Penkių aukštų daugiabučiai buvo pradėti masiškai statyti buvusio sovietų lyderio Nikitos Chruščiovo valdymo laikais. Viename iš jų, Podilo rajone, gyvena ir H. Vasiljevna, kuri per rusų okupantų vykdomus oro antskrydžius turėjo pasislėpti sandėliuke, nes pasiekti slėptuvę jai buvo per sudėtinga.
Visgi moteris neslepia savo dėkingumo socialinei darbuotojai, vardu Olia, kuri kelis kartus per savaitę atvyksta jos aplankyti, mat vienas iš didžiausių Halynos norų – nebūti vienišai.
„Labai svarbu turėti žmogų, kuris galėtų tave išklausyti“, – sakė ji.
H. Vasiljevna yra viena iš 2 mln. garbaus amžiaus moterų Ukrainoje, kuri liko nuošalyje nepastebėta valdžios atstovų.
Pastebima, kad daugelis pagyvenusių senyvo amžiaus žmonių Ukrainoje yra moterys – jos sudaro du trečdalius vyresnių kaip 65 metų amžiaus asmenų, taip pat 71 proc. vyresnių nei 75 metų amžiaus gyventojų. Iš dalies taip yra todėl, nes Ukraina pasaulyje pagal moterų populiaciją užimą 6 vietą.
Senyvo amžiaus moterys Ukrainoje yra kaip niekad priklausomos nuo valstybės skiriamų pensijų, o daliai jų reikia socialinių darbuotojų pagalbos, taip pat labdaros ir tarptautinių institucijų paramos. H. Vasiljevna per mėnesį gauna kiek daugiau kaip 150 eurų pensiją.
Daugelis senjorų, priskiriamų minėtai amžiaus grupei, Ukrainoje yra vieniši, o kai kas iš jų dar ir susiduria su judėjimo sunkumais, yra patyrę skaudžių artimų žmonių netekčių arba tiesiog nenori palikti širdžiai artimos aplinkos.
Ukrainos sveikatos ir socialinės apsaugos sistema, vasarį į šalį įsiveržus Rusijos okupantams, susidūrė su itin dideliu spaudimu, todėl dabar tik dalis senjorų sulaukia reikiamos pagalbos.
Nors teigiama, kad įvykdytos reformos, įskaitant decentralizaciją, Ukrainos regionuose leido tinkamai paskirstyti numatytą biudžetą, visgi įtempta situacija ir nepakankamai finansuojama sveikatos sistema vėl išgyvena krizę.
Skaičiuojama, kad Ukrainos išlaidos sveikatos apsaugai 2015 m. siekė 7,8 proc. bendrojo šalies vidaus produkto (BVP), tačiau 2019 m. užfiksuoti paskutiniai duomenys rodo, kad finansų skyrimas sumenko iki 7,1 proc. Tuo metu pasaulyje vidutinės išlaidos sveikatos sistemai 2019 m. siekė 9,8 proc. BVP.
Šiuo metu Ukraina dėl Rusijos invazijos išgyvena humanitarinę krizę. Taip pat pasigirsta pasakojimų, kad daug senyvo amžiaus moterų negali palikti šalies, negana to, dalis jų okupantų buvo išžagintos, o kai kurios iš jų net buvo nužudytos.
Kyjive, Holosyjivo rajone, gyvena 786 senyvo amžiaus žmonės, o 80 proc. iš jų yra moterys. Kaip ir H. Vasiljevna, moterys negali palikti savo namų bei neturi artimųjų, kurie galėtų jomis pasirūpinti.
Prasidėjus Rusijos invazijai Ukrainoje, socialinių darbuotojų, prižiūrinčių senyvo amžiaus žmones, skaičius vietos centre sumažėjo daugiau kaip 75 proc., o likusios darbuotojos dažniausiai pačios yra senyvo amžiaus.
Nepaisant to, dabar jos prižiūri keturis kartus daugiau asmenų. Socialinės darbuotojos per savaitę dirba penkias dienas, per mėnesį jos uždirba apie 200 eurų ir taip prisiduria prie menkos valstybės mokamos pensijos. „Turime paremti ir savo senyvo amžiaus klientus, ir save“, – teigė 65-erių socialinė darbuotoja Natalija Bodnar.
Socialinio centro vadovė Oksana Ruban atviravo, kad dėl Rusijos invazijos Ukrainoje teko susidurti su daugybe iššūkių.
„Buvo uždarytas viešasis transportas, įvesta komendanto valanda trukdavo ir kelias paras, parduotuvės irgi buvo uždarytos. Mes turėjome pasirūpinti, kad tuo metu senyvo amžiaus žmonėmis kas nors rūpintųsi – jeigu ne artimieji ar mes, tai bent jau kaimynai ar savanoriai. Mes visi dirbome nesustodami“, – teigė ji.
Ypač sudėtinga senjorų padėtis šiuo metu yra Donecko ir Luhansko regionuose. Kovo mėnesį tarp vyresnių nei 60 metų asmenų atlikta apklausa, aprėpusi daugiau kaip 1,5 tūkst. respondentų, atskleidė tikrąjį problemos mastą.
Paaiškėjo, kad 99 proc. senjorų nenori palikti savo namų, 91 proc. reikia pagalbos tam, kad galėtų gauti maisto, 91 proc. asmenų taip pat namuose jaučia didelį šaltį, nes nėra elektros, 75 proc. žmonių reikia įprastų higienos priemonių, 34 proc. senyvo amžiaus žmonių būtina skubiai pristatyti medikamentus nuo lėtinių ligų. Pastarąjį poreikį dar labiau padidino gyvybiškai svarbių vaistų trūkumas, taip pat ir tai, kad Rusijos okupantai naikina gydymo įstaigas
„Aš stebiuosi, kodėl kai kurie jauni žmonės evakuoja savo kates ir žiurkėnus, tačiau palieka savo tėvus“, – kalbėjo vienintelės Severodonecko mieste veikiančios ligoninės vyriausiasis gydytojas Romanas Vodyanykas.
Gyventojai Severodonecko mieste liko be vandens, dujų ar elektros, todėl Luhansko regione esančią ligoninę su daugiau kaip 50 pacientų R. Vodyanykas pavertė humanitariniu centru, kur gyventojai gali gauti maisto, medicininę pagalba, taip pat pasinaudoti belaidžio interneto ryšiu.
Per pastarąjį mėnesį ligoninę paliko apie 220 pacientų, tačiau daugelis senyvo amžiaus žmonių nenori evakuotis, kadangi neturi kur prisiglausti, be to, niekas jais negali pasirūpinti.
„Kaip evakuotis iš ligoninės esant tokiai situacijai? Kaip juos [pagyvenusius žmones] palikti? – klausė gydytojas.
Nepaisant rusų kariuomenės vykdomų apšaudymų, kartu su vietos valdžia, taip pat nevyriausybinių organizacijų atstovais bei savanoriais buvo nuspręsta ligoninės patalpų nepalikti.
Humanitarinių krizių metu vyresnio amžiaus žmonės dažnu atveju tampa užmiršti. Nuo vasario 24 d. iki balandžio 22 d. atlikta „Google“ naujienų paieškos raktinių žodžių analizė atskleidė, kad 97 proc. straipsnių, susijusių su Ukraina, antraštėse dažniau buvo minimi vaikai nei pagyvenę asmenys. Tik 3 proc. publikacijų pavadinimų buvo siejamos su vyresnio amžiaus žmonėmis, kuriose buvo minimos tik trys garbaus amžiaus moterys.
Nepaisant to, kad Ukrainoje yra daugiau kaip 50 proc. pensinio amžiaus žmonių nei vaikų iki 15 metų, 390 Jungtinės Karalystės (JK) nevyriausybinės organizacijos, veikiančios Ukrainos teritorijoje, beveik du kartus dažniau padeda vaikams nei senjorams.
Organizacijos „HelpAge International“ direktorius Justinas Derbyshire teigia, kad tokia susiklosčiusi situacija yra pasaulinė problema, mat vyriausybės ir tarptautinės institucijos nepaiso vyresnio amžiaus asmenų poreikių krizinių laikotarpių metu, pavyzdžiui, vykstant karui ir po jų.
„Tai yra sisteminis eidžizmas (nusistatymas prieš senyvo amžiaus asmenis - red past.) ir pavyzdys to, kaip blogai pasaulinė sistema reaguoja į vyresnio amžiaus žmonių poreikius“, – kalbėjo jis.
Garbaus amžiaus moterys kaip H. Vasiljevna arba N. Bodnar, atsidūrusios Ukrainos krizės epicentre, yra ir aukos, ir gelbėtojos. Nors visą gyvenimą jos stengėsi padėti kitiems, sulaukusios senatvės, jos tapo pažeidžiamos ir kenčia ne tik badą, vienatvę, bet gali būti nužudytos ar išprievartautos rusų okupantų.
„Aš mačiau viską – Holodomorą [badas Ukrainoje, įvykęs 1932–1933 m.], Antrąjį pasaulinį karą, daugybę baisybių. Kas dar galėtų mane išgąsdinti? Evakuočiausi, jeigu galėčiau savimi pasirūpinti. Aš dirbau visą savo gyvenimą. Tai taip apmaudu, kad aš nebegaliu daugiau nieko padaryti“, – atviravo H. Vasiljevna.
