

Bet Hamlandija nebūtų Hamlandija, jei taip lengvai paleistų Gagariją iš savo gniaužtų, juolab kad pačioje Gagarijoje atsirado jėgų, kurios tiesiog prašyte prašėsi “priglaudžiamos” buvusių skriaudikų. Dalis jų buvo vertelgos, fantastiškai pralobę iš hamlandiškų dujų perpardavinėjimo, kiti – jauni ir ambicingi klerkai, susispietę daugiausia Gagarijos užsienio reikalų ministerijoje. Stebėdami atgimusios valstybės politikų nekompetenciją, šie išsilavinę, bet ne itin dorovingi vaikinai nutarė patys pasirūpinti jos reikalais ir, pasivadinę skambiu “valstybuoklių” vardu, palaipsniui perėmė į savo rankas pagrindines valstybės institucijas. Kadangi “valstybuokliai” buvo niekieno nerinkti ir todėl niekam (bent jau Gagarijoje) neatskaitingų, jie greitai pasinėrė į korupciją ir tapo lengvu Hamlandijos specialiųjų tarnybų grobiu. Jungiamąja grandimi tarp hamlandų žvalgybininkų ir Gagarijos “valstybuoklių” tapo jau minėti vertelgos iš “GazSnabo” – Gagarijoje įregistruotos Hamlandijos dujų milžino “Centrogaz” dukterinės įmonės.

Taip Gagarija palengva vėl pradėjo slinkti atgal į hamlandišką pelkę, bet absoliuti tautos dauguma apie tai dar nieko nenutuokė. Padėtis pasikeitė prieš maždaug tris metus, kai išsigandusių “valstybuoklių” prašymu hamlandų specialiųjų tarnybų pasamdyti kileriai likvidavo aukštą gagarų kontržvalgybininką, kuriam pavyko užčiuopti baisų pėdsaką, vedusį nuo “Centrogazo” iki aukščiausių Gagarijos valdžios ešelonų ir jo paties tiesioginių vadovų. “Valstybuoklių” klano neformalus lyderis Alpanas Janofka panikoje apleido Gagarijos URM’ą ir jau ketino pabėgti pas savo “šefus” Hamlandijos sostinėje Makfoje, tačiau gavo iš jų šifruotę: “Nesiblaškyk kaip nekalta mergelė, situacija yra kontroliujama. Viskas bus gerai. Aškuninas”.

Prasidėjo ilgas ir skausmingas, tačiau, kaip tuo metu atrodė, perspektyvus Gagarijos valstybės ir visuomenės apsivalymo procesas. Gagarijos parlamentas – Seimsetas - pradėjo kontržvalgybininko žūties tyrimą, dėl ko pagaliau buvo priverstas pasitraukti jo vadovas, kaip paaiškėjo – buvęs Hamlandijos specialiosios tarnybos ilgametis informatorius, o vėliau - ir jos atsargos karininkas Afidas Potsas. Tyrimas išryškino pražūtingą “valstybuoklių” vaidmenį, griaunant Gagarijos valstybės pamatus, ir sudarė prielaidas jų eliminavimui iš tautos ir valstybės gyvenimo.

Bet nesnaudė ir Makfa. Hamlandijos prezidento Ultimero Futino bendras Aškuninas (beje, irgi Ultimeras) nemelavo, rašydamas Janofkai, kad “situacija kontroliuojama”. Suvokus, kad “valstybuokliai” nedovanotinai “apsišvietė”, Makfoje buvo nuspręsta patraukti juos į antrą planą (gal dar prireiks), o į pirmąjį iškelti vadinamąjį “atsarginį variantą”.

Reikalas tas, kad “GazSnabas” nebuvo vienintelė “Centrogazo” dukterinė įmonė Gagarijoje. Talkinant Hamlandijos specialiosioms tarnyboms, šalyje lygiagrečiai buvo įsteigtos ir kitos parazitinės firmos - “Bella Moritae” ir “Impera Gagaria”. Būtent jų pagalba Makfa jau anksčiau buvo įkūrusi Gagarijoje vieną iš jos kontroliuojamų politinių organizacijų – buvusio suvirintojo ir diplomų padirbinėtojo Fikforo Upskifo vadovaujamą Naudos partiją. Bet po “valstybuoklių” fiasco to jau nepakako. “Apsišvietus” šiems veikėjams, tuometnio Hamlandijos prezidento (šiuo metu – premjero) Futino kabinete buvo nutarta įkurti Gagarijoje dar vieną prohamlandišką “valdžios vertikalę”. Šįkart, atsižvelgiant į pačios Hamlandijos pavyzdį, nuspręsta pradėti ne nuo partijų, o nuo būsimo kandidato į Gagarijos prezidentus, kuriuo buvo pasirenkta gagarų estetinius ir mentalinius standartus atitinkanti eprobuhalterė Dafija Fryb. Buvo numatyta, kad po jos išrinkimo prezidente bus galima pradėti ir visaliaudinės autoritarinės partijos “Mes su tavimi” (MST) formavimą.

Ko jau ko, tačiau politinių intrigų ir ideologinių diversijų srityje Makfa visada buvo nepralenkiama, todėl po maždaug trijų metų parengiamojo darbo jos antpečiuotų polittechnologų triūsą vainikavo visiškas triumfas, ir panelė Fryb iš tikrųjų tapo nauja vis dar nepriklausomos Gagarijos vadove (tiesa, pusė gagarų prezidentinius rinkimus paprasčiausiai boikotavo). Buvo suaktyvintas ir iki tol užkonservuotas “antrasis ešelonas”, kurio pagrindu pradėjo formuotis naujas “Centrogazo” penimas klanas – vadinamieji “pragmatoidai”. Skirtingai nuo “valstybuoklių”, “pragmatoidai” jau neslėpė, kad, jų manymu, Gagarija tiesiog privalo liautis erzinusį savo didžiąją kaimynę ir “atsigręžti į Hamlandiją veidu”. Tokiu būdu, Hamlandijai pavyko sukurti puikiai veikiantį mechanizmą, kai patys gagarų valdžios klanai pradėjo rungtis tarpusavyje, siekdami įrodyti savo lojalumą jau nebe savo šaliai, o šeimininkams Makfoje.

Tikros demokratijos beveik niekada neragavusi valstietiškos prigimties gagarų tauta (neskaitant saujelės intelektualų) iš pradžių visiškai nepastebėjo naujosios prezidentės autoritarinių pretenzijų (“aš darysiu daugiau, negu man leidžia Konstitucija, nes to nori Gagarijos žmonės”) ir jos išsišokimų prieš pagrindinį Gagarijos sąjungininką – Jungtinius Amofikos Kantonus (JAK). O juk žinant Hamlandijos geopolitinius apetitus, be JAK teikiamų saugumo garantijų Gagarijos, ko gero, tuo metu jau nebūtų likę politiniame pasaulio žemėlapyje.

Ne ką įžvalgesni buvo ir Seimseto deputatai, kurie, varžydamiesi dėl “Centrogazo” numetamų trupinių , visai neturėjo laiko pakelti akių aukštyn ir apsižvalgyti. O apsižvalgę jie pamatytų tikrai įdomių dalykų. Pavyzdžiui, vienas menkai težinomas Dantijos (šalis priešais Gagariją, tik kitame jūros krante) laikraštis išspausdino provokuojantį straipsnį, kuriame įtikinėjo, kad būtent panelė Fryb būtų geriausia turtingos tarptautinės organizacijos - Eprofos Sąjungos prezidente. Dantijos specialiosioms tanyboms pavyko išsiaiškinti, kad šia publikaciją apmokėjo ne pati Hamlandija, o kai kurios Eprofos Sąjungos stambių valstybių korporacijos, kurios pasirodė nesugebančios įveikti savo priklausomybės nuo hamlandiškų dujų ir jas lydinčių sultingų kyšių.

Tų pačių Dantijos žvalgybininkų nuomone, visa tai dar nereiškia, kad, kitaip nei prieš septyniasdešimt metų, Hamlandija nutarė tenkintis tik energetiniais ir kitais “minkštais” (pavyzdžiui, korupciniais) Gagarijos užvaldymo būdais. Kaip paaiškėjo, tuo atvėju, jei gerai surežisuotas ir atitinkamai “pateptas” scenarijus pradėtų strigti, Makfa yra numačiusi ir tiesioginės invazijos variantą. Tuo tikslu prieš kurį laiką Gagarijos oro erdvėjė buvo įvykdyti keli incidentai, kurie turėjo patikrinti ne tiek pačios Gagarijos, kiek jos stambesnių ir stipresnių sąjungininkų (pirmiausia – JAK) reakciją ir ryžtą.

Šioje vietoje naujausia Gagarijos istorija virsta jos dabartimi ir ateitimi. Kaip tokiais atvėjais rašoma, “būs daugiau”.


Balsas.lt

Kodėl šitą tekstą nukišo į nematomą vietą, neparašė (pirmame puslapyje) ne autoriaus pavardės, ir, pagaliau, po nepilnos paros nubuksavo į archyvą? O tuo metu puikuojasi pirmame puslapyje Ronkaičio rašliava. Tai reikia suprasti, kad tokia yra redakcijos generalinė linija?