Psichologai teigia, kad senųjų metų pabaiga ir naujųjų pradžia – ir yra pats tinkamiausias laikas nuspręsti, ką nuveiksime ateityje, bei imtis seniai atidėliotų darbų, bet toli gražu ne visi žmonės žengia realius žingsnius, kad metai prasidėtų ne tik pažadais, bet ir darbais, o dar mažiau į naujamečių pažadų sąrašą įrašo ilgalaikį taupymąs konkrečiam pirkiniui ar santaupų senatvei kaupimo pradžią.
Kodėl tokį svarbų sprendimą – iš anksto pasirūpinti savo senatve – atidėliojame, nors priėmę jį laiku tikrai turėtume apčiuopiamos naudos? Ir kaip save motyvuoti, jei „iki pensijos dar taip toli?“, – teiraujamės psichologės Ugnės Juodytės ir ekonomisto Žygimanto Maurico.
Atidėlioja, nes „dar toli“
Daugelis tikriausiai sutiktų, kad suremontuoti virtuvę, kuri džiugins jau kitą savaitę, šiandien mums atrodo daug svarbiau, nei kaupti pensijai, iki kurios dar ne viena dešimtis metų, bet psichologė U. Juodytė rekomenduoja į naujamečių pažadų sąrašą sąmoningai įtraukti ne tik taupymą atostogoms, būsto remontui ar naujai sofai, bet ir kaupimą senatvei, o į klausimą, kodėl žmonės linkę atidėlioti tokius svarbius ir ateitį lemiančius sprendimus, kaip kaupimas pensijai, sako, jog labai daug lemia tai, kad galutinis tikslas, regis, yra labai neapčiuopiamas.
„Jei žmogus į naujamečių pažadų sąrašą įrašo norą sustiprinti savo sveikatą, jis suvokia, kad po kelių mėnesių gali sulaukti jį džiuginančių rezultatų, ir jei numato aiškius žingsnius, kuriuos reikia žengti to siekiant, tada viskas atrodo gana paprasta. Šį pokytį žmogaus smegenys vertina kaip galimybę, o ne grėsmę. Jei tikslas iš dabarties perspektyvos atrodo labai tolimas – reikės taupyti bent 20-30 metų, ir neaišku, koks bus rezultatas, mūsų smegenys tai priima kaip savotišką grėsmę, todėl ir sprendimą pradedame atidėlioti“, – aiškina psichologė.
Anot jos, tam tikrą polinkį atidėlioti kaupimą senatvei galima paaiškinti labai paprastu pavyzdžiu iš kasdienio gyvenimo. Žmonių elgesį iš dalies nulemia prigimtiniai dalykai, tad kai alkanam žmogui reikia priimti sprendimą, ar pavalgyti dabar, ar po po metų – jokių problemų apsisprendžiant nekyla, o kai reikia priimti sprendimą, kurio rezultatų sulauksime tolimoje ateityje, tenka pasitelkti valią.
Reikia save motyvuoti
Kalbėdama apie tai, kodėl jauni ir jau įsitvirtinę darbo rinkoje žmonės nėra linkę aktyviai kaupti pensijai, U. Juodytė aiškina, kad jaunas žmogus dažnai mato ir planuoja artimesnėje laiko perspektyvoje: „Jam būdinga tarsi tam tikra trumparegystė. Galvojama, kaip čia ir dabar susimokėti už būstą, įsigyti mašiną, o ne apie tai, ko reikės po 30-40 metų. Ir tai suprantama, nes, norime to, ar ne, dabarties poreikiai užgožia tuos, kurie taps aktualūs ateityje“.
Anot jos, kai kalbame apie ilgalaikį kaupimą senatvei, daugelis žmonių nesuvokia esminės jo vertės. „Lyg viskas ir būtų aišku, bet iš šios dienos perspektyvos jiems sunku apčiuopti šio taupymo tikslą. Kai nusiperku naujus batus ar suvalgau saldainį, jaučiu pasitenkinimą iš karto, ir tai veikia tarsi atlygis. Mūsų sąmonė veikia taip, kad atlygio tikimės iš karto, todėl labiau motyvuoja tie dalykai, su kuriais susijęs pasitenkinimas arba atlygis gaunamas greičiau“, – aiškina psichologė.
Tarp priežasčių, kurios jaunų žmonių neskatina kaupimą vertinti rimtai, specialistė paminėjo ir nesaugumo jausmą bei žmonių abejones, ar pensiją jie gaus, nes nėra aiškūs ilgalaikiai valdžios sprendimai. Priimti sprendimus, susijusius su savo ateitimi, dažnam, anot pašnekovės, trukdo ir žinių apie kaupimą apskritai trūkumas.
Būtent todėl, sako U.Juodytė, pasiryžti tokiam ilgalaikiam projektui, kaip lėšų kaupimas senatvei, reikia sąmoningai, o norint, kad taupymas būtų sėkmingas, būtina sugalvoti, kaip sau už tai atsilyginti – save motyvuoti. „Puikiai veikia toks modelis, kai už kiekvieną sėkmingą atidėjimą žmogus save kuo nors paskatina, o tai tampa dar vienu stimulu prasmingai judėti į priekį“, – sako psichologė.
Vaistas nuo nerimo – taupymas
Psichologė pabrėžia, kad nors „gyvenimas čia ir dabar“ yra vienas iš efektyviausių būdų išvengti nerimo ir baimių, negalvodami apie ateitį anaiptol neišvengsime galinčių nutikti nemalonių dalykų. Ir atvirkščiai – jei objektyviai įvertinsime, kas mūsų laukia pasirinkus vieną ar kitą kelią, priimti teisingą sprendimą bus paprasčiau.
„Labai svarbu kalbėti apie žmogaus ateities lūkesčius, tikslus, bei tai, kaip ir ką jis dėl to daro. Neturėtume gyventi taip, tarsi būtume užsidėję rožinius akinius. Per didelis optimizmas, kaip ir per didelis pesimizmas, žalingas. Kai kalbame apie tokius ilgalaikius procesus, kaip kaupimas pensijai, tikėjimas, kad viskas išsispręs savaime, nelabai padeda“, – sako psichologė ir priduria, kad būtent taupymas gali padėti susikurti tam tikra psichologinį komfortą tose gyvenimo srityse, kurios anksčiau kėlė nėrimą.
„Taupymas gali padidinti saugumo jausmą. Tai ypač tinka tiems žmonėms, kurie linkę kurti neigiamas ateities prognozes, pavyzdžiui, yra linkę galvoti „o kas nutiks, jei aš susirgsiu ar neteksiu darbo?“. Vienas iš konstruktyvių veiksmų, kurių gali imtis tokių minčių kankinamas žmogus, ir yra taupymas“, – pataria U. Juodytė.
Ekonomistas: „Daug uždirbate, daugiau ir atidėkite“
Geru papildomu motyvu kaupti senatvei būtų ir jau pasiekta tam tikra sėkmė – didėjanti sukaupta pinigų suma.
Ekonomistas Žygimantas Mauricas pataria kaupiantiems senatvei kartkartėmis pasidomėti, kaip sekasi kaupti, kokį lelną duoda jo sukauptos ir fondo investuotos lėšos. ir priimti atitinkamus sprendimus. „Kadangi kaupimas senatvei vyksta ilgą laikotarpį, nereiktų nuolat nerimauti dėl savo investicijų vertės pokyčių ir skubėti imtis priemonių. Pavyzdžiui, santykinė 2-3 metų kurio nors pensijų fondo nesėkmė dar tikrai nereiškia, kad per ilgesnį laikotarpį šis fondas bus mažiau pelningas nei kiti. Blaškymasis ir skuboti sprendimai, kai kasmet keičiamas fondas ar investicijų rizikingumas, ilgalaikėje perspektyvoje yra greičiau nuostolingas nei naudingas“, – sako jis ir rekomenduoja labiau pasitikėti fondus valdančiomis bendrovėmis.
Pašnekovas taip pat pastebi, kad net kai ekonominė situacija žmones nuteikia pozityviai, o jų pajamos didėja, ne visi nusprendžia padidinti ir taupymui skirtą jų dalį, bei rekomenduoja išaugus pajamoms daugiau pinigų skirti ir taupymui. „Taupymo siejimas su pajamų svyravimu yra labai prasmingas. Toks įprotis būdingas daugeliui stiprios ekonomikos valstybių gyventojų“, – sako Ž. Mauricas. Anot jo, mes taip pat turėtume įprasti taip elgtis: „Kuo daugiau žmogus uždirba, tuo daugiau jis turėtų skirti taupymui, o vartojimas neturėtų augti lygiagrečiai su pajamomis“.
