„Kitąmet sueis 15 metų nuo prezidento mirties, bet iki šiol buvusiam valstybės vadovui nėra pastatyta deramo atminimo ženklo. Pabandysime tai padaryti Kaune“, – pranešime trečiadienį teigė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.
Į tokį pasiūlymą kai kurie konservatoriai sureagavo neigiamai ir iš karto užvirė aistros: kultūros ministras Simonas Kairys kategoriškai nesutinka su Kauno mero užmoju statyti paminklą A. M. Brazauskui. Pasak jo, buvusio šalies vadovo įamžinimui reikia ieškoti kitos vietos. Siūlymą taip pat sukritikavo premjerė Ingrida Šimonytė ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, o V. Matijošaitis atkirto, kad nesureikšmina A. M. Brazausko komunistinės praeities.
Istorikas: „Idėja – gera“
Istorikas Algimantas Kasparavičius tvirtina, kad Kauno miesto savivaldybės idėja statyti paminklą pirmajam nepriklausomos Lietuvos prezidentui A. M. Brazauskui – gera.
„Mes turime suvokti keletą esminių momentų galvodami apie nepriklausomybės atkūrimą 1988–1991 metais. Tai pirmiausia, kad tuo istoriniu lūžiniu laikotarpiu mums pavyko daugiau ar mažiau į vieną kumštį sutelkti visą tautą, sutelkti praktiškai visą visuomenę“, – sako A. Kasparavičius.
Pašnekovas tvirtina, kad tuo metu Lietuvai pavyko įrodyti Sovietų Sąjungai, kad lietuviai veikia vieninga jėga, o tai buvo įmanoma tik tuometinei Lietuvos valdžiai, tuo pačiu ir A. M. Brazauskui užėmus palankią poziciją dėl nepriklausomybės atgavimo.
„Ta Brazausko figūra nuo 1988 metų rudens, kai jis tampa Lietuvos komunistų partijos lyderiu, jis dalyvauja iš esmės visuose pagrindiniuose Sąjūdžio mitinguose, daugiau ar mažiau palankiai vertina Sąjūdžio veiklą ir tokiu būdu neleidžia suskaldyti Lietuvos visuomenės“, – teigia A. Kasparavičius.
Jis priduria, kad tuo metu Lietuvos komunistų partijos autoritetas buvo aukštas, todėl A. M. Brazauskas užėmė palankią poziciją ir tai leido efektyviai kovoti dėl nepriklausomybės ir ją paskelbti.
„Be tos palankios pozicijos mes tikrai nebūtume pajėgę to padaryti, jeigu kompartija su Brazausku būtų užėmusi kitokią poziciją. Reikia nepamiršti, kad komunistų partijos Tarybų Sąjungoje veikė pagal demokratinio centralizmo principą, kuris reiškia, kad kompartijos sekretorius ir yra ta demokratija.
Nuo jo pozicijos praktiškai viskas priklausė, tai Lietuvai pasisekė, kad Ringaudas Songaila buvo pakeistas Brazausku ir jis pasirinko tokią prolietuvišką poziciją“, – teigia istorikas.
Kasparavičius: Brazauskas būdamas prezidentu atliko „tilto“ funkciją
Antras svarbus dalykas, anot A. Kasparavičius, yra tas, kad 1988 metų gruodžio mėnesį A. M. Brazauskas sugebėjo atskirti Lietuvos komunistų partiją nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos ir tai buvo pirmas atvejis Tarybų Sąjungos istorijoje.
„Šitas žingsnis iš esmės buvo vienas pagrindinių, lemiančių veiksnių Kovo 11 d. išvakarėse. Jeigu to nebūtų buvę, tai nežinia, kaip mes būtumę paskelbę nepriklausomybę ir kaip visuomenė galėjo sureaguoti“, – pabrėžia istorikas.
Be to, A. Kasparavičius primena, kad A. M. Brazauskas didele persvara laimėjo prezidento rinkimus ir būdamas prezidentu atliko „tilto“ funkciją.
„Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika taip labai nuosaikiai, be jokių sukrėtimų, be kraujo pereina į Lietuvos Respubliką. Ir šitame perėjime Brazausko vaidmuo ir jo figūra yra labai ryški ir labai matoma. Jis iš tiesų ir kaip politinis veikėjas, ir kaip Lietuvos prezidentas yra vertas istorinio atminimo bei įamžinimo paminklu“, – mano istorikas.
Įžvelgia problemą dėl siūlomos vietos
Pašnekovas įžvelgia problemą dėl pasiūlytos paminklo vietos – V. Matijošaitis siūlo paminklą statyti istorinės Prezidentūros kiemelyje, Kaune.
„Būčiau linkęs nepritarti dėl siūlomos vietos, dėl istorinės Prezidentūros. Istorinė Prezidentūra turi labai aiškų istorinį krūvį – tarpukario Lietuvos laikinosios sostinės prezidentūra, tai ji turi labai aiškiai apibrėžtą prezidentų skaičių, tai yra tris: Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius.
Dar papildomai apkrauti šitą mažą, bet labai reikšmingą istorinę erdvę kažkokiais kitais paminklais, kitais atminimo ženklais, būtų netinkama <...>. Viską suplakti į vieną būtų ir neistoriška, ir nelogiška, ir keltų nereikalingas aistras“, – sako A. Kasparavičius.
Istorikas teigia, kad jei kauniečių visuomenė ir savivaldybės taryba pritaria šio paminklo statymui, tai Kaunas turi pakankamai daug vietų, kur šis paminklas galėtų stovėti.
„Ir Senamiestyje, ir Laisvės alėjos erdvėje tų tinkamų vietų tikrai yra ne viena“, – sako istorikas.
Teigia, kad savivalda turėtų diskutuoti nesileisdama į perteklines emocijas
Paklaustas, kaip vertina dažnas aštrias diskusijas dėl paminklų vienam ar kitam asmeniui statymo, istorikas teigia, jog ši situacija kiek išskirtinė, nes iniciatyvos ėmėsi miesto savivalda.
„Šiuo atveju man imponuoja tai, kad iniciatyva atėjo ne iš Vyriausybės, ne iš dar kažko, o iš antrojo pagal dydžio Lietuvos miesto – Kauno, turėjusio laikinosios sostinės statusą, savivaldos. Tai yra ir pilietinis pareiškimas, nors, aišku, turėtų pasisakyti ir miesto visuomenė.
Tokia iniciatyva būtų visiškai vakarietiška. Panašiai paminklai gimsta ir Prancūzijoje, ir Italijoje, kai vietinė komuna iškelia idėją, ta idėja yra apsvarstoma ir priimamas vienas arba kitas sprendimas.
Manau, kad šiuo atveju tiek Kauno savivaldos valdantieji, tiek opozicija turėtų civilizuotai diskutuoti, įsiklausyti į vieni kitų argumentus, nesileisdami į perteklines emocijas, neieškodami šioje vietoje kažkokių priešų“, – priduria pašnekovas.
A. Kasparavičius pabrėžia, kad tai – mūsų bendra istorija, bendri veikėjai, jie yra labai įvairūs, tačiau reikšmingi ir be jų istorinės pozicijos turbūt dabar nepriklausomi nebūtume.
