Kaip nurodė psichikos sveikatos specialistai, problemos šaknys glūdi giliai. Pirma, nemokame atpažinti vaiko ir paauglio psichologinių sunkumų. Antra, Lietuvoje stinga nepilnamečiams draugiškų vietų, kur vyrautų jiems palanki atmosfera.
Vaikų ir paauglių psichika – „visa ko pradžia“
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen akcentavo: „Pagrindinis sumanymas yra užtikrinti, kad psichinės sveikatos klausimai būtų mūsų Parlamento politinės darbotvarkės dėmesio centre.“
Kaip ji nurodė, vaikų ir paauglių psichikos sveikata yra visa ko pradžia, todėl svarbu spręsti sistemos problemas iš pat šaknų.
„Šioje srityje (...) yra daugybė sisteminių spragų ir stigmatizacijos. Būtent dėl stigmatizavimo veiksminga pagalba nesuteikiama daliai vaikų, kurie turi psichosocialinių negalių, kitų sveikatos sutrikimų, dėl to kenčia ir jų šeimos. Ypač spragos išaiškėjo pandeminiu laikotarpiu“, – dėstė mintis Seimo pirmininkė.
Pasak jos, per karantiną emociškai kentėjo daugelis socialinių grupių, o vaikai ir moksleiviai – ne išimtis. „Patyrė jie daug streso dėl socialinės atskirties. Abiturientai nerimavo ir baiminosi, nes nebuvo tikri, kaip klostysis jų tolimesnis gyvenimas, baigiamieji ir stojamieji egzaminai“, – vardijo politikė.
V. Čmilytė-Nielsen pabrėžė, kad artėjant rudeniui, ruošiantis naujiems mokslo metams paranku užglaistyti sistemos spragas: „Yra ypač geras laikas psichikos sveikatos stiprinimo programas daryti veiksmingesnes.“
Neatpažįstame psichologinio sutrikimo užuomazgų
„Paramos vaikams centro“ steigėja ir vadovė Aušra Kurienė įvardijo psichikos sistemos silpnąsias vietas.
Specialistę neramina, kad dažnai vaikų ar paauglių emociniai sutrikimai nėra atpažįstami ankstyvoje stadijoje.
„Aš matau (...), kodėl mes gauname vaikus su tokiomis įsisenėjusiomis problemomis – neįvyksta laiku atpažinimas“, – sakė ji.
Pasak A. Kurienės, vaikas vargu ar pats pasipasakos, kad susiduria su sunkumais. „Depresija, nerimas, apatija – tokių žodžių vaikai nevartoja. Bet jie kalba įvairiais kitais būdais. Dažniausiai jie kalba sudėtingu elgesiu: yra pykčio priepuoliai, yra nesimokymas, yra agresyvus elgesys“, – dalijosi ekspertė.
Taip pat apie sutrikusią vaiko psichiką gali byloti somatiniai simptomai: galvos skausmai, pykinimas, pilvo skausmai. A. Kurienė apgailestavo, kad tokie vaikai pirmiausiai patenka pas šeimos gydytoją, o ne nukreipiami į psichinės sveikatos konsultacijas.
„Pas šeimos gydytoją jie gauna raminančių vaistukų ir kokių nors patarimų „nesijaudinti“ ar „nekreipti dėmesio“. Tokioje grandyje, kaip šeimos gydytojai, mokykla, tėvai, labai dažnai mes neatpažįstame emocinio sunkumo, matydami tik išorinį elgesio sunkumą“, – sakė A. Kurienė.
Tokiu būdu vaikai negauna reikiamos specialistų priežiūros, o nesprendžiami emociniai sunkumai įsišaknija. Dėl to specialistė rekomenduoja mokyti suaugusiuosius atpažinti vaikų ir paauglių emocinius sutrikimus dar ankstyvoje stadijoje.
„Labai svarbi grandis – švietimo“, – nurodė A. Kurienė. Jos teigimu, svarbu pradėti mokyti švietimo sistemos darbuotojus, pedagogus, darželių auklėtojus, šeimos gydytojus, neurologus atpažinti suprastėjusią vaikų psichologinę savijautą.
„Reikia pagalbos pamatyti ankstyvus simptomus, kurie rodo psichologinės savijautos pablogėjimą, kur labai anksti galima intervencija. Įrodyta, kad elgesio sutrikimai yra vienas ryškių rodiklių ankstyvoje vaikystėje, kad tai yra indikatorius tolimesnėje ateityje galimų rimtesnių problemų“, – pasakojo A. Kurienė.
Tėvystės mokymai neatliepia poreikių
Pasak specialistės, vaikams ir paaugliams labiausiai padeda pirma intervencija: darbas su šeima, darbas su tėvais. Čia matosi dar viena sistemos spraga: nors siūlomi įvairūs tėvystės mokymai, trūksta specializuotų mokymų.
„Mes stokojame tėvystės mokymų pagal tėvų poreikius. Yra apskritai tėvystės mokymai, kurie yra labiau bendro pobūdžio, labiau prevenciniai. Stokojame specializuotų tėvystės mokymų“, – paaiškino ji.
A. Kurienė nurodė, kad daliai tėvų trūksta tėvystės įgūdžių, o kiti augina specifinio elgesio paauglius. Šioms sritims tėvystės mokymai nepritaikyti.
Jos teigimu, psichikos paslaugos turi būti skirtos visai šeimai, o ne tik probleminio elgesio paaugliui.
„Apskritai paauglystėje tėvams yra žymiai didesni iššūkiai. Kai paaugliai turi rimtesnių psichologinių sunkumų, yra praktiškai neįmanoma dirbti tik su vaiku, (...) vis tiek yra darbas paraleliai su šeima“, – sakė specialistė.
A. Kurienė tvirtino, kad stinga psichikos sveikatos specialistų, galinčių teikti pagalbą šeimoms.
„Realybė yra tokia, kad jei vaikų psichologų mes dar kažkiek turime Lietuvoje, tai šeimos psichologų arba baigusių specifines studijas šeimos terapijos – vargu. Jeigu reikia šeimai terapijos, ilgalaikio konsultavimo, tai praktiškai labai sunku rasti“, – sakė ji.
Kaip sakė A. Kurienė, ši problema paaštrėjo per pandemiją: „Karantinas leido žmonėms pamatyti emocinio gyvenimo svarbą. Poreikis paslaugų keliagubėjo, mūsų centre – penkiagubėjo. Mūsų centre yra mažiausiai 6 mėnesių eilė laukti, sustabdyta registracija. Tiesiog nėra resursų atliepti to poreikio.“
Galiausiai, A. Kurienės teigimu, psichikos paslaugos turi būti teikiamos kompleksiškai. „Bendras principas paslaugos: darbas su tėvais, su vaiku, su jo mokykla, su jo artimiausia aplinka, su jo treneriais. Tik tada mes galime galvoti apie kokybišką pagalbą, kuri yra ilgalaikė, nuosekli, tęstinė“, – apibendrino specialistė.
Užduotis – kurti paaugliams draugišką aplinką
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras atkreipė dėmesį, kad nepilnamečius lankyti psichoterapiją skatintų jų amžiaus grupei draugiška aplinka.
„Didžiulis išbandymas kiekvienai valstybei ir visuomenei yra pagalba paaugliams, nes jie savo elgesiu (...) pasąmoningai provokuoja mus, tikrina mus. Paslaugos paaugliams suveikia tik tada, jeigu jos yra draugiškos paaugliams, draugiškos paauglių subkultūrai“, – sakė gydytojas psichiatras.
Jo teigimu, paauglius iš viso sudėtinga prikalbinti lankytis psichikos sveikatos konsultacijose. Kaip teigė Dainius Pūras, išgirdę psichoterapijos pasiūlymą paaugliai gali jį kategoriškai atmesti.
„Tokia būna paauglio reakcija. Bet kada nors jis sutiks. Ir kai nueis, jis pirma nuskenuos tą aplinką ir galimas dalykas, apsisuks ir eis namo, nes pamatys, kad tai nedraugiška aplinka“, – minėjo D. Pūras.
Todėl itin svarbu suprasti paauglių ypatumus ir sukurti tokią konsultacijų aplinką, kuri atlieptų šios amžiaus grupės poreikius.
D. Pūras abejojo, ar Lietuvoje yra sukurta bent viena paaugliams draugiška vieta, kur būtų galima vesti psichoterapijos užsiėmimus. „Mūsų paaugliai tiek prisikentėjo per karantiną, kad mūsų būtų tokia viena pirminių užduočių (kurti draugiškas vietas – aut. past.)“, – sakė jis.
Pasak psichiatro, ši užduotis – ne iš lengvųjų, nes reikėtų panaikinti biurokratines kliūtis. Jis nurodė nepilnamečiams draugiškos aplinkos pavyzdį – tai „paauglių namas“ Prancūzijoje. Juos ten traukia prie to namo, teigė Dainius Pūras, savo akimis matęs šį reiškinį.
„Tik reikia užsinorėti, nebūtinai nukopijuoti ir padaryti paaugliams kažką draugiško ir iš dalies jiems skolą grąžinti“, – apibendrino specialistas.
