Beveik visais atvejais skiedros lekia į Vokietijos pusę, kuri yra didžiausia Europos Sąjungos ekonomika, absoliučiais skaičiais daugiausiai sumoka Rusijai už gamtinius išteklius, o dėl savo nacistinės praeities pasižymi pacifistine mąstysena, kuri šiuo metu trukdo tinkamai atsakyti į Rusijos agresiją prieš Ukrainą.
Įtampa ypač išryškėjo, kai ukrainiečiai aiškiai pasakė nenorintys Kyjive matyti Vokietijos prezidento Franko-Walterio Steinmeierio, kuris garsėjo gerų santykių mezgimu su Kremliumi, o Angelos Merkel vyriausybėje buvo užsienio reikalų ministras.
Vokietijos nevengiama kritikuoti ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, prie Vokietijos ambasados prieš kiek daugiau nei savaitę rinkosi protestuotojai, reikalavę Berlyno pabusti, tiekti ginklus Ukrainai, nutraukti naftos ir dujų pirkimą iš Rusijos bei apriboti Rusijos propagandos sklaidą Vokietijoje.
Kritika dar nepražudė nė vieno kritikuojamojo, tačiau ar trankymas per galvą vokiečiams atneš daugiau naudos, ar žalos? Ypač Lietuvai, kai Vokietija vadovauja NATO priešakinės gynybos batalionui, ir Ukrainai, kuriai vis tiek reikia Vokietijos pinigų ir ginklų.
Vokiečių kultūrą pažįstantis istorikas Alvydas Nikžentaitis sako, kad šiuo atveju reikia suvokti, kas vyksta Vokietijos visuomenės gelmėse ir kokios transformacijos krečia šios šalies politinį elitą.
Istorikas primena, kad po Antrojo pasaulinio karo Vokietija iš tiesų buvo denacifikuota tikrąja to žodžio prasme. Vokiečiai visiškai pripažino savo kaltę dėl Holokausto ir karo sukėlimo, todėl visuomenė ir visa valstybė tapo priešiškos karinei agresijai, įsivyravo pacifistinės nuotaikos, šalis laikėsi nuostatos netiekti ginklų jokioms kariaujančioms pusėms bet kokiame konflikte.
Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje taip pat įsivyravo nuomonė, kad kariauti dar kartą su Rusija jokiais būdais nevalia, šalis verčiau pasirinko prekiauti ir taip sukurti tarpusavio priklausomybę. Vokiečiai pasižymėjo ir gana dideliu priešiškumu taip vadinamai „JAV hegemonijai“ arba Jungtinių Valstijų dominavimui Europoje. Bet Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje visos šios nuostatos lūžinėja, tik ne taip staigiai, kaip mes norėtume.
Skuba mažinti priklausomybę energetikos srityje
Kai kalbama apie Vokietijos santykius su Rusija visuomet paminima šalies priklausomybė nuo rusiškų energijos išteklių tiekimo. Ir iš tiesų, 2020 metų „Eurostat“ duomenimis, 66,1 proc. gamtinių dujų Vokietija importuoja iš Rusijos, 20,8 proc. iš Norvegijos, 11,6 proc. iš Nyderlandų. Ši šalis neturi nė vieno suskystintų gamtinių dujų terminalo, todėl neturi ir manevro laisvės importuoti gamtines dujas suskystinta forma. Dar iki karo Vokietija padėjo į lentyną Nord Stream 2 projektą, kuriuo rusiškos dujos turėjo būt tiekiamos Baltijos jūros dugnu.
Priklausomybė nuo rusiškos naftos ir naftos produktų nėra tokia didelė, bet vis tiek gana reikšminga: 29,7 proc. naftos ir naftos produktų importuojama iš Rusijos, 13,1 proc. iš Nyderlandų, 8,4 proc. iš JAV, 8,4 proc. iš Jungtinės Karalystės, 7,3 proc. iš Norvegijos ir dar 33,2 proc. sudaro kiti šaltiniai.
Vokietija iš Rusijos importuoja ir kietąjį iškastinį kurą. Net 45,9 proc. kietojo iškastinio kuro importuojama iš Rusijos, 18,4 proc. – iš JAV, 12,3 proc. – iš Australijos, 6,1 proc. – iš Kolumbijos, taip pat iš Kanados, Lenkijos, Nyderlandų, Jungtinės Karalystės, Pietų Afrikos ir panašiai. Šiuo atveju kalbama daugiausia apie anglį, kurios importą Europos Sąjunga iš Rusijos nutarė uždrausti nuo rugpjūčio penktuoju sankcijų paketu. Nors ir priklauso nuo importo iš Rusijos ir šioje srityje, bet penktajam sankcijų paketui pritarė.
Atsisakiusi rusiško kietojo iškastinio kuro Vokietija kol kas jaučiasi nepasirengusi atsisakyti rusiškos naftos ir dujų, nes tai suduotų didžiulį smūgį jos ekonomikai. Bet vokiečių politikai pripažįsta, kad tokia didžiulė priklausomybė nuo Rusijos trukdo Vokietijai manevruoti: „Buvo padaryta klaida, kad Vokietija tapo tokia priklausoma nuo Rusijos energijos išteklių importo“, – konstatavo Vokietijos finansų ministras Christianas Lindneris.
Vokietija šiuo metu verčiasi per galvą, kad sumažintų savo priklausomybę. Pavyzdžiui, Vokietijos energetikos ministro Roberto Habecko teigimu, per tris šių metų mėnesius jo šalis sumažino priklausomybę nuo rusiškų dujų iki maždaug 40 proc. Šalis taip pat suskubo skirti 3 mlrd. eurų suskystintų gamtinių dujų terminalams įsigyti, bet jie bus pastatyti tik iki 2026 metų.
Vokiečių verslas priešinasi pernelyg greitam persiorientavimui nuo rusiškų dujų prie kitų šaltinių: „Ar mes norime aklai sugriauti visą savo ekonomiką? Tai, ką kūrėme dešimtmečius? Aš manau, toks eksperimentas būtų neatsakingas“, – dienraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ sake BASF vykdomasis direktorius Martinas Brudermülleris.
Bet Vokietijos ryšiai su Rusija daug glaudesni nei tik energijos išteklių importas. Pasak „Politico“, šalių tarpusavio prekyba 2021 metais siekė 60 mlrd. eurų, o Rusija buvo didžiausia Vokietijos prekybos partnerė už Europos Sąjungos ribų. Prekyba puikiausiai vyko net po 2014-ųjų, kai Rusijai buvo pritaikytos sankcijos dėl Krymo aneksijos ir įsiveržimo į Donbasą.
Taigi V. Zelenskio nepasitenkinimas Vokietija yra suprantamas. Bet jam teks susitaikyti, nes Berlynas juda savo ritmu, nors reaguoja į tarptautinį nepasitenkinimą bei visuomenės nuotaikas. O visuomenė jau irgi pradėjo spausti Vokietijos vyriausybę veikti drąsiau ir sparčiau.
Vokiečių galvose vyksta lūžis
Vokietija neseniai pranešė iki 2 mlrd. eurų didinanti karinės pagalbos paketą, kurio didžioji dalis nukeliaus Ukrainai. Šie pinigai iš esmės skirti ginkluotės įsigijimui. Vokietija Ukrainai iki šiol tiekė lengvąją ginkluotę: priešlėktuvinius ginklus, kulkosvaidžius, amuniciją, tačiau vengė tiekti tankus ar sraigtasparnius bei naikintuvus, arba taip vadinamos sunkiosios ginkluotės.
Šalyje vyksta aktyvūs debatai, ar sunkiosios ginkluotės tiekimas yra tinkamas būdas atsakyti į Rusijos invaziją Ukrainoje, ar tai nereiškia Vokietijos įsitraukimo į karą. Iki šiol kancleris Olafas Scholzas kaltinamas atidėliojantis sprendimą dėl sunkiosios ginkluotės Ukrainai. Kaltinimai skrieja ne tik iš Ukrainos, tarptautinėje erdvėje, bet ir iš koalicijos partnerių žaliųjų bei laisvųjų demokratų.
Atrodo, kad vokiečiams, tarp jų ir žiniasklaidai, trūko kantrybė. Pavyzdžiui, Vokietijos naujienų tarnyba „Welt“ neseniai paviešino dokumentą, kuris atskleidė, jog O. Scholzo socialdemokratų narė, Meklenburgo-Pomeranijos žemės premjerė Manuela Schwesig glaudžiai bendradarbiavo su „Nord Stream 2 AG“ – „Gazprom“ dukterine įmone: derino įvairiausius veiksmus, pranešimus žiniasklaidai, bandė apeiti JAV pasipriešinimą šiam dujotiekiui. Vokiečių žiniasklaida viešino ir neskelbtus M. Schwesig susitikimus su buvusiu Vokietijos kancleriu Gerhardu Schröderiu, kuris dirba „Gazprom“ valdyboje.
A. Nikžentaitis sako, kad apskritai Vokietijos visuomenėje ir politinio elito galvose dėl Rusijos pradėto karo vykstą dideli lūžiai. Tai ne tik priklausomybė nuo rusiškų dujų ar naftos, tai susiję ir su mentaliteto pokyčiu, nes po Antrojo pasaulinio karo visa vokiečių tauta kolektyviai prisiėmė kaltę ir davė tarsi įžadus daugiau niekada neprisidėti prie jokio karinio konflikto, o juolab nekariauti su Rusija.
„Iš vokiečių pusės viskas yra žiauriai sudėtinga. Neužmirškime, kad Vokietijos atžvilgiu vykdyta denacifikacija buvo pakankamai sėkminga. Ji suformavo tokį kompleksą: pirma, kad Holokaustas yra vokiečių kaltė, bei, antra, ne viena karta įsikalė į galvą, kad vokiečiai neturi daryti tokių klaidų ir niekados negali kariauti su Rusija. Ir toji mantra kartojama jau kokiai trečiai vokiečių kartai. Dabar staiga šito stereotipo reikia kardinaliai atsisakyti. Ir reikia pradėti tiekti ginklus, netiesiogiai pradėti karą su Rusija. Jūs galit įsivaizduoti vokiečių poziciją?“ – klausė pašnekovas.
„Yra ir kitas dalykas: vokiečių politika yra žiauriai biurokratizuota. Kažkada juokėmės, kad sovietinės biurokratija ir vokiška biurokratija labai panašios, reikia atsakyti į daug visokių klausimų, daug reguliavimų, tik skirtumas tas, kad jei sovietinėje biurokratijoje tu į kažkokius klausimus neatsakysi, tai praeis ir taip. O vokiečiams šitas dalykas nepraeina. Ir ten pas juos yra dar vienas dalykas, kuris suklijuotas su pacifizmo jausmu. Tai manymas, kad mes niekados netieksime ginklų kariaujančioms šalims“, – pažymi A. Nikžentaitis.
Pašnekovas pasakoja, kad kai buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Joschka Ficheris 1999 metais paskelbė garsiąją frazę „never again Auschwitz“ („jokio Aušvico daugiau gyvenime“) ir agitavo už Vokietijos įsitraukimą kartu su NATO nuversti Kosovos albanus masiškai žudžiusį Serbijos diktatorių Slobodaną Miloševičių, jis buvo baisingai sukritikuotas.
„Jis buvo totaliai negatyviai sutiktas. Tai buvo bandymas pralaužti ledus, bet jis buvo nesėkmingas. Dabar antras bandymas. Bet kartoju, nėra nieko sudėtingiau nei kelias kartas visuomenę užvaldę stereotipai“, – sako A. Nikžentaitis.
Tačiau pokyčiai po truputį vyksta, vokiečių visuomenė remia Ukrainą ir reikalauja iš politinio elito aktyvumo. Pavyzdžiui, vasario 28-kovo 2 dienomis atliktos apklausos metu 53 proc. respondentų parėmė savo Vyriausybės pastangas pagelbėti Ukrainai, 27 proc. manė, kad to nepakanka, kad daryti reikia daugiau, ir 14 proc. sakė, kad su pagalba nueita per toli. Tai buvo karo pradžia, kai vokiečių Vyriausybė nutarė radikaliai pakeisti ilgametę savo politiką ir tiekti ginklus Ukrainai. Tiesa, lengvuosius.
„Mes pirmą sykį turime tokią situaciją Vokietijoje. Kiek aš bendrauju su draugais vokiečiais, tai visi yra pasipiktinę Vokietijos vyriausybės neveiklumu, o Vokietijoje dabar mėgstamas šūkis: „Kur yra Olafas? Ką Olafas daro?“ Aišku, Vokietijos politiniai elitai irgi yra užvaldyti Rusijos komplekso, bet, iš kitos pusės, juos laužyti padeda beprecedentė vokiečių visuomenės parama bei simpatijos ukrainiečiams. Be to, čia vyksta dar vienas tektoninis lūžis. Visiems aišku, kad čia vadovauja amerikiečiai. Paprastai tokiais atvejais Vokietijoje būdavo didžiulės demonstracijos prieš Amerikos hegemoniją. O dabar vokiečiams viska atrodo gerai. Taip tikriausiai yra pirmą kartą nuo 1968 metų, nes būtent tada susiformavo antiamerikietiškas kompleksas“, – pasakoja A. Nikžentaitis.
1968-ieji Vakarų Vokietijoje buvo pažymėti didžiuliais protestais prieš Jungtines Valstijas. Tvyrant Šaltajam karui vokiečių jaunimas ypač piktinosi amerikiečių karu Vietname bei apskritai Amerikos galia Europoje, sustiprėjo radikali kairė.
Ukrainiečių onoras
Istorikas A. Nikžentaitis taip pat pabrėžia, kad Ukrainos ir Vokietijos tarpusavio apsižodžiavime, kai Ukraina reikalauja daugiau nei Vokietija daro arba kai Ukraina pareiškia nenorinti Kyjive matyti F.W. Steinmeierio, reikia matyti ir Ukrainos ypatumus. Nes tokią elgseną įkvepia ne tik karas. Tai ir charakteris.
„Kad ir kiek esu bendravęs su įvairių tautų žmonėmis, nežinau kitos tautos, kuri turėtų tiek onoro. Lenkai irgi turi, bet palyginus su ukrainiečiais, kur kas mažiau. Tai toks savotiškas pasipūtimas, susireikšminimas. Jis reiškiasi tuo, kad tauta turi puikias pilietines iniciatyvas, bet neturi politinių partijų, nes lyderiai tarpusavyje nesusitaria. Ateity bus taip, kad su tuo turėsime daugiau reikalų, kai ukrainiečiai sakys, kad darykite taip, kaip mes norime, arba eikite ten, kur tas rusų laivas. Čia yra viena klausimo pusė. Aš matau labai aiškų ukrainiečių charakterio pasireiškimą“, – kalbėjo A. Nikžentaitis.
„Tačiau atsisakymas priimti F.W Steinmeierį taip pat pataikė į ukrainiečių nuotaikų dešimtuką. Jeigu mes pasižiūrėtume, kokios karikatūros prieš karą buvo populiarios Ukrainoje, tai viena iš tokių populiariausių buvo, kur Angela Merkel prilyginama poniai Ribbentrop“, – teigia pašnekovas.
Beje, Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą A. Merkel pasisakė tik vienąkart, bet ir tąsyk per atstovę spaudai. Jos žinutė buvo taupi ir gana nejautri žvelgiant iš lietuviško požiūrio taško: esą sprendimas nesuteikti Ukrainai NATO narystės veiksmų plano, kas yra tarsi žemėlapis į narystę, buvo teisingas. Daugiau iš šios politikės neteko girdėti nieko.
„Kažkuria prasme A. Merkel tylėjimas reiškia tylų pripažinimą, kad ankstesnė Vokietijos politika, patyrė fiasko. A. Merkel nėra ką pasakyti. Ji būtų suprasta, jeigu ji nuvažiuotų į Bučą, atsiklauptų prie paminklo aukoms ir atsiprašytų. O visa kita neduotų efekto“, – mano A. Nikžentaitis.
Tačiau pašnekovas pabrėžia, kad vien tik Vokietijos gėdinimas ir kalimas prie kryžiaus gali neduoti norimo rezultato.
„Aš nežinau, prie ko prives tas Vokietijos kalimas prie gėdos stulpo, bet aš laikyčiausi labiau subalansuotos politikos. Vieną akciją padarėme prie Vokietijos ambasados, pasakėme, ką galvojame, tai gal užteks dabar. Nes kaip ir žmogus, taip ir bendruomenė, jeigu ji plakama, kažkada ji praranda pusiausvyrą. Viskas yra gerai. Vokiečiai pastatyti į vietą, bet dabar su jais reikia šnekėtis, daugiau spausti, kad greičiau vykdytų duotus įsipareigojimus, bet neprimetinėti tos kaltės, nes niekas nenori prisiimti kolektyvinės kaltės“, – teigia A. Nikžentaitis.
