Pasirinkti tinkamiausią variantą jums padės ir rubrikoje „Mano piniginė“ pateikta informacija apie esminius II pensijų pakopos pertvarkos aspektus bei sausio pradžioje pristatyta nauja prognozuojamos pensijos skaičiuoklė, o gal ir vilniečio Edmundo Žižio, papildomą pensiją II pakopos fonde kaupiančio jau keliolika metų, patirtis ir įžvalgos.
Edmundas – neseniai per 40 metų perkopęs iš Ukmergės kilęs elektronikos inžinierius, auginantis tris vaikus ir vadovaujantis nedidelei technologijų srities įmonei. Kaupti pensijai jis ėmė netrukus po to, kai baigė studijas ir pradėjo dirbti – tokio amžiaus, kai daugelis, išgirdę priminimą, jog reikėtų pasirūpinti savo pajamomis senatvėje, tik ranka numoja – esą dar toli, spėsiu, ir apskritai – nežinia, kas iki to laiko nutiks... Paklaustas, ar ir dabar pasielgtų taip pat, Edmundas atsako, kad dėl savo sprendimo nesigaili. Dar daugiau: savo artimiesiems, draugams ir įmonės, kuriai vadovauja, darbuotojams jis pataria: jei nenorite ateityje skųstis, kad iš pensijos sunku pragyventi, patys pasirūpinkite, kad senatvė būtų sotesnė.
Iki svajonių pensijos dar toli
– Kada pradėjote kaupti pensijai II pakopos pensijų fonde ir kokie motyvai paskatino jus tai daryti?
E.Žižys: Kaupti pradėjau, kai tik atsirado šie fondai – maždaug 2005 metais. Tuo metu man buvo 25-eri, ir aš nutariau, kad jau laikas pradėti rūpintis savo senatve. Ir kaupsiu dar maždaug 25 metus. O apsisprendžiau kaupti pinigus papildomai pensijai dėl to, kad supratau, jog didelės pensijos iš „Sodros“ tikėtis nerealu, žinojau, jog gerovę kiekvienas turi susikurti pats savo rankomis ir norėjau būti atsakingas už tai, kaip gyvensiu sulaukęs pensinio amžiaus. Be to, apsispręsti padėjo tai, kad panaši sistema veikia kai kuriose Vakarų šalyse.
Iš pradžių kaupiau viename banke, o vėliau, kai atsirado kitų galimybių, pasidomėjau, kaip dirba specializuoti pensijų fondai ir pamačiau, kad jie labai atsakingai elgiasi su kaupiančiųjų pinigais. Man patiko, kad jie diversifikuoja investicijų portfelį, o žmones skirsto į grupes, atsižvelgdami į jų amžių, ir priklausomai nuo to siūlo rizikos laipsnį – kada apsimoka rinktis rizikingesnes investicijas, kokio amžiaus sulaukus geriau kaupti būsimą pensiją ne tokiame rizikingame fonde, kada pereiti į dar mažiau rizikingą – ir maždaug prieš 7-8 metus perėjau į fondą, kuriame pinigus savo pensijai kaupiu ir dabar. Iš pradžių kaupiau pagal senąją formulę, o nuo 2013 metų, kai atsirado galimybė pasinaudoti valstybės paskata, kaupiau maksimaliai – pagal formulę 2+2+2, kur 2 proc. nuo algos mokėjau pats, 2 proc. į fondą iš mano sumokamų įmokų pervesdavo „Sodra“, o likusius 2 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio pridėdavo valstybė.
– Ar jau apsisprendėte, ką darysite dabar, kai II pakopos pensijų fondai pertvarkomi ir bus kaupiama pagal formulę 3+1,5, kai pervedimų iš „Sodros“ nebelieka, valstybės paskata bus 1,5 proc., o jūsų kasmėnesinis įnašas padidėja iki 3 proc.?
E.Žižys: Kaupsiu toliau. Kaip ir iki šiol – maksimaliai, juo labiau, kad keičiantis atlyginimų „ant popieriaus“ skaičiavimo ir apmokestinimo sistemai, pati kasmėnesinės įmokos suma iš esmės nesikeis. Man fonde jau paaiškino, kad jeigu toliau kaupsiu, pačiam niekuo papildomai rūpintis nereikia.
Nemanau, kad pensininkui reikia milijonų, bet tiek, kiek gali mokėti „Sodra“, oriai senatvei tikrai nepakanka. Mano filosofija tokia: senatvėje daug pinigų nereikia, bet jei nori orios senatvės, turi turėti tiek pinigų, kad jų užtektų ne tik prasimaitinti ir susimokėti mokesčius, bet ir kitiems poreikiams patenkinti. Mėgstu aktyvų laisvalaikį, mėgstu keliauti, tikiuosi, kad ir anūkus tuo sudominsiu, ir manau, kad nuo 1500 iki 2500 eurų per mėnesį būtų pakankama suma ne tik būtiniems poreikiams patenkinti, bet ir šiek tiek pakeliauti, gyventi visavertį orų gyvenimą nesižvalgant nei į vaikų ar anūkų, nei į valstybės kišenę – gyventi taip, kaip, pavyzdžiui, vokiečiai gyvena.
– Ar iki jūsų paminėto dydžio svajonių pensijos dar daug reikia sukaupti?
E.Žižys: Taip, dar daug. Bet ir laiko dar yra daug. Tačiau manau, kad kaupti II pakopoje, jei norime tokios pensijos, kuri užtikrintų tikrai orų gyvenimą senatvėje, nepakanka, todėl galvoju ir apie III pakopą – jau apsisprendžiau nuo šių metų papildomai kaupti ir joje. Iki šiol III pakopoje nekaupiau, nes neturėjau laisvų pinigų, o dabar, kai jų šiek tiek atsirado, nusprendžiau apie 5-10 proc. savo pajamų skirti būsimai senatvei, kad ir sulaukęs pensinio amžiaus nestokočiau pinigų savo poreikiams patenkinti.
Man patinka, kad skirtingai negu II pakopoje, kur sukaupus fonde daugiau kaip 10 tūkst. eurų, reikia įsigyti anuitetą, III pakopoje sukauptus pinigus gali pasiimti kada prireiks, kad ir metams likus iki pensijos...
Pinigų visada trūks, bet svarbu motyvacija kaupti
– Ką patartumėte tiems žmonėms, kurie per pirmąjį šių metų pusmetį turės apsispręsti, ar kaupti toliau, ar nustoti kaupti, o pinigus palikti fonde arba parsinešti jau sukauptas lėšas atgal į „Sodrą“? Kokius motyvus, kurie skatina dalyvauti atnaujintoje II pakopos pensijų kaupimo sistemoje, jiems paminėtumėte?
E.Žižys: Nieko nedaryti yra lengviausia, bet permesti atsakomybę už savo ateitį kam nors kitam, net ir „Sodrai“, kurios galimybės ribotos, nėra protinga. Kai ateis pensija, tokie žmonės nusivils, skųsis, kad sunku išgyventi – taip, kaip yra dabar. Bet dabartiniai pensininkai neturėjo galimybės patys kaupti savo pensijai, o mes galime, todėl manau, kad reikia daryti viską, kas įmanoma, pačiam, ir pasinaudoti galimybe, kurią suteikia pensijų fondai: čia gali sekti, kaip auga tavo investuoti pinigai, gali pasikonsultuoti, ar į rizikingesnius fondus investuoti, ar į ne tokius rizikingus, o gal į valstybės vertybinius popierius lėšas nukreipti. Aš pasisakau už galimybę kartu su profesionalais kontroliuoti savo investicinį portfelį, už tai, kad matytume realią situaciją ir ją patys valdytume.
Suprantu, kad yra nemažai žmonių, kuriems sudėtinga diversifikuoti savo portfelį ir tenka pasitikėti konsultantais, bet priimti sprendimą turi pats žmogus, nes tai jo pinigai, o profesionalai gali patarti, kur geriausia investuoti, todėl reikia atsakingai juos pasirinkti – kad jais pasitikėtumėte. Manau, kad tos kompanijos, kurios tikslingai dirba su pensijų fondais ir juos valdo, šioje srityje yra didesni profesionalai, negu, tarkime, bankai, todėl ir pats perėjau į tokią kompaniją, kuri dirba būtent su pensijų fondais.
Ir dar vienas svarbus dalykas. Nesvarbu, kaupsite savo pensijai II pakopoje ar ne, kartą į metus rekomenduoju peržiūrėti visas savo investicijas: jei turite indėlį banke, pasidomėkite, kaip per metus jis pasikeitė, jai kaupiate fonde – taip pat pasidomėkite, kur investuoti jūsų pinigai ir kokia jų grąža. Būtų gerai, jei susitiktumėte ir visa tai aptartumėte su jums priskirtu banko ar fondo vadybininku. Jie ne tik pasakys, kiek uždirbote, kokia investicijų grąža, bet ir pristatys jums naujoves. Naudinga ne tik pasitarti su specialistais, kur geriau investuoti, kad pinigėliai augtų – kai matai, kad jų daugėja, atsiranda papildoma motyvacija kaupti.
-Bet yra ir demotyvuojantys dalykai. Kai kurie žmonės turi karčios patirties su bankais ir baiminasi, kad fondas gali bankrutuoti ir pinigai dings, o kiti sako, kad yra kam ir dabar išleisti tuos pinigus – tai sofa sulūžo, tai dar kas nors nutiko...
E.Žižys: Tai tiesa, žmonės bijo kažkam patikėti savo pinigus ir galvoja, kad valstybė su jais elgsis patikimiau, negu privatūs fondai. Bet tiems, kurie galvoja, kad pensijų fondas gali bankrutuoti ir pinigai dings, paprasčiausiai trūksta informacijos. Nereikia bijoti, kad jei įmonė X, kuri valdo fondą, bankrutuos, jūsų pinigai dings. Fonde sukaupti pinigai ir fondą valdanti įmonės yra atskirti, o valstybė yra įsipareigojusi valdytojo bankroto atveju viską, kas sukaupta fonde, perduoti kitam valdytojui. Sutvarkyta taip, kad scenarijus, jog jūsų sukaupti fonde pinigai dingtų – tiesiog neįmanomas.
Pastebėjau, kad informacijos apie tai labiausiai trūksta mažų miestelių, kaimų gyventojams, todėl jie ir nori turėti pinigėlius kišenėje. Bet ir jie turėtų suprasti, kad jei išėję į pensiją po 15-20 metų norės gyventi ne už kelis šimtus eurų per mėnesį, tai turi kaupti, taupyti, o už tai atsakingi žmonės turi jiems tai išaiškinti.
O pinigų visada trūks. Žmogus nori viską turėti čia ir dabar, todėl ir išleidžia juos tiems dalykams, kurių nebūtinai reikia. Tačiau jei netaupysi, tai ir nesusitaupysi, nes visada atsiras kur juos išleisti. Bet kai įpranti dalį pajamų atidėti į neliečiamą taupyklę, kai tai tampa savaime suprantama, tu jau kitaip skaičiuoji. Pavyzdžiui, vidutines pajamas gaunantis žmogus kiekvieną mėnesį atsideda į neliečiamą sąskaitą 100 eurų – ilgainiui jis tų pajamų kasdienėms reikmėms jau net neplanuoja, įpranta gyventi taip, tarsi to 100 eurų nebūtų. Bet kai pasižiūri į savo sąskaitą, jam džiugu, kad ten esanti suma vis auga. Tarkim, man smagu taupyti, aš jaučiuosi tvirčiau stovintis ant žemės, kai taupau – ne tik pensijai, bet ir vaikų studijų universitete pradžiai. Vėliau jie patys turės suktis, bet jų startu į gyvenimą po to, kai baigs 12 klasių, turi pasirūpinti tėvai.
Nepraleiskite galimybės pasididinti pensiją
– Minėjote, kad žmonėms trūksta informacijos. Gal ir pats savo artimuosius, giminaičius, kolegas, darbuotojus konsultuojate? Ar bent jau pasidalinate su jais asmenine patirtimi?
E.Žižys: Prisimenu vieną močiutę, kuri gyvena tuose kraštuose, iš kurių ir aš kilęs. Jai buvo jau apie 70 metų, ir jos pensija, kaip ir daugelio dabartinių pensininkų, labai nedidelė. Kai ji iš giminaičių paveldėjo žemės, pradžioje galvojo, kad padovanos savo vaikams ar anūkams, kad jie su ja toliau tvarkytųsi – ar parduotų, ar sau pasiliktų. Tačiau aptarę įvairius variantus jie nusprendė, kad geriau jai pačiai tą žemę parduoti ir gautus pinigus prisidėti prie gaunamos pensijos. Jei pinigus, kuriuos gavo už žemę, moteris būtų atidavusi vaikams ir anūkams, jie greičiausiai būtų išleisti naujam televizoriui, butui atnaujinti ar kelionei, bet ji paskirstė tą sumą tam tikromis dalimis, kas mėnesį prisideda prie savo „Sodros“ pensijos po keletą šimtų eurų ir gyventi tikrai tapo lengviau.
Kodėl aš tai pasakoju? Todėl, kad noriu pabrėžti, jog jei esate iš tų, kurie neturėjote galimybės patys kaupti lėšas didesnei pensijai, bet turite galimybę prisidurti kitu būdu – ja pasinaudokite. O tie, kurie galite kaupti pensijų fonduose, taip pat nepraleiskite šios galimybės, nes tuomet ateityje turėsite tokią pensiją, iš kurios pragyventi tikrai bus lengviau.
Tą patį sakau ir savo giminaičiams, ir įmonės, kuriai vadovauju, darbuotojams. Visus paskatinau, ir visi nusprendė kaupti II pakopoje. Dabar svarstome, kad būtų neblogai sukurti darbuotojams motyvacinę sistemą – jei bendrovės metiniai rezultatai geri, dalis pelno išmokama jiems kaip premija, o dalis pervedama į jų sąskaitas III pakopoje. Žinau, kad nemažai įmonių tai jau daro. Be to, kadangi ne visi nori ar gali kaupti ir III pakopoje, labai rimtai svarstome bendrovės galimybes pasinaudojant įmonėms suteikiama pelno mokesčio lengvata papildomai prisidėti prie II pakopoje kaupiančių darbuotojų pensijų. Jei žmogaus atlyginimas nedidelis ir jis kaupia po nedaug, įmonės pagalba jam tikrai praverstų.
Bet svarbiausia – viskas turi būti matoma, skaidru. Turi būti ketvirtinės, metinės ataskaitos, galimybė valdyti situaciją realiuoju laiku. Ir nebūtinai kaupti fonduose pagal gyvenimo ciklą. Pavyzdžiui, jei pasigirdus kalboms apie artėjančią krizę žmogui darosi neramu, gal jam verta iš rizikingiausio fondo tam tikram laikotarpiui pereiti į mažiau rizikingą? Svarbu, kad yra galimybė pačiam valdyti situaciją ir priimti sprendimą, o tokią galimybę II pakopos pensijų fondai suteikia.
