Jei įdomu, kodėl mokslininkai praleidžia daug laiko tariamam paranormalumui tirti, tyrėjai teigia, kad tai, ką jie atranda, padeda geriau suprasti traumines klausos haliucinacijas, kurios gali lydėti psichinės sveikatos problemas.
Jų tyrimas paskelbtas „Psichikos sveikata: religija ir kultūra“, išsamiau galite susipažinti čia.
Spiritistų ir ekstrasensų teiginiai jau seniai žavi mokslininkus. Į šiuos teiginius žvelgiama skeptiškai dėl įrodymų trūkumo, tačiau vis tiek smalsu, kodėl kas nors tvirtina, kad gali girdėti, susisiekti ar bendrauti su nebegyvenančiais žmonėmis.
Apgaulė dažnai yra paprasčiausias atsakymas, ir tai, kad šias patirtis yra labai sunku paneigti, nors reikėtų pažymėti, kad jas taip pat sunku įrodyti. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad 12 save pasiskelbusiems spiritistams, sutikusiems dalyvauti bandyme, susisiekti su mirusiais sekėsi prasčiau nei kontrolinei grupei.
Tačiau Durhamo universiteto vadovaujami mokslininkai norėjo išsiaiškinti, kodėl kai kurie žmonės, patiriantys klausos haliucinacijas, labiau linkę perimti spiritistinius įsitikinimus ir užsiimti vadinamąja mirusiųjų „girdėjimo“ praktika, o kiti, kuriems haliucinacijos kelia daugiau nerimo, gali gauti psichinės sveikatos diagnozę.
„Spiritualistai yra linkę pranešti apie neįprastas, tačiau teigiamas klausos patirtis, kurios prasideda ankstyvame amžiuje ir kurias tada dažnai išmoksta valdyti. Suprasti, kaip jie vystosi, svarbu, nes tai galėtų padėti mums daugiau suprasti ir apie kankinančius ar nekontroliuojamus balsų girdėjimo patyrimus“, – paaiškino tyrimo bendraautorius, daktaras Peteris Moseley iš Northumbria universiteto.
Jie pakvietė 65 Didžiosios Britanijos spiritistų nacionalinės sąjungos narius ir 143 visuomenės narius, kurie netvirtina, kad girdi mirusiųjų balsus, atlikti didžiausią mokslinį tyrimą dėl aiškiaregysčių patyrimų. Mokslininkai iš spiritistų surinko išsamius aprašymus, kaip jie patiria šiuos „balsus“, palygino absorbcijos lygį, polinkį į haliucinacijas, jų tapatybės aspektus ir tikėjimą paranormalumu.
Jie nustatė, kad iš pasiskelbusių aiškiaregių 44,6 proc. teigė, kad kiekvieną dieną girdi dvasių balsus, ir nors šie balsai pirmiausia buvo girdimi jų pačių galvoje (65,1 proc.), 31,7 proc. tvirtino girdintys dvasių balsus tiek savo galvoje, tiek sklindančius iš kažkur kitur.
Lyginant su kontroline grupe, rezultatai parodė, kad spiritistai dažniau nebijo pasakyti, kad tiki paranormalumu ir rečiau rūpinasi tuo, ką žmonės apie juos galvoja. Dauguma jų pirmą kartą išgirdo balsus būdami jauni, vidutiniškai 21,7 metų. Tyrimas taip pat parodė, kad spiritistai turi aukštesnį įsisavinimo lygį, kuris parodo žmogaus gebėjimą visiškai pasinerti į psichines užduotis ir efektyviai reguliuoti „išorinį“ pasaulį. Tyrimo autoriai taip pat pranešė, kad spiritistai labiau linkę į „neįprastą, į haliucinacijas panašų girdėjimo patyrimą“.
Gyventojai didesnį įsisavinimą siejo su tikėjimu paranormalumu, tačiau tarp šio įsitikinimo ir polinkio į haliucinacijas nebuvo jokio ryšio.
Tyrėjai teigia, kad šie rezultatai rodo, jog žmonės, kurie teigia, kad girdi mirusių dvasių balsus, nėra pasidavę tikėjimo paranormaliais reiškiniais įtaigai. Kaip tik tie, kurie priima spiritizmą, yra linkę į abosrbciją ir jaunystėje patyrė neįprastus girdėjimus, o spiritizmo įsitikinimai tiesiog sutampa su jų patirtimi.
„Mūsų atradimai daug pasako apie „mokymąsi ir ilgesį“. Mūsų dalyviams spiritizmo principai įprasmina ir nepaprastą vaikystės patirtį, ir dažnai girdimus reiškinius, kuriuos jie patiria kaip praktikuojantys aiškiaregiai“, – sakė pagrindinis tyrėjas daktaras Adamas Powellas iš Durhamo universiteto projekto „Girdėti balsą“. – Tačiau visi šie patyrimai gali atsirasti labiau dėl tam tikrų polinkių ar ankstyvų sugebėjimų, nei iš paprasčiausio tikėjimo galimybe susisiekti su mirusiaisiais, jei pakankamai stengiamasi.“
