Dėl šito jovalo pats prezidentas kaltas.Įdomu,
kodėl jam mirtinai reikėjo Vaičiūno energetikoj

---''Anavakaip čia gaunasi. Žodžiu, chaosą valstybėje laikysime tol, kol visos ministerijos nebus vėl sugrąžintos į „nezabudkių“ partijos rankas.
O ką šiame spektaklyje veiks rinkimus neva laimėję socdemai? Ai, nu panešios vėliavėles, pademonstruos gražias (kurios tikrai labai gražios) sukneles, išvirs arbatos ir pan. Ai, dar paatgailaus, kad čia jiems kažkas nepatogu, o po atgailos vėl padidins mokesčius.
-Kad „nezabudkių“ partijos ministrai turėtų kuo pamaloninti savo ištikimiausius „fondososiukus“. Nieko tokio, gyvenimas vėl eis įprasta vaga.
Tuo tarpu politologijos mokslų kūrėjai Lietuvoje atrastų kone svarbiausią politinę sistemą palaikantį dėsnį: rinkimus gali laimėti bet kuris durnius, tačiau ne kiekvienas durnius žino, kad po pergalės rinkimuose dar reikia perimti ir valdžią.
Situacija su Kultūros ministru apnuogino kone baisiausią Lietuvos problemą: neturime lyderių, neturime šalies vizijos, neturime švyturio, į kurį žiūrėdami žmonės matytų šalies ateities kryptį.
Ir čia viskas taip, kaip ir tame patologinės mikrofloros apsėstame žarnyne: kai nėra gerų bakterijų, jų vietą užima blogosios. Taigi lyderių neturime, bet turime gausybę politinių bei fondososinių chuliganų, kurie ir užpildė lyderių vakuumą. O kas toliau? Toliau dar viena bjauri žinia – nėra nė vieno, kuris šiame politiniame teatre būtų atsakingas už šalies ateitį. Fondososinių misija – rėkti, o išrinktųjų, kurie prisiekinėjo tarnystę Lietuvai, misija – paklusti fondososiniams. Taigi, belieka tik gerai žinoma išmintis: „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančių reikalas“. Gelbėkimės, kas netingime.''

Ačiū Dievui, šita pasiutpolkė dėl vieno protiškai nesveiko žmogystos troškimo didelės valdžios. Dabar žmogelis pasimokė? Jei dar kiek likę smegenų, išvadas padarys ir užsiims tuo, ką geriausiai moka, kur gali tobulėt, atnešt naudą kitiems. Bet jei susidės su šita fašistuojančių antisemitų šutve, susigadins sau gyvenimą ir prakeiksmu keiks tą dieną, kai su jais susidėjo. Palinkėkim žmogui susitupėt, pergalvot savo veiksmus ir žiūrėt į ateitį ne pro Žemaitaičio veizolus, bet blaiviom akim.

KAS LAIMI RINKIMUS? - ir kas iš to laimėjusiems
Šiandien pagaliau sugebėjau rasti atsakymus į du labai svarbius man klausimus. Į juos atsakyti man padėjo atsistatydinęs Kultūros ministras.
Pirmas klausimas buvo:
--„tai kokių kompetencijų neturi dabar jau buvęs kultūros ministras, kokias turėjo jo pirmtakai?“.
Atrastas atsakymas: „ministras nežinojo, kam priklauso Krymas“.
Antras klausimas buvo:
„kas laimėjo paskutinius Lietuvoje vykusius rinkimus?“.
Atrastas atsakymas: „juos laimėjo tikrai ne socdemai ir ne Prezidentas. Juos vėl laimėjo fondososiniai ir už jų stovinti „nezabudkių“ partija, kuri oficialiai tų rinkimų nelaimėjo“.
Lietuvoje susidarė tikrai unikali situacija, kai prie valstybės vairo de facto stovi ne tie, kurie rinkimus laimi, bet tie, kurie pralaimi.
Ir visas šitas kipšas dėl Kultūros ministro buvo tikrai ne dėl jo „nekompetencijų“.
O tik dėl to, kad prie lovio vėl liktų tie, kurie rinkimų nelaimėjo, bet turi visas galias to lovio neatiduoti. Šį faktą patvirtina ir vienos fondososinės pareiškimas:
„Kultūros ministro atsistatydinimas problemos nesprendžia. Kultūros ministerijoje neturi likti Nemuno aušros“ .

Eina ketvirti okupacijos metai. Karo metai. Frontas, lavonai, išplėšti miestai.
Ir Lietuvoje…
-Kultūristų streiko fone…
Žurnalistai vis dar išsitraukia savo mylimą klausimėlį:
„Kieno Krymas?“
Ne, čia ne pokštas. 2025-ieji.
Ir vis dar — ta pati scena, tas pats teatras, tie patys aktoriai.
Šitaip atrodo lietuviškos pseudo-kultūros realybė.
Scena, kurioje svarbiau ne tiesa, o teisingas atsakymo tonas.
Ne realybė, o gražiai sušukuota iliuzija.
Kultūrininkai ir žurnalistai nori, kad žmonės atsakinėtų iliuzijomis.
Kad sakiniai būtų gražūs, švarūs, kaip teatro premjeroje.
Kad Krymas būtų „ten, kur mes norėtume“.
Ne ten, kur jis yra.
Jie nepakelia tikrovės. Jiems reikia pasakos. Sapno. Iliuzijos. Ideologiškai sterilaus atsakymo, kurį būtų galima gražiai iškabinti ant sienos.
Yra didžiulis skirtumas tarp klausimų „kaip turėtų būti“ ir „kieno yra“. Adekvatiems aišku. Fantastams nelabai.
Ir kai ministras vengia atsakyti, jie pyksta ne dėl esmės.
Jie pyksta, kad žmogus nevaidino pagal jų režisūrą.
Norintiems sužinoti atsakymą, užtenka atsidaryti žurnalistų meką D e l fi.
Taip, net ir De l fi. Ir ten aiškiai parašyta, kieno šiuo metu yra Krymas. Laikas sužinoti nežinantiems.
Bet kai gyveni pseudo kultūros burbule, tikrovė visada atrodo kaip „provokacija“.

Visa šita istorija pakenkė reputacijai. Ir ne tik at ne tiek Žemaitaičio ar Ruginienės, bet paties Nausėdos. Reikia ieškoti naujos istorijos, kad šita užsimirštų.

Vaikelis klausia tėvo:
- Tėti, jeigu tave užpultų tigras, ką tu darytum?
- Aš sudraskyčiau jį į gabalus.
- O jeigu liūtas užpultų?
- Aš nudirčiau jam kailį.
- O jeigu liūtas ir tigras kartu?
- Aš tiesiog juos užmuščiau.
Berniukas susimąstęs:
- Vadinasi, tu tik mamos bijai...

-(Mama - onytė)

Pasirodo kultūros visuomenė prieš žemaitaičio vatnikų partiją pasiekė pergalę.

„Kultūra“
Nenumaldomai artėjančio karo akivaizdoje „kultūrininkai“ ruošiasi įspėjamajam streikui. Lyg dabar jie yra kultūringi, o prasidėjus streikui kurį laiką bus nekultūringi. Absurdas kažkoks… Tiems tariamiems kultūrininkams taip toli iki elementarios kultūros, kaip Kušplaukių kaimo pasiturinčio verslininko Palties Lašiniausko nelegaliai auginamai kiaulaitei Žviglei iki Mėnulio.

Miške dvi "brigados" santykius aiškinasi. Pristatyta džipų, bemkių, aidi šūviai, riksmai. Čia privažiuoja policininkas, išdidžiai išlipa iš savo pasato, prieina prie pirmo pasitaikiusio bandito ir sako:
- Laba diena. Ir kas gi čia dabar vyksta?
Banditas išsitraukia krūvą baksų, įkiša mentui į kišenę:
- Valink iš čia.
Mentas apsisuka ir lėtai traukdamas link mašinos murma:

- Eh, kokie visi šiais laikais paslaptingi...