VLKK pirmininkė Violeta Meiliūnaitė aiškina, kad 2020–2021 m. atliktas Lietuvos gyventojų kalbinių nuostatų ir kalbinio elgesio tyrimas atskleidė, jog žmonių, vertinančių lietuvių kalbą kaip įprasčiausią ir reikalingiausią, skaičiai per dešimtmetį sumažėjo.
Lietuvių kalba šiandien ne tik anglų, bet ir rusų kalbos apsuptyje
„Paaiškėjo, kad nors gyventojai, tarp jų ir jauni žmonės, emociškai savęs visai nesieja su anglų kalba ir laiko lietuvių kalbą viena gražiausių, vis dėlto anglų kalbos vartojimo utilitarinė nuostata stiprėja. Anglų kalba, ypač jaunesniosios kartos atstovams, daug kur tampa darbo, o neretai ir kasdienio bendravimo kalba. Jie teigia, kad neranda įdomaus turinio lietuviškai, todėl dažniau angliškai skaito, žiūri filmus, žaidžia žaidimus. Kaip pastebi universitetų dėstytojai, studentams vis sunkiau mokslo darbuose mintis dėstyti lietuviškai, nes daugiausia remiamasi angliška literatūra. Mokytojai kalba apie akivaizdžiai siaurėjantį mokinių žodyną ir kaip to priežastį įvardija mus visus įtraukusias technologijas. Mokiniai prisipažįsta, kad gimtosios kalbos pamokos jiems vienos neįdomiausių, o minėto tyrimo autoriai nustatė, jog net gimtakalbiai lietuvių kalbą vertina kaip sunkią, sunkesnę nei anglų kalba, ir dėl to keliančią problemų mokykloje“, – apie lietuvių kalbos aktualumo mažėjimą pasakoja V. Meiliūnaitė.
Ji pastebi, kad dėl pastaruosius kelerius metus vykstančių geopolitinių procesų lietuvių kalba šiandien yra ne tik anglų, bet ir rusų kalbos apsuptyje.
Pasak VLKK pirmininkės, lietuvių kalba sparčiausiai stumiama iš mokslo ir studijų, darbo santykių, sporto bei viešosios informacijos sričių. „Priežastis aiški – siekiama tarptautiškumo. Ypač mokslo ir technologijų srityje. Dėl to vis mažiau kuriama ir diegiama lietuviškų terminų. Ilgainiui dėl šio stygiaus negalės būti tęsiamas visavertis mokslo tiriamasis ir taikomasis darbas lietuvių kalba“, – sako V. Meiliūnaitė.
Kita vertus, pasak V. Meiliūnaitės, muzikoje, grožinėje literatūroje pastebimas tam tikras atgimimas. „Kūrėjai grįžta prie gimtosios lietuvių kalbos, kai kurie jų dažniau pasitelkia ir savo krašto tarmes. Tai lemia daugybė priežasčių, ypač muzikos pasaulyje. Viena pagrindinių – taip lengviau būti unikaliam, įgyti pranašumo didelėje muzikos industrijoje ir skleisti paveikesnius kūrinius“, – teigia VLKK pirmininkė.
Padidėjęs kalbos prestižas – ilgalaikis ir sunkiai apčiuopiamas procesas
VLKK pirmininkė Violeta Meiliūnaitė sutinka, jog sustiprėjusį lietuvių kalbos prestižą užčiuopti nėra lengva, nes tai ilgalaikis procesas, o rezultatų kartais tenka laukti dešimtmečiais. Visgi galima bus įžvelgti tam tikras tendencijas.
„Jei lietuvių kalba sugrįš į užleistas vietas, vis dažniau skambės mūsų gatvėse, mokiniai domėsis lietuvių kalba ir tarpusavyje kalbės lietuviškai, o ne angliškai, bus sukurta daugiau lietuviškų kūrinių ir jie bus mėgstami, vertinami žmonių – tai bus geri rezultatai. Suprantama, priemonių efektyvumą vertinsime pagal kiekybinius ir kokybinius kriterijus – kiek tyrimų atlikta, leidinių išleista, viešų paskaitų, diskusijų ar laidų surengta, kiek lankytojų sulaukta, kaip programos priemonių vykdytojai ir tikslinė auditorija vertina sukurtus produktus, ar jie bus naudingi, pritaikomi jų darbe ir panašiai“, – teigia V. Meiliūnaitė.
Ji pabrėžia, jog mūsų kalbos prestižą kelti reikėtų per teigiamas kalbines patirtis ir patrauklų bei vertingą turinį, parodant, kad lietuviškai galima kurti, plėsti lietuvių kalbos vartoseną prekių ženkluose, įmonių pavadinimuose, reklamos tekstuose, literatūroje, muzikoje ir kitur.
Pagrindinės priemonės, kuriomis numatyta stiprinti lietuvių kalbos prestižą, – įvairių leidinių leidyba, parama lietuvių kalbos savitumą ir turtingumą atskleidžiantiems literatūros kūriniams, edukacinių priemonių, viktorinų, konkursų, Lietuvių kalbos dienų renginių organizavimas Lietuvoje ir visame pasaulyje, radijo, televizijos laidų bei tinklalaidžių apie kalbą kūrimas. Siekiant išsiaiškinti, kurios sritys reikalauja daugiausia dėmesio, bus remiami kalbos, kultūros ir tapatybės tyrimai, konferencijos, seminarai, diskusijos. Didelis dėmesys bus skiriamas ir pasaulio lietuviams, kuriems numatytos priemonės, padedančios ne tik išmokti lietuvių kalbą, bet ir išlaikyti su ja teigiamą santykį.
„Per penkerius metus numatyta daug priemonių, kuriomis bus siekiama visuomenei suteikti daugiau žinių apie lietuvių kalbą, skatinti įvairių sričių specialistų dialogą kalbos temomis. Neužtenka žinoti, kad „mūsų kalba yra sena ir graži“. Lingvistinis švietimas būtinas, kad galėtume didžiuotis kalba, suprasti kalbos procesus, lavinti kalbos jausmą. Tokio švietimo vis dar trūksta. Pavyzdžiui, visuomenei vis dar stinga suvokimo, kad ne kažkoks kalbininkas, o kiekvienas iš mūsų kuriame kalbą, kad kalba įvairi regioniniu, socialiniu ar profesiniu požiūriu“, – sako VLKK pirmininkė.
Svarbu, kad jauni žmonės gebėtų pasirinkti situacijai tinkamą kalbą
Viešojoje erdvėje dažnai pasigirsta nuomonių, jog būtent jauni žmonės skurdina mūsų kalbą, pasiduodami kitų kalbų, ypač anglų, įtakai, vartodami svetimybes, barbarizmus. VLKK pirmininkės nuomonė apie jaunų žmonių kalbą – nuosaikesnė.
„Jauni žmonės eksperimentuoja su savo kalba. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro mokslo darbuotoja dr. Ramunė Čičirkaitė yra tyrusi Vilniaus paauglių kalbą. Mokslininkė padariusi išvadą, kad jaunimas puikiai sugeba perjungti savo kalbos registrus – vienaip jie kalba su mokytojais ar tėvais, kitaip – su bendraamžiais. Kalba jiems yra socialinės tapatybės raiškos, savito stiliaus kūrimo ir priklausymo savų grupei priemonė. Svarbu, kad jie neužstrigtų ties ta iškraipyta, kitų kalbų elementais atmiešta kalbos atmaina, o mokėtų pasirinkti situacijai tinkamą“, – teigia V. Meiliūnaitė.
Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programoje numatytos priemonės, įtrauksiančios ir jaunus žmones: renginiai, konkursai, viktorinos. Atskiras dėmesys bus skiriamas skaitmeniniams įrankiams, literatūros kūriniams, kurie įkvėptų šalies jaunimą domėtis lietuvių kalbos tematika.
V. Meiliūnaitė pabrėžia, jog jaunus žmones sudominti lietuvių kalba pavyks tik tuomet, kai rezultatų bus siekiama bendrai, o ne permetant atsakomybes vien konkrečioms institucijoms, nors, žinoma, švietimo įstaigų vaidmuo šiame procese yra labai svarbus.
„Tik norisi pabrėžti, kad patys mokytojai, ir ne vien lituanistai, turėtų mėgti lietuvių kalbą ir dėl jos pasistengti. Tik motyvuotas mokytojas gali uždegti kibirkštėlę kitų akyse. Dažniausiai už kiekvieno sėkmingo lituanisto stovi talentingas ir atsidavęs jo mokytojas. Reikia ieškoti įdomių netradicinių raiškos priemonių ir būdų, kaip sudominti mokinius ir perteikti žinias. Mokyklos vaidmuo yra milžiniškas“, – sako V. Meiliūnaitė.