Prieš kelis dešimtmečius Juozas Brazaitis, subtilus literatūros vertintojas ir pasižymėjęs rezistentas, viename laiške bičiuliui į Europą, sveikindamas jį vardinių proga, palinkėjo bent vienu atžvilgiu „suamerikonėti“ – prisiimti taip mėgiamą amerikiečių gyvenimo principą „take it easy“. Ir čia pat patikslino: „lietuviškai verčiant tai reikštų „plevatj na krovatj…“ (spjauti į patalus, rus. – V. V.). Kitaip tariant, nepersistengti veikiant, neimti per daug į galvą dėl visokių negandų, beviltiškai semiančių mus supantį gyvenimą...
Žiūrėti įspūdinga
Šią citatą prisiminiau pasižiūrėjęs andai internete „Vilniaus vartų“ atidarymo fiestą, pasklaidęs iliustruotus žurnalus, kuriuose apdainuojami tame vaizdo, garso ir galios demonstravimo spektaklyje dalyvavusieji ponai ir ponios, pasiklausęs televizijos „diskusijų“, kuriose tokio paties kalibro respektabilūs džentelmenai tiesioginiame eteryje pasitikrino „atlapų patvarumą“.
Kokie jie visi gražūs ir kiek jų daug, anot nelaimingosios Juozapotos!.. Pasižiūrėti – įspūdinga...
Taip įspūdinga, kaip tai įspūdinga būdavo tais laikais, kada didikas Radvila, įsigeidęs rogėmis pasivažinėti vasarą, liepdavo savo kumečiams pripilti ant kelio druskos, o savo svečiams parveždinti, išdaigas krėsdamas, siųsdindavo karietą, meškomis pakinkytą...
Neišmoko pasiimti
Tokie didponiški mostai – sukelti naujametinį fejerverką metų viduryje ar leisti sau per radiją ir televiziją transliuoti vienos krautuvės „žinias“ – daro įspūdį net ir, atrodytų, ištvermingoms ir atsparioms širdims.
„Gal iš tiesų mes ne taip savo vaikus auklėjom? Gal tikrai per daug sureikšminome etines vertybes, kurios dabar tam tikra prasme trukdo?“ – balsiai savo kartos vertybėmis abejojo vyresnės kartos moteris, pripažindama, kad akivaizdžiai „sekasi“ tiems, kurie moralinių skrupulų neturi.
Jos sūnus – jaunas, sėkmingai veikiantis verslininkas – šiandien ją auklėja kitaip: „Mama, tu per daug viską imi į širdį, perdaug sureikšmini tai, kas daugumai visai nerūpi. Išmok būti „kiaura“, t. y. išmok praleisti pro ausis viską, kas tau kelia rūpesčio, bet ko tu vis tiek nepakeisi. O verčiau įprask pasiimti iš gyvenimo tai, ką jis tau pasiūlo.“
Taip masto, pasak pašnekovės, ir jo aplinka: draugai, verslo partneriai, pažįstami. Ir jiems „sekasi“: važinėja prestižinėmis mašinomis, gyvena prabangiuose būstuose, keliskart per metus atostogauja prie šiltų jūrų. Skirtingai nuo motinos tremtinės, buvusios Sąjūdžio aktyvistės, žadinusios ir raginusios žmones į garsiuosius mitingus. Kaip ir tada, ligi šiol ji tebesiglaudžia sovietinių standartų susidėvėjusiame daugiabutyje.
Dvi Lietuvos – „kaip vėlė nemarūnė“
Naujasis Lietuvos „elitas“ mokslų pas „dėdę Samą“ nėjo, bet gerai perprato praktinę „take it easy“ gyvenimo filosofiją. Tik ši filosofija čia dar praturtinta sovietinio sukirpimo merkantiliniu požiūriu į žmogų: mokėk dalybos ženklą!..
Tai „elito“ stichija, kurioje sukinėjasi vikrios verslo lydekos, politikos akrobatai ir klounai, pilkosios valdininkijos kurmiai, brangūs advokatai, kišeniniai žurnalistai. Visi jie susiję, visi vieni kitiems naudingi, visi vienas be kito neišsiverčia.
Neįstengiantys nieko „apčiuopiamo“ duoti – nereikalingi. Tai gyvenimo paraštė, nevykėlių armija, runkelių augintojai, megztosios beretės. Tai atlikusieji žmonės, neįstengiantys prisitaikyti prie „naujų gyvenimo sąlygų“, vis laukiantys ir nesulaukiantys malonių iš dangaus, iš valdžios, iš giminių Amerikoje. Jų tačiau – keturi penktadaliai Lietuvos…
Tos dvi Lietuvos per mūsų istorijos pasaulį keliauja „kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė“, B. Brazdžionio žodžiais taraint. Nesutaikomos buvo dvarponių ir kumečių Lietuvos viduramžiais, „Kauno ponų“ ir „kaimo bernų“ – prieškario nepriklausomybėje, paskiau – okupacinio režimo parankinių ir rezistentų, komunistų ir tremtinių, režimo janyčarų ir pogrindžio skruzdėlių, nomenklatūrininkų ir sąjūdiečių, pagaliau naujosios valstybės „elito“ ir nuo jos statybos atlikusių „runkelių“ skirtingos tėvynės…
Mokėti dalybos ženklą
Šie pastarieji būtent ir neįstengia, jaunojo verslininko žodžiais, „būti kiauri“, perprasti čionykščiu supratimu interpretuotos „take it easy“ filosofijos. Jos „vainikas“ – žemės „kilnojimo“ afera. Vadinamojo, energetinio „slibino“ projektas, lyginant su ano žmonių apgrobimo ir nusivylimo savo valstybe mastais, tėra „išvestinis dydis“ ir kuklus patvirtinimas, kad „valstybė be teisingumo – tik plėšikų gauja“.
Šimtai ir tūkstančiai žemės sklypų gražiausiose Lietuvos vietose – pajūry, pamary, paupiuose ir paežerėse – tapo politinio „elito“ ir valstybės informacija disponuojančių valdininkų lengvu grobiu bei efektyviu pasipelnymo šaltiniu. Nuo jų malonės priklausė kam, kuria dalimi ir kurioje vietoje gražinti, o kam – ne, kam „atkelti“ į perspektyvias teritorijas, o kam – pasiūlyti šabakštynus, restitucijos aktus faktiškai paverčiant teisingumo išjuoka.
Mechanizmas čia paprastutis: mokėti dalybos ženklą...
Kodėl „plevatj na krovatj“?
Mano amžiną atilsį bevaikė teta, prieš karą nutekėjusi į stiprų ūkį vidurio Lietuvoje, atkūrus nepriklausomybę tapo teisių į 40 ha derlingos žemės sklypą paveldėtoja (buvusio našaus ūkio vietoje kolchoziniai patvarkymai paliko tik plyną lauką). Buvo jau per 80 metų, tad jos pasirinkimą dėl nuosavybės atkūrimo formų tai ir apsprendė – sutiko su 48 tūkstančių litų kompensacija.
Senyvas žmogus naiviai tikėjosi, kad tuos pinigus gaus. Rajoniniai žemėtvarkos skyriaus kurmiai per tarpininkus patyliukais siūlė pelningą sandėrį: dalytis per pusę, kad pinigai į sąskaitą įplauktų jau rytoj. Tetutė įsižeidė. Ir bergždžiai laukė beveik dešimtį metų. Per tą laiką kelis kartus gavo išmaldos po 500 Lt, kol pagaliau pasimirė.
Nepriėmė „take it easy“ filosofijos. Būtų tapusi „turtinga“, įėjusi į „elitą“, „plačiau“ pagyvenusi bent paskutiniaisiais metais. O turėjo verstis skurdžia pensija, maitintis kruopomis ir iki paskutiniosios likti „megzta berete“...
Tokių ir panašių istorijų per Lietuvą – dešimtys ir šimtai tūkstančių. Socialinės skriaudos ir neteisybės, provincijos skurdas – pribloškiančio masto. „Elitui“ nepriklausantys žmonės iš ateities jau nieko nebelaukia. O tuo pat metu – „sėkmės džentelmenų“ puotos, šokiai, maskaradai, azartiniai lošimai, fejerverkai...
Argi ne todėl didžiumai Lietuvos žmonių – „plevatj na krovatj“?
Atidavė be mūšio
Mūsų valstybės tradicijos ir valdančiųjų mentalitetas, deja, maža tepasikeitė per pastaruosius tris šimtus metų. Socialiai atsilikusi, turtinių kontrastų draskoma ir baisios korupcijos sugraužta Lietuvos didžioji kunigaikštystė savo dienas baigė didikų tarpusavio rietenų agonijoje.
Radvilos, Pacai, Sapiegos iš vienos pusės, Čartoriskiai, Oginskiai, Masalskiai – iš kitos, žvangino savo privačiomis, po kelis tūkstančius vyrų nuolat išlaikomomis kariuomenėmis prieš kits kitą ir beprasmiškai eikvojo krašto turtus vidaus vaidams, kol stipresni ir apdairesni kaimynai pasidalijo ją kaip lengvą grobį, gautą dargi be jokio mūšio.
Be mūšio buvo atiduota ir prieškario nepriklausoma Lietuvos Respublika, nes režimas, užtektinai įsipykęs tautai ir gavęs politinį matą, nebeturėjo nei politinės valios, nei pasitikėjimo savo jėgomis kraštą ginti.
Švedai aritmetiką moka
O kas ir kokiais ginklais eis ginti Lietuvos po 2010 m. sausio 1 d., kada bus išjungta Ignalinos atominė elektrinė ir tuometiniai šalies valdytojai bus priversti patys, nelyginant 1569 m. Liublino unijos pasiuntiniai, pasivesti kaimyno priklausomybei, tik šįkart – energetinei? Kadangi iki to laiko nei naujos atominės elektrinės, nei jokių jungčių su Vakarais tikrai nebus.
Kokios „energijos tiekimo“ sąlygos bus padiktuotos tada, kai jokios manevro laisvės ir jokio kito pasirinkimo nebus? Reikia visiškai negerbti kaimyno, kad apie jį galėtum galvoti taip blogai ir tikėtumeisi, jog jis nesuprastų ir nepasinaudotų istorine proga.
Kas kita – mūsų pačių politinio galvojimo įpročiai ir praktika. Dabar keliamas naujas mitas – jungtis į Švediją...
Kur rasi kvailį, kad kištų milijardą po vandeniu tik tam, kad apšviestų krautuvių tinklą paiko kaimyno, dvidešimt metų „gulėjusio ant pečiaus“ ir tik nuo fejerverkų trenksmo atsibudusio, prieš pat išjungiant jo paties krosnį? Švedai aiškiai parodė, kad moka aritmetiką: atominė 2015? Jungtis – 2016. Atominė 2018? Jungtis – 2019.
Nežinau ką turėjo galvoje generolas Jonas Kronkaitis, kalbėdamas apie „paperkamus, manipuliuojamus“ ir savo trumparegiškumu „kenkiančius Lietuvai žmones“, tačiau bijau, kad fejerverkų 2010-2019 metais neišvengiamai leisime mažiau. O svarbiausia – vargu ar beprisirinktų statistų jų žiūrėti. „Meškas vedžioti“ įpratę ir smalsuolių būrius šitokiu būdu viliojantys „vengrai“ čia jau nebepadės...
Stovi ant smėlio
Svariausius argumentus vis dėlto pateikia gyvenimas, ne maskaradai, tegu ir labai išradingų pirotechnikos meistrų aranžuojami. Paprastam žmogui, deja, jie – itin nepalankūs.
Justitia est fundamentum regnorum – teisingumas yra valstybių pamatas. Europos civilizacija tai žino jau nuo romėnų teisės laikų. Bet kaip tik šio pamato Lietuvos valstybė ir stokoja. Ji stovi ant smėlio. Kaip ant smėlio buvo palikusi ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė.
Dabartinės Lietuvos šansas – bandyti gelbėti nuo uždarymo Ignalinos atominę elektrinę ir išsiderėti jos darbo pratęsimą dar bent dešimčiai metų.
Tačiau ar Lietuva beturi valios gyventi laisva?
