Ar kas nors dar atsimenate, koks vidutinis atlyginimas Lietuvoje buvo 2004 metais? Jis siekė apie 360 eurų (bruto). Šiandien vidutinis atlyginimas Lietuvoje jau viršija 2000 eurų ribą ir atlyginimai nuolat auga tempu, apie kurį vidutinis vokietis gali tik pasvajoti.
Nepaisant to, kad praėjusiais metais buvo fiksuotas Lietuvos ekonomikos susitraukimas, nedarbas šalyje reikšmingai nepadidėjo, o vidutinis atlyginimų augimas siekė 12 procentų. Panašiu tempu augo atlyginimai ir pramonės sektoriuje. Į akis krenta prieštaravimas: kas atsitiko, jei ekonomikai traukiantis, toliau nesustojamai kyla atlyginimai. Ir ar tai tik Lietuvos fenomenas?
Paprastai mėgstame lyginti atlyginimų dydžius nominalia verte, tačiau tikrasis atlyginimų palyginimas daromas lyginant tai, kiek prekių vidutinis darbuotojas gali už gautą atlyginimą įsigyti, kokį pragyvenimo lygį toks atlyginimas užtikrina. Taigi atlyginimai lyginami perkamosios galios paritetais (toliau PGP; angl. purchasing power parity). Tai leidžia palyginti skirtingų šalių pragyvenimo lygį, eliminuojant skirtingų valiutų tarpusavio kursą ir pašalinant kainų skirtumus).
2023 metų IV ketv. vidutinis mėnesinis atlyginimas Lietuvoje siekė 2110 eurus „iki mokesčių“ arba 1304 eurus „į rankas“. Vertinant Lietuvoje „į rankas“ gaunamas atlyginimo pajamas perkamosios galios paritetais toks atlyginimas siekia 2570 PGP ir buvo didesnis nei Estijoje (2339 PGP), Latvijoje (2084 PGP) ir kiek mažesnis nei Lenkijoje (2753 PGP) ir Suomijoje (2827). Vidutinį „į rankas“ atlyginimą uždirbančio portugalo darbo pajamos per mėnesį siekia 2220 PGP.
Žinoma, yra šalių, kuriose atlyginimai perkamosios galios standartais yra gerokai didesni. Pavyzdžiui, Danijoje jis siekia 4894 PGP, Vokietijoje – 4667 PGP, Liuksemburge – 4321 PGP ir Airijoje – 4029 PGP, Švedijoje – 3666 PGP (taigi nebe taip toli nes nuo tos „švediškos“ gerovės, nes Lietuvoje atlyginimas „į rankas“ sudaro apie 70 proc. vidutinio atlyginimo Švedijoje, vertinant PGP). Taigi yra gerų naujienų, yra blogų, bet tokie skirtumai rodo, kad mes vis dėlto dar beveik perpus mažiau galime įsigyti prekių nei vidutinį atlyginimą uždirbantys danai.
Kitas svarbus dalykas yra kiekvieno asmens grynosios disponuojamos pajamos (įskaitant socialines išmokas). Vėlgi lygintina tai tik perkamosios galios paritetais. EBPO duomenimis, grynosios vieno asmens disponuojamos pajamos per metus Lietuvoje nuo 2008 metų paaugo kone labiausiai (daugiau jos augo tik JAV ir Lenkijoje tarp visų EBPO šalių narių). Kiekvieno asmens Lietuvoje grynosios disponuojamos pajamos per metus padidėjo beveik 7000 PGP (jei 2008 metais siekė 19052 PGP, tai 2021 metais – 26038 PGP), kai JAV jos augo beveik 11000 PGP (2008 metais – 41461 PGP, 2021 metais – 52400 PGP, o Lenkijoje – 7700 PGP (2008 metais – 16073 PGP, 2021 metais – 23841 PGP).
O dabar eikime prie esmės: iš ko gi augo ir mušė rekordus mūsų darbo užmokestis ir socialinės išmokos? Kur pajamų šaltinis? Juk darbo užmokestis yra dalis visos sukurtos per metus pridėtinės vertės. Sukurta pridėtinė vertė paskirstoma dviem pagrindiniams „dalininkams“: darbuotojams (mokant atlyginimą už darbą) ir investuotojams (bendro likutinio perviršiaus pavidalu, kurio dalis skiriama investicijoms, t. y. naujoms darbo vietoms kurti (statant naujas gamyklas), gamybos modernizavimui, žaliajai ir skaitmeninei transformacijai).
Lietuvoje vienas dirbantysis 2023 metais sukūrė apie 24000 eurų bendrosios pridėtinės vertės, o Vokietijoje – 47000 eurų. Tais pačiais metais Vokietijoje apie 57 proc. visos pridėtinės vertės buvo skirta darbuotojų atlyginimams mokėti, Lietuvoje – 54 procentai. Taigi Lietuvos investuotojui praėjusias metais nuo vieno darbuotojo sukurtos pridėtinės vertės liko apie 11000 eurų investicijoms, pelnui formuoti ir pelno mokesčiams sumokėti. Tuo metu vokiečių verslininkui liko apie 20210 eurų. O tai reiškia beveik dvigubai daugiau.
Galima ir kitaip pasakyti: vokiškus atlyginimus Lietuvoje galima mokėti nors ir dabar, tačiau to kaina būtų Lietuvos ekonomikos ateitis, nes visa uždirba pridėtinė vertė būtų skiriama tik atlyginimams. Būtų atsisakoma (ir jau iš dalies atsisakoma) to, kas mums dabar gyvybiškai svarbu: darbo vietų modernizavimo, inovacijų jose. Nes kuo didesnė dalis pridėtinės vertės skiriama darbo užmokesčiui mokėti, tuo mažiau įmonėms lieka lėšų investicijoms – ir kartu naujoms darbo vietoms kurti. Štai tokia ta išvirkščioji atlyginimų augimo pasiutpolkės pusė.
O iššūkiai šiandien verslui keliami dideli. Žalioji, skaitmeninė transformacijos yra mūsų atveju visiškai neišvengiama, bet kainuoja ji daug. Norint suvaldyti pridėtinės vertės paskirstymo balansą tarp darbo užmokesčio ir investicijų, būtina suvaldyti darbo kaštų augimą Lietuvoje. Tas augimas turi atspindėti darbo našumo augimą. Priešingu atveju mes lėtai ir užtikrintai laidosime savo ekonomikos konkurencingumą.
Bet išvada akivaizdi: pridėtinė vertė neauga tiek, kiek auga darbo užmokesčiai Lietuvoje. Ir šiandien pasidžiaugęs meteoro greičiu augančiai atlyginimais, rytoj gali likti prie suskilusios geldos. Įmonių investicinis pajėgumas mažėja, o atlyginimų kilimo įsukama infliacija vėl tykiai tykiai gali sugrįžti. Bet tai tikrai nė motais politikams, kuriems ant nosies net treji rinkimai. Nes rinkimų metu nėra nieko geriau už didėjančius atlyginimus, o toliau jau veikia Liudviko XIV išmintis: mano amžiui užteks, o po manęs nors ir tvanas. Prancūzijos monarchijai ši išmintis tikrai brangiai kainavo.
Komentaro autorius yra Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius. Redakcija už jį neatsako.
