Kairiarankiais iš tiesų gimstama ar vistik tai kažkas įgyjamo?
Mūsų smegenims yra būdingas skirstymas į kairę ir dešinę puses. Dėl to žmogus turi pagrindinę ranką, – o taip pat ir pagrindinę koją, ausį ir akį. Aišku, pagrindinės rankos naudojimas yra lengviausiai pastebimas šio smegenų pusrutulių darbų pasiskirstymo įrodymas. Vidutiniškai 90 proc. žmonijos yra dešiniarankiai. Kairės rankos darbą kontroliuoja kairys pusrutulis – tas pats, kuriame įsikūręs kalbos centras.
Tyrimai parodė, kad jau nuo devintos savaitės trys ketvirtadaliai vaisių motinos pilve pradeda judinti dešinę ranką, o 15 savaitę pradeda čiulpti šios rankos pirštą. 38-ąją savaitę vaisius pasuka galvą į dešinę. Tikėtina, pirmenybė dešinei pusei yra tam tikra prasme atsitiktinė, dėl anatomijos ypatybių.
Tačiau dešimt procentų žmonių vis tiek dažniausiai naudojasi savo kaire ranka. Iš kur jie atsiranda? Aštuoniasdešimtaisiais metais JAV tyrėjai Geschwindas ir Galaburda iškėlė hipotezę, kad kairiarankiai gali atsirasti dėl pernelyg didelio kiekio testosterono, kuris pasiekia besivystantį vaisių. Anot šios hipotezės, lytiniai hormonai stabdo kairiojo pusrutulio vystymąsi, ir jo funkcijas iš dalies perima dešinysis. Hormonų įtaka aiškintų, pavyzdžiui, padidėjusį kairiarankių skaičių tarp moterų, patyrusių stresą nėštumo metu. Tačiau, be šios hipotezės yra dar ir kitos, pavyzdžiui, genetinės. Maža to, kairiarankiais dažniau tampa dvyniai, neišnešiotukai, vaikai, kurių motinos gimdė vyresnio amžiaus ir rūkančių motinų vaikai. Taip pat, kairiarankių yra nedaug, tačiau daugiau tarp vyrų: 12-ai kairiarankių vyrų tenka 10 kairiarankių moterų.
Paveldimumas
Yra žinoma, kad kairiarankiškumas yra paveldimas. Šeimose, kur vienas iš tėvų yra kairiarankis, tokio paties vaiko gimimas turi didesnę tikimybę, negu dešiniarankių šeimoje.
Kaip nustatoma, kuri ranka pagrindinė ir ar gali ženkliai skirtis jų skaičius?
Nustatyti tam, kokia ranka daugiausiai naudojasi žmogus yra naudojamas Edinburgo klausimynas, pasirodęs 1971 metais, – sudarytas jis iš 20 punktų, tarp kurių yra tokios užduotys, rašymas, piešimas, naudojimasis žirklėmis, šepetėliu, šluota, daiktų mėtymas, dėžutės atidarymas, kortų dalijimas ir pan.
Tačiau šio tyrimo problema yra ta, kad daugelis užduočių gali būti skirtingai interpretuojamos skirtingose kultūrinėse grupėse: pavyzdžiui, vaikai nežaidžia kortomis, o pagyvenę žmonės nemoka naudotis teniso rakete. Kiti jau paseno – daugelis žmonių nebesinaudoja šluotomis, kiti netinka dėl kultūrinių skirtumų – Kinijoje, o anksčiau ir Sovietų Sąjungoje, rašymas kaire ranka yra laikomas nepriimtinu, ir vaikams nuo vaikystės būdavo liepiama rašyti dešine.
Skirtingų kultūrų ir tautybių atstovų ištyrimui gali būti panaudoti iš esmės tik keli punktai – daikto metimas ir plaktuko naudojimas – veiksmai, mažiausiai įtakojami kultūrinės aplinkos.
Analizuodami šiuos du veiksmus tyrėjai nustatė, kad didžiausias kairiarankių skaičius yra Papua Naujojoje Gvinėjoje, kur beveik ketvirtis gyventojų pasirenka kairę ranką, tuo metu JAV ir Didžiojoje Britanijoje kairiarankių yra apie 10 proc. Todėl yra laikoma, kad nepaisant to, jog kairiarankių skirtingose vietovėse gali būti daugiau ar mažiau, dešiniarankių vis tiek yra absoliuti dauguma.
Ar yra kairiarankių ar dešiniarankių gyvūnų? Kurių yra daugiau?
Praėjusio šimtmečio 7-ajame dešimtmetyje smegenų asimetrija buvo aptikta pas laboratorinius gyvūnus – žiurkes ir viščiukus. Dar daugiau, „pagrindinės pusės“ pasirinkimas buvo aptiktas net ir pas iškastus suakmenėjusius trilobitus. Ant jų kūnų dešiniųjų pusių buvo aptikta triskart daugiau plėšrūnų įkandimų, negu ant kairiosios. Šiuo metu mokslas jau yra nustatęs, kad nervų sistemos asimetrija yra nustatyta net ir pas apvaliąsias kirmėles Caenorhabditis elegans – mažyčio kirmėliuko, sudaryto vos iš 302 neuronų. Tokiu būdu galima tai laikyti fundamentalia savybe, būdinga visiems gyvūnams.
Skirtingi gyvūnai, skirtingai vykdo funkcijas. Pavyzdžiui, mokslininkai nustatė, šimpanzės, rupūžės ir viščiukai. O štai papūgos skanėstą bando imti dažniausiai kaire letena. Kairiarankiais, tikėtina, galima vadinti šunis. Katės skirtingoms funkcijoms atlikti pasirenka tai kairę, tai dešinę leteną. Tačiau vienas iš tyrimų pateikė rezultatus, kad katinai yra „kairialeteniai“, o katės – „dešinialetenės“.
O kam to reikia evoliucijos atžvilgiu?
Jeigu klausimas, kaip formuojasi vieno ar kito smegenų pusrutulio viršenybė, mokslininkams vis dar lieka neatsakytas, tai šio reiškinio prasmė yra jau gana aiški. Manoma, kad pusrutulių asimetrija leidžia sutalpinti daugiau funkcijų, nes taip išvengiamas dubliavimas. Pavyzdžiai su asimetriškomis smegenimis pasižymi greitesne ir tikslesne reakcija į išorės poveikį, palyginus su „simetriškais“ pavyzdžiais.
Faktas, kad kairiarankiai išliko nuo pat ankstyvų žmogaus vystymosi fazių, mokslininkams netgi leido iškelti „kovinę hipotezę“, kuri teigia, kad kairiarankiai sėkmingai išliko evoliucinėje kovoje prieš dešiniarankius, kurie lyg ir buvo labiau prisitaikę prie išgyvenimo (pavyzdžiui, iškasami ginklai buvo pritaikyti dešinei rankai), tačiau tikriausiai pasinaudodavo „netikėtumo efektu“, – dešiniarankis priešininkas tiesiog nesitikėdavo puolimo iš kairės.
Ar teisybė, kad kairiarankiai yra talentingesni ir išradingesni?
Tyrimai atskleidė, kad „kovinė hipotezė“ puikiai atsispindi kontaktinio sporto statistikos lentelėse. Mokslininkai nustatė, kad statistiškai tokiuose sportuose kaip boksas ir fechtavimas, futbolas ar beisbolas, sėkmingiau pasirodo kairiarankiai. Tuo pat metu, tokiuose sportuose, kaip, pavyzdžiui, bėgimas ar gimnastika, kairiarankiai jokio pranašumo neturi.
Kairiarankiai pasižymi ir aukštesniu intelektu. Statistiškai kairiarankių daugiau tarp tų vaikų, kurių IQ yra aukštesnis negu vidutinis. Tos pačios Geschwindo ir Galaburdos hipotezės dėka yra laikoma, kad kairiarankiai, dėl labiau išsivysčiusio dešiniojo pusrutulio, turi polinkį matematikai ir architektūrai. Kai kurie tyrimai rodo, kad vyrai-kairiarankiai, pabaigę aukštąją, uždirba šiek tiek daugiau už dešiniarankius.
Tačiau, yra ir blogų naujienų: žinoma, kad kairiarankių daugiau tarp tų, kurie kenčia nuo šizofrenijos ir autizmo. Vidutinė gyvenimo trukmė kairiarankių taip pat mažesnė už dešiniarankius. Beje, šį skaičių kai kurie gali aiškinti tuo, kad kairiarankiams gresia daugiau buitinių nelaimių dėl daiktų, pritaikytų dešiniarankiams, naudojimo.
Tai ar reikia vaikus versti būti dešiniarankiais, ar tai yra žalinga?
Sovietų į kinų mokyklose kairiarankiai vaikai buvo laikomi pagrindiniais disciplinos priešais, todėl kairiarankius jėga „perauklėdavo“. Laimei, panašūs metodai liko praeityje, ir dabar švietimo sistema stengiasi suteikti visiems vienodas galimybes. Laikoma, kad versti vaikus viską daryti kita ranka yra ne tik beprasmiška, tačiau ir kenksminga: tai priveda prie mokymosi sutrikimų ir neurozių.
