Į neeilinę sesiją susirinkęs Seimas rugpjūčio 10 d. priėmė penkis su neteisėta migracija susijusius įstatymus, kuriuos jau kitą dieną pasirašė Prezidentas. Šiais įstatymais suteikti didesni įgaliojimai kariuomenei ekstremaliosios situacijos sąlygomis, įvesti apribojimai teikti prieglobsčio prašymus tik pasienio punktuose, o ne visoje Lietuvos teritorijoje, įteisintos fizinio barjero pasienyje su Baltarusija statybos supaprastinta tvarka.
Taip pat įsigalioja įstatymas, numatantis, kad tuomet, kai valstybei ekstremalios situacijos metu pritrūksta išteklių, ji gali būtinoms užduotims pasitelkti gyventojus ar ūkio subjektus bei kompensuoti patirtas jų išlaidas.
Seimo neeilinėje sesijoje priimtuose įstatymuose yra minima „hibridinė agresija“. Ar galite paaiškinti, koks turinys slypi po šia sąvoka?
Ta migracijos banga, su kuria Lietuva susiduria šiandien, mes matome, kad ji skiriasi nuo natūralios migracijos, kurią yra patyrę kiti mūsų partneriai iš Europos Sąjungos. Mūsų atveju problemą dirbtinai kuria Baltarusijos režimas. Tai verčia mus kalbėti apie „hibridinę ataką“, „hibridinę agresiją“. Tai nauja Lietuvos patirtis, nes nėra panaši į natūralų migracijos procesą, o organizuotą žmonių kontrabandą.
Tačiau mes žinome, kad prie anksčiau žinomų migrantų antplūdžių į ES yra prisidėjęs Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano režimas, Šiaurės Afrikos valstybių valdžios, kurių tikslas buvo europietiški pinigai, tačiau tąsyk niekas nekalbėjo apie hibridines atakas ar karus… Juolab palyginus su tais pavyzdžiais – 4 tūkst. žmonių yra problema apie nieką, kaip teko girdėti iš tarptautinėse organizacijose dirbančių žmonių...
Aš nevartoju „hibridinio karo“ sąvokos. Manau, kad šis stiprus žodis turėtų būti taikomas kitokiais atvejais. Ko gero, mūsų dabartinė patirtis labiau atitinka ne R.T. Erdogano veiksmus, o 2014 m. įvykius Kryme – „žaliuosius žmogeliukus“ be atpažinimo ženklų. Todėl jautriai reaguojame, nes suprantame, su kuo turime reikalą. Manau, kad vartoti gana stiprius apibrėžimus turime pagrindą. Juolab mūsų partneriai – pas mus jau veikiantys ES „Frontex“ pareigūnai dalijasi įrodymais, kad prie pabėgėlių perėjimo į Lietuvos teritoriją prisideda kaimyninio režimo atstovai.
Jeigu Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka organizuoja prekybą žmonėmis, ar nevertėtų Lietuvos valdžiai telkti teisininkus, kurie rinktų šio nusikaltimo įrodymus, ir teikti kaltinimus tarptautiniame teisme, kad p. Lukašenka ateityje neišvengtų indulgencijos iš tų žmonių, kurie galbūt norėtų ją suteikti?
Liepos mėnesį, kada neeilinės sesijos metu aptarėme hibridinę ataką, buvo siūlymų įvertinti ir prekybos žmonėmis aspektą. Tačiau buvo nutarta to nedaryti. Tačiau būtina toliau rinkti įrodymus, liudijimus, kaip ir dėl kitų Baltarusijos režimo nusikaltimų, kurių per pastaruosius metus padaryta labai daug.
Jūs asmeniškai gana skeptiškai vertinate galimybę pasienio su Baltarusija regionuose paskelbti nepaprastąją padėtį. Kodėl? Ypač jeigu iš anos pusės skelbiama, kad nė vienas nelegalas negali kirsti valstybės sienos, o pasienyje skamba šūviai ir petardos… Ar ypatinga padėtis neparodytų, kad Lietuva nebenusiteikusi veikti reaktyviai, kaip buvo ligi šiol?
Nepaprastoji padėtis galėtų būti skelbiama turint aiškų apibrėžtą tikslą. Tai būtų aukštesnio lygio priemonė už tą, kurią turime dabar – ekstremalią situaciją. Turiu pagrindo manyti, kad pakeitus įstatymą taip, kaip pasiūlė Vyriausybė, kariuomenei būtų suteiktos pakankamos galimybės aktyviau įsijungti į sienos apsaugą. Todėl aukštesnio lygio priemonių šiuo metu nereikia.
Valdydami migracijos krizę mes akivaizdžiai stebime, kad vykdomoji valdžia ir Seimas imamės adekvačių priemonių atsakydami į kaimyninio režimo veiksmus. Stengiamės pernelyg neeskaluoti ir taip itin sprogios situacijos. Manau, kad toks veikimas yra logiškas. O reaktyviai reaguojame dėl to, kad nesame agresoriai.
Taip reaguojame į režimo, kuris nėra itin prognozuojamas, veiksmus. Esu įsitikinusi, kad mūsų atitinkamos tarnybos planuoja įvairius situacijos scenarijus, tačiau šiuo metu imamės tų veiksmų, kurie yra tinkami ES šaliai ir nepadarytų reputacinės žalos Lietuvai.
Įnikus į neeilinės sesijos metu priimtų įstatymų pataisas, kilo klausimas: ar jums – liberalams – tinka Vyriausybės nuostata, kad užtvarą pasienyje turėtų ręsti įmonė, kurios 2/3 kapitalo priklauso valstybei?
Šioje ekstremalioje situacijoje liberalams tenka eiti į kompromisą su sava ideologija. Tačiau mes vertiname tai, kad priemonės, kurių imasi Vyriausybė, neprasilenktų su mūsų išpažįstamomis vertybėmis. Priemonės, dėl kurių apsisprendė Seimas, yra pakankamai griežtos.
Tačiau aš vertinu tai, kad jos yra laikinos. Skirtos susidoroti su ekstraordinaria situacija. Tai nėra naujasis normalumas, o priemonė išspręsti tam tikrą situaciją. Pagrindinis tikslas – paspartinti procesus, kurie įprastu atveju galėtų tęstis metų metais.
Padėtis dėl migrantų bangos tapo komplikuota, valstybės sieną kirtus apie 4 tūkst. žmonių. Kokį galimą migrantų skaičių Jūs įvardytumėt, kuris liudytų, kad problema Lietuvai tampa nepakeliama našta ir neišsprendžiama problema?
Tokio skaičiaus negalėčiau įvardinti. Gal ir neįmanoma to padaryti. Prieš kelis metus Lietuvoje vyko pratybos, ar jos buvo naudingos, galima diskutuoti, tada buvo simuliuojama, kad mūsų teritorijoje atsirado 40 tūkst. nelegalių migrantų – su tokio masto situacija mes galėtume susidoroti tik turėdami mūsų partnerių pagalbą. Ir dabar nesame vieni. Turime politinę-diplomatinę ar apibrėžtą fizinę pagalbą iš ES. Taip pat ir siekdami palengvinti migrantų dalią.
Vietos savivalda gan aiškiai spyriojasi migrantų problemos klausimu. Gal tik vienas kitas meras rodo, esą supranta padėtį ir yra pasirengę veikti taip, kad padėtų Vyriausybei spręsti padėtį. Ką ruošiatės nuveikti, kalbėdami apie tai su savivalda?
Suprantu savivaldos merus. Taip pat ir tuos, kurie jau šiandien patiria situacijos pasekmes. Siekiame su jais kalbėtis, kad išsiaiškintume, kokia valstybės pagalba jiems reikalinga. Aš tai pavadinčiau „motyvaciniais paketais“, t.y. ką savivaldybė gauna priimdama migrantus ar jų šeimas. Geros valios iš savivaldos irgi yra pakankamai. Aš bent ją matau, nors suprantu žmonių baimes ir nerimą.
O kaip galėtų atrodyti Jūsų minimi „motyvaciniai paketai“ ar krepšeliai?
Manau, kad tai turėtų būti aiškūs ir skaidrūs paramos mechanizmai. Trumpai tariant – kartu su vieno migranto priėmimu savivaldybę turėtų pasiekti tam tikra lėšų suma. Tai yra viena iš idėjų – mechanizmas, kuris sukeltų mažiausiai klausimų.
Kyla įspūdis, kad Lietuvoje vyrauja požiūris į migrantus kaip į juodąją nusikaltėlių masę. Tą požiūrį iš dalies liudija dabar esama Migracijos departamento praktika – kol kas nepatenkintas nė vienas politinio prieglobsčio prašymas. Ar, Jūsų požiūriu, prašymų atmetimo konvejeris turėtų veikti toliau?
Ar Migracijos departamento pajėgos turėtų būti sustiprintos? Taip. Ar prašymų atmetimo konvejeris turi veikti toliau? Matyt, kad ne. Tarp migrantų, kurie atsirado Lietuvoje, yra žmonių, kurie turi dokumentus, bėga nuo tokių dalykų, dėl kurių Lietuva turėtų juos priimti. Turėtume vengti kalbėjimo apie migrantus kaip apie kažkokią masę.
Lietuvoje turime pakankamą suvokimą šios problemos, kad skirtumėmės nuo kaimyninio režimo. Visų pirma tuo, kad mes už viso to įžvelgiame žmonių problemas. Daug verslo, nevyriausybinių organizacijų pas mus telkia pagalbą migrantų šeimoms – ten yra daug tragedijų, todėl neturėtume apibendrintai vertinti.
Ką darysime, kada orai pakryps rudeniop ir palapinių miesteliuose taps šalta? Emigrantai nėra kokie nors ekstremalai ar kariškiai…
Dėl to ir kalbėsime su savivalda, nes akivaizdu, kad dabartiniai sprendimai laikini bei sezoniniai. Jie turės keistis. Visų pirma spręsime, kaip padėti pažeidžiamiausioms grupėms, priimsime atitinkamus įstatymus. Pažeidžiamoms grupėms privalome taikyti kitokius nei minimalūs standartai.
Migrantus saugantys pareigūnai priekaištauja žiniasklaidai, esą šiai atsiradus, migrantų elgesys pasikeičia, atsiranda daug vaidybos, net tam tikrų medicinos priemonių. Kita vertus, nevyriausybininkai pabrėžia, kad medicinos pagalbos nesuteikimo klausimai nelegaliems migrantams yra itin aktualūs. Kokio požiūrio laikotės Jūs?
Esu apie tai girdėjusi. Tarkime, Varėnos rajono savivaldybė kreipėsi dėl galimybės gauti naują greitosios pagalbos automobilį. Šąlant orams – natūralu – ligų rasis daugiau. Ypač esant dabartinėms gyvenimo sąlygoms. Vėlgi tąja našta teks dalintis. Mes privalėsime suteikti medicininę pagalbą, ypač vertindami tai, kad dalis jų negalės Lietuvoje ilgiau užsibūti.
Ar mes turime atitinkamų išteklių?
Manau, kad suteikti medicinos pagalbą keliems tūkstančiams žmonių galimybių turime. Žinoma.
Ar planuojama siūlyti Irako ir kitų valstybių valdžiai, kad oro kompanijų humanitariniai reisai vyktų ne į Minską, o Lietuvą, siūlant migrantams grįžti į tėvynę?
Tai būtų nebloga idėja. Galiu tik patvirtinti, kad mūsų Užsienio reikalų ministerija veikia ir daro tam tikrus žingsnius, kurie atneša ir teigiamų problemos sprendimo rezultatų. Tačiau šiuo konkrečiu atveju nesiimčiau išsamiau komentuoti.
