Iki 1950 metų Klaipėdos žvejai žūklaudavo tik Baltijoje ir Kuršių mariose, bet 1950 metų vasarą pirmąkart du žvejybiniai laivai išplaukė į Šiaurės Atlantą.
"Atlanto atidarymas" - aktyvi žūklė Šiaurės jūroje ir Vakarų Atlanto Niufaundlendo rajone prasidėjo 1957 metais, jau Chruščiovo "atšilimo" laikais. Šaliai reikėjo maisto, o pigiausiais maistas plaukiojo jūrose.
Pasikeitus žvejybos rajonams, pakito ir sugaunamų žuvų rūšys. Jeigu 1951 metais menkės sudarė 50 proc., o silkės - 32 proc. Klaipėdos žvejų sugaunamo žuvų kiekio, tai 1960 metais menkės jau sudarė tik 18 proc., o silkių procentas išaugo iki 64.
Okeaninio žvejybos laivyno bazės ekspedicijose žvejojama buvo barbariškai. Trijų kilometrų ilgio dreifuojančius tinklus, kuriuose tilpdavo po 60 tonų silkių, kartais tekdavo nupjauti ir palikti pūti vandenyno dugne. Bet ekologija tada mažai kam rūpėjo.
Silkės buvo sūdomos 100-120 kilogramų talpos statinėse. Žiemą su galvomis, vasarą - išskrodžiamos. Kai plaukiojančios bazės "Salomėja Neris", "Petras Cvirka", "Marytė Melninkaitė" grįždavo į uostą, visa Klaipėda pakvipdavo silkėmis.
Klaipėdoje Žvejybos uosto arba "rybporto" rajone iškilo koncervų ir žuvies apdirbimo įmones, taros gamykla, tinklų dirbtuves, buvo statomi žvejybiniai laivai ir plaukiojančios bazes. Čia pat prie marių buvo pastatyti suomiški mediniai skydiniai namai. Pagal tipinius leningradiečių projektus Nachimovo ir Popovo garvėse iškilo gyvenamųjų namų kvartalas. "Jūros" restorane sugrįžę po sunkaus reiso mėgdavo pasėdėti jūreiviai.
Klaipėdai iš dalies galima pritaikyti prieškario geografo Kazio Pakšto posakį, kuriuo jis apibūdino Daniją ir Nyderlandus, kaip valstybes yra sukurtas ant silkių lavonų. Klaipėdos Žvejybos uosto rajonas taip pat iškilo ant Atlanto silkių lavonų.
Vygantas Vareikis
