Prezidentui – nepavydėtinas pasirinkimas: stoti „Leo LT“ pusėn ir išsistatyti „pasibaigusios garantijos politikų“ vitrinoje ar vetuoti įstatymą, užkliudyti didžiulį privatų interesą ir užsitraukti rūstybę tų, kurie žarsto didelius pinigus ir kontroliuoja viešėją erdvę?
Seniai niekas nebeslepia, kad šio neskaidraus sandėrio esmė – jokie ne nacionaliniai interesai, o tik pelnas. Dar daugiau. „Pamatykime pagaliau realybę: niekas ir nesiruošia statyti jokios elektrinės“, – tvirtina Lietuvos banko ekspertas ir finansų analitikas Raimondas Kuodis. Anot jo, dalyvaudama šiame neskaidriame, Lotynų Amerikos tipo „biznelyje“, valstybė neišvengiamai praloš.
Dar visai neseniai Povilas Malakauskas, dabartinis Valstybės saugumo departamento vadovas, viešai aiškino, kad kyšiams Lietuvoje išleidžiama 1,5 mlrd. Lt, tačiau Seime prieš balsavimą paklaustas „ar Seimo nariams buvo daroma įtaka, kaip balsuoti už įstatymo pataisas“, atsake ne į temą: „apsirūpinimas energija, įskaitant elektros energiją, yra gyvybiškai svarbus Lietuvai“.
Kas gi nežino, kad apsirūpinimas energija Lietuvai gyvybiškai svarbus? Klausimas yra visiškai kitas: ar šis įstatymas gali tai laiduoti? Ar jis nėra vien priedanga privačiai pasipelnyti, visų Lietuvos žmonių sąskaita? Jeigu dalykas skaidrus, kaip teigia ministras pirmininkas, kodėl tuomet neatsakius į konkrečius Piliečių Santalkos ir Lietuvos Sąjūdžio iškeltus klausimus, kad visuomenei neliktų abejonių?
Betgi todėl, kad į esminius klausimus atsakymų neduodama, ir kyla didžiausios abejonės. Jas pripažįsta net ir STT vadovas Žymantas Pacevičius („rizikų išlieka“).
„LeoLT“ projekto beatodairiškas ir karštligiškas stūmimas skubos tvarka per Seimo teisėkūros malūnus didžiai supriešino politikus, sukiršino visuomenės grupes, sujaukė pastaruoju metu daugiau ar mažiau nusistovėjusį politinį kraštovaizdį. Nors, antra vertus, kai ką galbūt ir nuskaidrino.
Sakysim, tokius „opozicijos darbininkus“ kaip socialliberalai ir darbiečiai, projektas, nelyginant scenos prožektorius, apšvietė užklupęs juos „prikibusius prie medžiagos paviršiaus“, A. Maceinos žodžiais tariant, lyg kokius tranus, prisisiuvusius prie medaus korio. Net europarlamentarė Ona Juknevičienė turėjo nuo jų atšokti, pasipiktinusi, kad bendražygiai tarnauja „tik stambaus kapitalo interesams“. Asistuodama Viktoriui Uspaskiui spaudos konferencijoje Maskvoje praėjusių metų vasarą, žavingoji europarlamentarė, žinoma, dar nežinojo „kuriam kapitalui“ atstovauja jos patronas. Matyti, kad ši grakšti, išvaizdi ir šiaip jau aiškiai ne kvaila ponia „tepa slides“ prezidento rinkimų distancijai...
O štai konservatoriai, taip ilgai statęsi apdairiais valstybininkais, „vardan tos Lietuvos“ taip ilgai dirbę išvien su Gedimino Kirkilo vyriausybe, galima sakyti, vien savo palaikymo dėka ją sustiprinę ir prirengę „LeoLT“ projekto realizavimui, staiga atsidūrė toje pačioje valtyje su „zuokininkais“ (vien K. Masiulio retorika ta tema ko verta!) ir su „paksininkais“, kuriuos iki šiol tebevadina „Maskvos projektu“?
Tai kuris gi projektas dabar jau yra „Maskvos“, o kuris – „Lietuvos“? O gal tokių apskritai nėra, o yra trečias, išreiškiamas paprastu liaudišku kalambūru: „Ta idėja ne idėja kur kišenėn neidėja“?.. Nedrįsčiau spėlioti.
Šiandien vis dėlto prisimenu Lino Kojelio, eksprezidento Ronaldo Reagano patarėjo, atvykusio į Lietuvą 1996 m. ir „išrūkyto“ iš čia 2002-aisiais, jau atsisveikinant man pasakytus žodžius: „Daug metų profesionaliai dirbau Amerikos politiniame lauke, tariausi turįs politinės patirties. Bet Lietuvoje, atrodo, tie patys dėsniai negalioja. Atvykau padėti konservatoriams, kai jie laimėjo Seimo rinkimus. Tačiau manęs jie neprisileido. Kvietėsi socialliberalai, betgi tada jau aš nebedrįsau eiti su tais, kurių nepažinojau, ir kurių principai bei vertybės man nebuvo aiškūs. Vidmantai, kas yra Lietuvos draugai, o kas – priešai?“
Nuo savęs pridursiu, kad L. Kojelis buvo atvedęs į Lietuva aukštos reputacijos ir milžiniško pajėgumo amerikiečių „Stanton Group“ ir britų „Power Bridge“ kompanijas, kurios buvo parengusios elektros tilto iš Lietuvos į Vakarus statybos projektą. Jį rėmė tiek JAV, tiek Jungtinės Karalystės ambasados. Lietuvai savo investicijomis prisidėti prie šio projekto nebūtų reikėję. Priešingai, konsorciumas buvo įsipareigojęs 10 metų pirkti iš Lietuvos elektros energijos už 150 mln USD kasmet. Ir po to elektros perdavimo tinklus perleisti Lietuvai. Elektros tinklų jungtis su Vakarais būtų pradėjusi veikti 2004 m.
Projektas, deja, buvo sužlugdytas. Mūsų Seimams geriausiai sekasi ne įstatymų kūrimo, bet įvairių komisijų sudarinėjimo ir savo pirmtakų veiklos tyrimo baruose. Išaiškinus EBSW, VSD, J.Abromavičiaus susprogdinimo, V.Pociūno išsiuntimo į Gardiną ir kitas paslaptingas istorijas, suvokti visą mūsų valstybėje klestinčio savanaudiškumo mastą nebus galima, neišaiškinus kas, kaip ir kodėl sužlugdė „PowerBridge“ tiltą. Juk jeigu anas projektas nebūtų torpeduotas tada, šiandien vargu ar kiltų kam rankos laužyti ietis dėl „LeoLT“. Jo, paprasčiausiai, nebūtų.
Sunku nuspėti kokių pasekmių Lietuvai turės manifestacijų su transparantais, teatralizuotų žygio maršų arena paversta Seimo salė penktadienio popietę. Gali būti, kad dalis žmonių įsivaizduoja, jog teisinę valstybę įmanoma sukursti nepaisant teisingumo, vien užsitikrinus nelygstamą finansinį užnugarį ir „informacinį palaikymą“. Bet tai klaida, kuri turės juo skaudesnių pasekmių, juo vėliau bus suvokta.
Neabejoti galima vienu: net jeigu Valdas Adamkus ir pasirašys penktadienį priimtą įstatymą, „LeoLT“ projekto sėkmė – abejotina. Ir ne vien dėl pačiame projekte slypinčių grėsmių. Jis neišvengiamai taps raudonu skuduru, ryžtingai telkiančiu ir mobilizuojančiu radikalias jėgas proveržiui į naują Seimą. Ir kada kalbos apie „pertekliaus“ nusavinimą ir neteisėtai pasiglemžto turto nacionalizavimą pasigirs nebe gatvėje, bet iš Seimo tribūnos, šiandienos vadinamasis „politinis ir verslo elitas“ žinos priežastį kodėl.
