Užkniso tas senis. Protingas tik sau. Laikas ilsėtis. Ir ko jis vis Seime? Niekam jis nereikalingas!!! Vis gina anūką. Tokį užaugino, supykdė su visu pasauliu. Jokios tolera cijos ir pagarbos

Nesuprantu,nupęzęs,nei vienoje partijoje nėra tokių pirdylų,juk ir socdem. Turi veteranų nei kišasi nei diktuoja jau žinot darosi bjauru

VL galingos mafijos krikštatėvis.

Eiliniai vatnikų komentarai.

Panašu, kad vėl šiferį į Šveicariją vež. Tik šį kartą iš srutijos.

Kazkas lietuvoje jau nusipelne gyvent geriau arba kas meluoja tas ir vagia arba sveiki pilenai arba purvasklaida ir t.t. ?

Čia kaip Jelcinas užsiaugino ir pasiskyrė sau įpėdinį, paskui kiek žinau net laidotuvėse nebuvo, tai čia panašiai bus, o gal kompensuojant jau kaip Šiaurės Korėjoje kitas kraštutinumas, jei jie valdžioje bus tuo metu, bet kol gyvas tai neklauso dėdulės, grasina subtiliai, neva su humoru, į senelių namus, nes vogti trukdo. Jau tiek prisiklausėm deklaracijų, tai galvojom duok Dieve 10% kaip Bažnyčiai dešimtinė nors tiesa, tai suklestėsim su žmogaus teisėmis. Bet turim Kremliaus atspindį, tik įvilktą į vakarietiškesnę, bet vistiek labai jau grubę propagandą, kas nori tai kiaurai mato, o žurnalistai galėtų ir daugiau paklausinėti Patriarchą, juk akivaizdu jis tik ir nori pasipasakot, bet ne taip tiesmukiškai.

Alvydas Medalinskas

Apie mūsų istoriją, aktualią ir šiandien. (Sutinku, kad šį tekstą persispausdintų ir interneto portalai, jeigu kas norės)
Esant milžiniškai įtampai ne tik aplink Ukrainą, bet ir visą regioną, kurios dalis yra ir Baltijos šalys, negali nestebinti ta sumaištis Lietuvoje, įskaitant svarbiomis valstybei dienomis. Vienas šio reiškinio elementų – bandymas perrašyti mūsų istoriją, pradedant nuo Sąjūdžio gimimo ir tos istorijos personifikacija per vieną asmenį, užmirštant, kad yra gyvi dar tų įvykių liudininkai bei dalyviai, kurie širdyje taip ir liko sąjūdininkais. Šiems žmonėms netiesos sakymas apie įvairius Sąjūdžio veiklos momentus, iškėlimas vieno asmens, o kitų marginalizavimas yra labai bjaurus. Iškraipymas valstybės istorijos niekada negali atnešti valstybei stiprybės, nes tie, kas kažkada buvo tos valstybės Nepriklausomybės kūrimo atrama, pajunta dabar ir susvetimėjimo jausmą tokiai valstybei. Kita vertus, esant iškraipytiems istorijos puslapiams, tuo gali pasinaudoti bet kas, kas siekia savo asmeninių ar politinių tikslų gatvės mitinguose, demonstracijose. Tenka jau ne pirmą kartą pripažinti, kad pastarąjį dešimtmetį Lietuvos valstybėje Sąjūdžio pradininkai yra stumiami į paraštę, o šie jaučia vis didesnį istorinės neteisybės jausmą. Ir tik grupelė, o neretai tik vienas asmuo, tampa tas vienintelis Sąjūdis. Jie kviečiami pasisakyti įvairiais klausimais, net nepasiaiškinant, ar žmogus buvo liudininkas ir dalyvis tų įvykių ar tik viena ausimi kažką girdėjo, o gal suka sau naudinga linkme. Tada jų pasisakymų pagrindu kiti Lietuvos žmonės ima suvokti tokią Lietuvos istoriją, kurios, iš tikrųjų, nebuvo. Kaltindami kitas šalis dėl istorijos falsifikavimo ir iškraipymo, geriau pažiūrėkime, o kas vyksta pas mus. Jeigu kas nors nežino, kaip viskas buvo, o remiasi tik principu ,,viena bobutė sakė“, tai geriau nekalbėti. Žinoma, jei nėra suinteresuotumo perrašyti istoriją.
Šis tekstas yra pakankamai netrumpas, todėl linkiu kantrybės jį skaitant, bet gal surasite ir sau svarbių, nežinomų faktų iš Lietuvos ir mūsų Sąjūdžio, Nepriklausomybės istorijos.
Kaip vienas iš Sąjūdžio kūrėjų bei mūsų grupelė, kuri sušaukė Sąjūdžio pirmąjį susitikimą 1988 m. birželio 3 d., turime pripažinti, kad tos Sąjūdžio istorijos, apie kurią girdime viešojoje erdvėje ar mokiniai skaito istorijos vadovėliuose, mes beveik nepažįstame. Šiomis dienomis, pavyzdžiui, pasirodė R. Valatkos interviu, kuriame jis pasakoja, kad išrinkus Sąjūdžio vadovu V. Landsbergį ir sutarus po pusės metų dėl Sąjūdžio vadovo rotacijos, apie tai niekas po pusės metų neprisiminė. Čia kyla klausimas: o ar R. Valatka buvo tame Sąjūdžio posėdyje ar tik iš kažko girdėjo kažką? Sąjūdžio posėdis buvo. Ir ne vienas. Apie tai, kad sutarta dėl Sąjūdžio pirmininko rotacijos negali prisiminti ir V. Landsbergis.
Ką gi, tada viską priminkime, nes yra faktai, kurie galėjo labai stipriai pakeisti mūsų valstybės veidą, kalbant apie tų dienų įvykius. Kalbu ne apie kokią nors skirtingą valstybės užsienio politikos kryptį, bet visų pirma, apie moralę politikoje, kurios nesant, deja, Lietuvoje Nepriklausomoje, turėjome beprecedentinę ir analogo kitur neturinčią praktiką su žemės sklypų perkėlinėjimu ir ypač bjauriais recidyvais pasižymėjusį prichvatizacijos procesą. Nors privatizacija vyko ne vienoje pokomunistinėje šalyje.
Neabejoju, kad, jeigu pirmu valstybės vadovu būtų R. Ozolas, tai moralės politikoje būtų buvę tikrai daug daugiau. R. Ozolas, visų pirma, buvo žmogus. Jam rūpėjo visų pirma, bendras reikalas, o tik vėliau jis pats. Kaip ir didžiąjai daliai kitų Sąjūdžio pradininkų. Džiaugiuosi, kad galėjau būti su šiuo žmogumi artimu bendražygiu Sąjūdžio metais ir vėliau, o tada jaučiu ir pareigą priminti, kaip V. Landsbergis iškilo, buvo išrinktas pusei metų Sąjūdžio pirmininku, bet nebenorėjo šio posto paleisti iš rankų ir atiduoti kitam, kai ta pusė metų atėjo. Nors tokį pažadą mums visiems buvo davęs. O tapęs vienu iš valstybės vadovų 1990 m. kovo 11 d., bet ne Prezidentu (Prezidentu laikotarpiui 1990-1992 V. Landsbergis tapo tik praėjusiais metais) neįvykdė kito pažado duoto visiems Sąjūdžio bendražygiams paskirti R. Ozolą savo pavaduotoju valstybėje, tiksliau, vicepirminku. Nors galėjo būti mūsų valstybės kūrimui labai naudingai panaudotas šių dviejų asmenų: V. Landsbergio ir R. Ozolo potencialas kartu su kitais sąjūdininkais. Bet V. Landsbergis neįvykdė to pažado ir jeigu ne K. Prunskienės pasiūlymas paskutinę minutę matant, kas įvyko, tapti R.Ozolui vicepremjeru, faktiškas Sąjūdžio lyderis nuo Sąjūdžio gimimo iki Sąjūdžio Steigiamojo Suvažiavimo, būtų likęs po Sąjūdžio pergalės eiliniu parlamento nariu. Sąjūdžio frakcijos vadovu V. Landsbergis jau buvo numatęs V. Čepaitį.

"Dėdule", tavo traukinys jau nuvažiavo. Tad sėdėk savo tvartelyje su prisiminimais, kaip dėstei mokslinį komunizmą.

Dėl Anūko „garbingo" posto tik priminsiu, kad „Tėvynės sąjunga - Lietuvos konservatoriai" (TS-LKD) įsisteigė 1993 m. gegužės 1 d. Tad su Sąjūdžio istorija ši partija neturi nieko bendro.
Apskritai V.Landsbergiui liko svetima liberalioji atstovaujamoji demokratija ir pats parlamentarizmas. Profesorius pernelyg nevertino Aukščiausios Tarybos ir jos pirmininko pareigų, iškėlusių jį į istorijos aukštumas. Jam visuomet magėjo daugiau, jo niekad neapleido knietulys dėl prezidento laurų.
Iš tikrųjų tai totalitarizmo recidyvas, ryškus ir TS-LKD veikloje: kaip ir komunistų partija, ji susitapatino su valstybe, todėl neklystanti ir vienintelė atstovaujanti visai liaudžiai (Tautai), o jos pirmininkas, kaip ir CK generalinis sekretorius, atstovauja visai partijai. Jo ir partijos kritikai - Maskvos agentai, Tautos (liaudies) priešai, „jedinstvo", fašistai. Skirtumas tik tas, kad garbės CK generalinių sekretorių, valdančių partiją per anūką, vis dėlto nepasitaikydavo.
Neišsyk buvo susivokta, kad V.Landsbergio ir A.M.Brazausko kova primena B.Jelcino ir M.Gorbačiovo žūtbūtinę kaktomušą. Tai būta ne senų totalitarinių ir naujų demokratinių jėgų susidūrimo, o paprasčiausių grumtynių dėl valdžios - susikibo du kompartijos sekretoriai, kurie tokiais visuomet ir išliko, tegul ir pasivadinę prezidentais. B.Jelcino demokratinės reformos Rusijoje nepalietė svarbiausių totalitarizmo struktūrų, senoji nomenklatūra išsaugojo savo pozicijas. Išsaugojo ir Lietuvoje.
Nors antikomunistinė retorika Lietuvoje liejosi per kraštus, buvo priimta ne viena komunizmą smerkianti rezoliucija, nors V.Landsbergis ir jo partija niekad nepavargo keikti Maskvos, tačiau akistatos su kruvina Tautos praeitimi buvo meistriškai išvengta. Buvo nepasinaudota proga pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais viską peržiūrėti ir įvertinti- surengti komunistų nusikaltimų Niurnbergą.
Viena, Seimo rezoliucijomis ir V.Landsbergio raštais pulti komunizmą, ir visai kas kita - valstybės įstatymų jėga traukti atsakomybėn komunizmo nusikaltimų organizatorius ir vykdytojus. Desovietizacija buvo paviršutiniška ir net karikatūriška, kaip ką tik valdančiųjų priimtas Draudimo propaguoti totalitarinius ir autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas, įteisinęs jau seniai paskelbtą karą su paminklais. Bet nuožmiai griaunant totalitarinio rėžimo paminklu , trinami jo pėdsakai, praeitį siekiama ne įvertinti, o ją užmiršti. Užmiršti Tautai padarytus nusikaltimus.
* Z.VAIŠVILA: V.Vasiliauskas prieštarauja pats sau - jei tęsti šią autoriaus logiką, tai reikėjo sudoroti Just.Marcinkevičių, V.Petkevičių ir visus per 200 tūkst. LKP narių... Ir prof. Bronislovą Genzelį, sutikusį po Sąjūdžio įsteigimo tapti Vilniaus valstybinio universiteto kompartijos sekretoriumi, kuris drauge su R.Ozolu ir kitais bendraminčiais privedė LKP prie atsiskyrimo nuo TSKP.
O gal reikėtų lygiuotis į TSKP CK Vilniaus aukštąją partinę mokyklą, kurios partinės organizacijos susirinkime, renkant delegatą į dvidešimtąjį LKP suvažiavimą, kandidatui į delegatus aktyviam LKP atsiskyrimo šalininkui Jonui Arvasevičiui pareiškus, kad jis - už savarankišką LKP, „Salėje kilo triukšmas, švilpimas, replikos „nacionalistas", „separatistas". Delegatu jo neišrinko ir nedelsiant išmetė iš darbo. D.Grybauskaitė susirinkime jo neužtarė, tačiau po LKP atsiskyrimo buvo paaukštinta - tapo moksline sekretore su 30 proc. darbo užmokesčio priedu. Vis tik antras žmogus po rektoriaus!
Tad su tokia logika vieninteliais kone šventaisiais liktų D.Grybauskaitė ir V.Landsbergis, kurio prašymo stoti į kompartiją netenkino dėl jo veiklos niuansų konservatorijoje.
Kaip ir desovietizacija, tokia pati imitacinė buvo ir svarbiausioji jos dalis- liustracija. Pirmaisiais nepriklausomybės metais po paskirų agentų triukšmingų demaskavimų persigandusi nemenka KGB agentūros dalis spruko į Vakarus. Bet netrukus iš Londono, Ispanijos, Amerikos ir kitur patyliukais grįžo namo, nes paaiškėjo, kad į dienos šviesą velkami tik „jų" kagėbistai, o „mūsų" saugūs. Tai būta taip pat tik kovos dėl valdžios, o ne teisingumo vykdymas, kuriuo siekiama išvaduoti Lietuvą iš slaptos nusikalstamos struktūros gniaužtų.
Pasitelkę kabinetinę liustraciją, valdantieji padarė saliamonišką sprendimą: kam ardyti agentūros tinklą, jeigu jį galima perimti? Vieno geresnių pastarojo meto lietuviškų vaidybinių filmų „Piktųjų karta" iškalbingas epizodas saugumiečiams apleidžiant KGB padalinio Vilniuje rūmus. „Viskas baigta?" - klausia nusiminęs KGB operatyvinis darbuotojas. „Ne, viskas tik prasideda",- ramiai atkerta KGB generolas.