Ji vadino jį spindulėliu. Jis ją vadino katyte. Jie susitiko prieš beveik 20 metų, kai ji dirbo ligoninėje, o jis – jaunas, raumeningas ir gražus – atėjo sutvarkyti stogo.
Iryna Abramova sakė, kad ji žengė pirmą žingsnį ir nusekė paskui jį ten, kur jis už sienos rūkė cigaretes. Jie pradėjo kalbėtis ir įsimylėjo, sakė ji, „žodis po žodžio“.
Tačiau prieš kelias savaites ypatingas jos ryšys su Olehu, jos gyvenimo meile, ir viskas, ką jie kartu sukūrė, baigėsi vienu žiauriu šūviu. Irynai sunku apibūdinti tai, kas bus toliau, nes tai atrodo tikra, bet tuo pat metu, regis, neįmanoma patikėti.
Kovo 5-osios rytą, pasakojo Iryna, rusų kareiviai užpuolė jos namus. Jie pro langą įmetė granatą, kuri sukėlė didžiulį gaisrą. Rusai ginklu išvedė ją ir Olehą laukan.
Tada jie išsivedė Olehą į gatvę. Jie liepė jam nusivilkti marškinius. Jie privertė jį atsiklaupti. Po to, kaip prisimena Iryna, ji nubėgo prie Oleho, susmigo į žemę, sugriebė jo rankas, ir pamatė, kaip iš jo ausų trykšta kraujas. Ji pajuto, kaip ją suėmė laukinis įniršis.
„Nušaukite mane! – rėkė ji ant šalia jos stovinčių rusų kareivių. Ji vilkėjo chalatą ir šlepetes, už jos degė namas, ir ji rankose laikė vieną iš savo kačių. – Nušaukite mane! Nagi! Nagi! Nušaukite mane ir katę!“
Rusų kareivis jai į krūtinę taikėsi ne vieną, ne du, o tris kartus. Iki šiol ji gailisi, kad jis nepaspaudė gaiduko.
„Galbūt mano likimas yra mirti rytoj“, – sakė Iryna ir prisipažino galvojusi apie savižudybę. Tačiau ji pridūrė: „Labai sunku atimti sau gyvybę, nes tada aš negalėčiau susitikti su savo vyru rojuje“.
Irynos Abramovos istorija yra Bučos istorija. Apie širdies skausmą, kraujo praliejimą ir, svarbiausia, netektį.
Šiame Ukrainos mieste, esančiame netoli sostinės Kijevo, buvo aptikti didžiausi karo žiaurumai, o bėgant dienoms teroro ir skerdynių mastai tik auga. Pareigūnai pranešė, kad kovo mėnesį čia rusai išžudė mažiausiai 400 civilių. Praėjus kelioms savaitėms nuo rusų pasitraukimo iš šio miesto, sumaitoti kūnai vis dar randami.
Žmogaus teisių grupės ir Ukrainos tyrėjai kartu su tarptautiniais karo nusikaltimų ekspertais bando dokumentuoti kiekvieną žmogžudystę. Praėjusią savaitę Ukrainos vyriausybė paskelbė 10 Rusijos karių, kurie įvykdė karo nusikaltimus Bučoje, pavardes ir nuotraukas.
Rusai pasitraukė prieš kelias savaites, palikdami didžiąją dalį Bučos griuvėsiuose. Darbo brigados bando sutvarkyti Rusijos šarvuočių nuverstus stulpus ir rusų susprogdintas transformatorines. Tuo tarpu daugelis Bučos gyventojų atsidūrė 19 amžiuje – sėmė vandenį iš šulinių, naktimis degino žvakes ir gamino maistą lauke ant laužo, žiūrėdami į liepsnas.
„Virš šio miesto tvyro juodas rūkas, – sakė Iryna Hres, jauna moteris, gyvenanti kitoje gatvės pusėje nuo Irynos Abramovos. – Kažkas grėsmingo išliks, nes čia buvo nužudyta tiek daug žmonių, taip neapgalvotai, beprasmiškai, be jokios priežasties“.
Iryna praėjusį mėnesį keliuose interviu su „The New York Times“ apibūdino savo vyro nužudymą. Jos pasakojimą patvirtino kaimynai ir tėvas, kuris galiausiai patraukė ją atgal link namo, kai ji rėkė ant rusų kareivių. „The New York Times“ peržiūrėjo skrodimo ataskaitą ir kalbėjosi su mirtį tyrusia prokurore, kuri patvirtino jos pasakojimą ir teigė, kad tuo metu Bučoje buvo tik rusų, o ne ukrainiečių kariai.
„Sveikas, mano spindulėli“
Gyvenimas Irynai tapo vienišas. Ji sako, kad sunku išgyventi dieną, o ypač naktį, negalvojant apie kerštą, savižudybę ar apie tai, ką ji vadina „kruvinomis mintimis“.
Ji prarado beveik viską: vyrą, namus, tris iš keturių augintinių, jos gyvenimo santaupos grynaisiais virto pelenais. Ji neturi nė vieno popieriaus lapo, patvirtinančio savo tapatybę. „Aš nuolat prašau kokio nors dokumento, kuris pasakytų, jog aš esu aš, bet miesto tarybos žmonės man sako: „Iš kur mes žinome, kad tu esi tu?“, – pasakojo Iryna.
Visą savo gyvenimą ji praleido Bučoje, kuri anksčiau buvo žinoma kaip vienas geidžiamiausių mažų Ukrainos miestelių – miškingas, su kaimiška atmosfera ir tik 45 minutės nuo Kijevo. Dabar tai vaiduoklių miestas.
Bet ji negali išvykti. „Olehas vis dar čia“, – sakė ji.
Vienas iš Irynos ritualų – ėjimas į kapines per besipumpuruojančius beržus. Ji atneša mėgstamiausių Oleho skanėstų – vyšninių „Halls“, „Maria“ sausainių, irisų ir šokolado. Ji pridega cigaretę ir padeda ją prie kapo.
„Sveikas, mano spindulėli“, – tarė ji glostydama jo nuotrauką, kurį padėjo ant jo kapo.
Būdamas 40-ies Olehas buvo aštuoneriais metais jaunesnis už Iryną, ir ji leidžia sau dėl to švelniai nusišypsoti.
„Aš jį pavogiau“, – sakė ji. Praėjus keliems mėnesiams po jų susitikimo, jis apsigyveno pas ją. Jie susituokė ir jis paėmė jos pavardę, tapdamas Olehu Oleksandrovičiumi Abramovu. Jis paskatino ją mesti ligoninės tarnautojos darbą, sakydamas, kad jis juos išlaikys.
Jie niekada nesusilaukė vaikų, bet Iryna sakė, kad jie turėjo tobulą šeimą – jis ir ji.
Darbo dienomis jis sunkiai dirbo suvirintoju ir dažnai grįždavo vėlai, kai ji jau gulėdavo lovoje ir žiūrėdavo televizorių.
Savaitgaliais jie kepdavo šašlykus savo kieme ir retkarčiais nueidavo į kiną netoliese esančiame Irpino prekybos centre „Giraffe“. Prieš kelias savaites prekybos centras buvo sugriautas.
„Olehas neateis“
Netrukus prasidėjus karui Rusijos kariuomenė įsiveržė į Bučą. Tačiau juos sustabdė įnirtingas ukrainiečių pasipriešinimas.
Vasario 27 dieną Ukrainos pajėgos užpuolė ilgą rusų šarvuočių koloną, stovėjusią palei Irynos gatvę, ir sunaikino mažiausiai 20 transporto priemonių bei nežinomą skaičių rusų karių.
Olehas po to labai sunerimo, pasakojo Iryna. Jis nujautė, kad rusai bandys atkeršyti. Jis primygtinai reikalavo, kad jiedu su Iryna liktų namuose ir daug valandų praleisdavo virtuvėje, ant grindų. Kai jie gulėjo vienas šalia kito, jų pirštai liesdavosi, ir ji jautė, kaip jis dreba. „Paklausiau jo: ar tu bijai mirties? Jis pasakė: „Ne, bijau dėl tavęs“, – pasakojo Iryna.
Kovo 4-osios naktį jie išgirdo keliu pravažiuojančius didžiulius sunkvežimius. Kitą rytą jų namus supurtė granata, kuri sukėlė gaisrą.
Pasigirdo šūviai. Jų vartai buvo išsprogdinti. Pasak jos, į vidų įsiveržė keturi rusų desantininkai. Trys buvo jauni, gal 20 metų, o vadui buvo apie 30 metų.
Iryna sakė, kad vadas įsakė jiems išeiti į lauką. Ji švelniu balsu papasakojo, kas nutiko vėliau.
„Kur yra naciai?“ – paklausė vadas.
„Čia nėra nacių“, – atsakė Iryna.
„Kur jie yra?“, – vėl paklausė jis.
„Čia niekada nebuvo nacių“, – atsakė Iryna.
„Duokite man tikslų adresą“, – liepė vadas.
„Mes esame paprasti žmonės“, – pasakė Iryna.
Vadas dar labiau supyko.
„Mes atėjome čia mirti, o mūsų žmonos laukia mūsų. Jūs pradėjote šį karą. Jūs išrinkote šią nacių vyriausybę“, – aiškino vadas Irynai ir jos vyrui. („Dėl kažkokių priežasčių jie mėgsta žodį nacis“, pridūrė ji.)
„Ar jūsų vyras kada nors laikė rankose ginklą?“, – paklausė kariškis.
„Ne“, – atsakė Iryna.
„Kokia jo profesija?“, – vėl paklausė jis.
„Suvirintojas“, – atsakė ji.
Tada vadas supykęs atsitraukė.
Irynos tėvas Volodymyras Abramovas, gyvenęs gretimame name, sakė, kad jis ir Olehas buvo laikomi kieme priešais į juos nukreiptus ginklus. Jaunieji kareiviai liepė Olehui nusirengti marškinius, megztinį ir švarką, kad pamatytų visas karines tatuiruotes. Jis jų neturėjo. Jis niekada nebuvo tarnavęs.
Jie išsivedė Olehą į gatvę.
Paskutiniai jo žodžiai buvo „Vaikinai, ką jūs darote?“.
Praėjo minutė. Gaisras didėjo. Iš namo veržėsi juodi dūmai, todėl nieko nebuvo galima pamatyti. Vadas vėl pasirodė.
„Kur Olehas?“, – su panika balse paklausė Irynos tėvas.
Vadas pažvelgė pro vartus ir pasakė: „Olehas neateis“.
Irina išbėgo.
„Pažiūrėjau į kairę. Nieko. Žiūriu į dešinę. Matau savo vyrą ant žemės, – pasakojo ji. – Matau daug kraujo. Matau, kad dalis jo galvos dingo. Vėliau matau kitus mirusius žmones, gulinčius ant žemės skirtingomis pozomis.
Ji sugriebė jo rankas ir pradėjo verkti: „Olehai, Olehai“.
„Rusai sėdėjo ant bortelio, gėrė vandenį iš plastikinių butelių ir tiesiog stebėjo mane, – sakė ji. – Jie nieko nesakė, nerodė jokių emocijų. Jie buvo tarsi žiūrovai teatre.“
Tada ji pradėjo staugti. „Ji taip rėkė, kaip aš dar nebuvau girdėjęs“, – sakė jos tėvas.
„Nušaukite mane! – rėkė ji. – Nušaukite mane ir katę!“
Ji žiūrėjo į kareivius ir į jų batus, bet vadas galiausiai nuleido ginklą ir pasakė: „Aš nežudau moterų“.
Jis davė Irynai ir jos tėvui tris minutes pabėgti.
Lavonų rinkimas
Bučoje paprastai gyvena apie 40 000 žmonių, tačiau visi, išskyrus 3–4 tūkstančius, pabėgo prieš rusams okupuojant miestą, sakė miesto pareigūnai. Manoma, kad žuvo apie 400 civilių, maždaug kas dešimtas iš čia buvusių žmonių.
Kai kurie buvo sušaudyti surištomis rankomis už nugaros. Kiti buvo siaubingai sumušti. Daugelis buvo panašūs į Olehą – neturėjo karinės patirties, nebuvo ginkluoti ir nekėlė jokios akivaizdžios grėsmės.
Bučos gatvėse buvo palikta tiek daug kūnų, kad miesto pareigūnai teigė nerimaujantys dėl maro. Tačiau jie neturėjo pakankamai darbuotojų surinkti mirusiuosius. Taigi jie rinko savanorius. Vienas iš jų buvo tatuiruočių meistras Vladyslavas Minčenko.
„Daugiausia kraujo, kokį aš kada nors buvau matęs, buvo veriant auskarą“, – niūriai pasakė jis.
Tačiau dabar jam teko rinkti negyvus žmones ir kūno dalis, sudėti juos į juodus maišus ir nunešti į bendrą kapą prie pagrindinės Bučos bažnyčios. Pasak jo, jis paėmė Oleho kūną su suknežinta galva, o tai patvirtino vaizdo įrašai.
V. Minčenkos tatuiruočių salonas lieka uždarytas. Jis nėra tikras, ar vis dar galėtų dirbti. Kaip ir daugelis kitų Bučos gyventojų, jis teigė, kad nuo rusų įsiveržimo į miestą negali miegoti, yra per daug išsiblaškęs, sielvartą skandina alkoholyje.
Jo rankos drebėjo. „Aš vis sapnuoju tokius sapnus“, – sakė jis.
Jo sapnuose į gatves plūsta sunkiai ginkluoti vyrai. V. Minčenka bando prisijungti prie armijos, tačiau jo atsisakoma. Jis pabunda sukrėstas.
Oleho kūnas buvo nuvežtas skrodimui. Koronerio išvadoje nurodyta mirties priežastis – kaukolės lūžis ir šautinė žaizda galvoje. Ukrainos prokurorai dabar bando nustatyti, kas jį nužudė. Jie išsamiai apklausė Iryną ir rodė jai nuotraukas su rusų kariais.
„Bet jie visi atrodo vienodai“, – sakė Iryna.
Ji teigė neprisimenanti Olehą nušovusių vyrų veidų, „tik jų ginklus ir batus“.
Vienas iš prokurorų Ruslanas Kravčenka sakė, kad skirtingi Rusijos daliniai pasidalijo Bučos kontrolę ir, remdamasis vaizdo įrašu, kuriame buvo nufilmuotas to meto Rusijos kariuomenės judėjimas, jis mano, kad Rusijos 76-osios oro puolimo brigados nariai nužudė Olehą.
„Tai buvo žiaurus žmogžudystė, – sakė jis. – Bet tokių buvo labai daug.“
Prokurorai teigia, kad netrukus pateiks teismui dokumentus įtariamiesiems išduoti. Teisės analitikai ir Iryna abejoja, kad tai kada nors įvyks.
„Rusai moka iš vandens išlipti sausi“, – sakė ji.
Kai kuriuos Bučos žmones taip persekioja tai, ką jie patyrė čia būnant rusams, kad jie nusprendžia išvykti.
„Man reikia pakeisti aplinką“, – sakė Ivanas Drahunas, kurio jauna žmona mirė okupacijos metu patyrusi širdies smūgį. Jis turi tris vaikus. Jie mėnesį laiko buvo įkalinti rūsyje ir stebėjo, kaip miršta jų motina. „Mes negalime likti Bučoje“, – pridūrė jis.
Nėra kur eiti
Iryna neturi galimybės išvykti, net jei to norėtų. Be paso ar tapatybės dokumentų – jie visi sudegė gaisro metu – ji nepraleidžiama pro jokius rajono karinius postus. Bučos pareigūnai teigė, kad šiuo metu jai padėti negali, nes vis dar neveikia jų kompiuterinės sistemos ir vienintelis būdas jai gauti naujus dokumentus – vykti į Kijyvą ar Bojarką. Tačiau jai reikia dokumentų, kad galėtų keliauti.
Taigi, ji toli nenueina. Ji beveik neturi pinigų ir net jei jai pavykdavo nusipirkti, pavyzdžiui, maisto, daugelis Bučos prekybos centrų buvo apiplėšti arba susprogdinti.
Dėl to daugelis gyventojų, tokių kaip ji, slankioja gatvėmis apsivilkę tamsias striukes ir ieško humanitarinės pagalbos centrų, kur galėtų gauti duonos kepalą, stiklainį marinuotų agurkų ar ką nors kito.
Iryna pasakojo, kad neseniai buvo įspėta, jog be asmens dokumento netrukus gali nebegauti pagalbos. Kaimynai su ja dalinasi maistu.
„Anksčiau sakydavau, kad turiu geriausią šeimą pasaulyje, – teigė ji. – Vienas vyras. Trys katės. Ir vienas šuo.“ „Sunku viską suvokti“, – pridūrė ji.
Iš esmės sudegė visas jos gyvenimas – jos šuns ir dviejų kačių kūnai kažkur tuose pačiuose pelenuose. Ji pasakė: „Aš žiūriu į tai, bet vis matau savo seną namą“.
Ji pridūrė: „Man atrodo, kad aš patekau ne į tą realybę ir yra kita realybė, kurioje vis dar egzistuoja mano namai ir mano vyras. Ir štai šioje realybėje aš esu viena“.
Ji leidžia sau svajoti. Yra viena scena, kurios ji negali išmesti iš galvos, gera scena, kurią ji vis prisimena. Ji nori ją prisiminti amžinai. „Aš guliu lovoje ir žiūriu televizorių, o jis įeina pro duris ir nusiima kepurę, – prisimena ji. – Ir tada išgirstu: „Katyte, aš namie. Kur tu, Katyte?“
