P. Filatjevas sako neplanavęs suplėšyti savo Rusijos paso. Tačiau nusileidus Paryžiuje rugpjūčio 28 dieną ir oro uoste surūkius pirmąją cigaretę Vakarų Europoje, jį apėmė pyktis. Pyktis dėl Rusijos vyriausybės, kuriai, kaip teigė jis, visiškai nerūpi žmonių gyvybės. Pyktis dėl karo Ukrainoje, kur kariai ir civiliai miršta beprasmiškai. Vis dar būdamas oro uosto rūkomajame, P. Filatjevas išsitraukė savo išmanųjį telefoną ir pradėjo įrašinėti vaizdo įrašą. Jo pabaigoje, jis nufilmavo save plėšantį savo asmens dokumentus.
Veterano kortelę, kuri įrodo, kad jis yra tarnavęs Rusijos kariuomenėje. Savo karinį pasą, patvirtinantį, kur jis buvo išsiųstas. P. Filatjevas atsuka telefono kamerą į oro uosto tualeto kriauklėje gulinčias skiautes. Laikydamas telefoną savo kairėje rankoje, jis dešine surenka visus popieriaus gabalėlius, kuriuose kadaise buvo dokumentuotas jo gyvenimas. Tuomet jis nueina į vieną iš kabinų, išmeta viską į tualetą ir nuleidžia vandenį. Paskutiniai žodžiai vaizdo įraše, kurį vėliau į socialinius tinklus įkėlė P. Filatjevas, yra: „Eik .., Putinai.“
Pabėgimas nuo Rusijos valdžios
Tuo metu 34-erių vyras jau kelias savaites bėgo nuo Rusijos valstybės institucijų, nors teigė nepadaręs nieko kito, tik pasakęs tiesą. Tiesą apie karą Ukrainoje ir apie Rusijos pajėgų padėtį.
P. Filatjevas yra vienas iš karinio dalinio, įsiveržusio į Ukrainą vasario 24 dieną, narių. Karas sukrėtė šį karį, todėl jis nusprendė aprašyti savo patirtis. Savo 141 puslapio viešą demaskavimą, jis pavadino „Zov“. Išvertus iš rusų kalbos, tai reikštų „Pašaukimas“. P. Filatjevas siekia paskatinti Rusijos visuomenę suvokti tikrąją situaciją. Jis nori, kad jie sužinotų, kas iš tiesų vyksta Ukrainoje.
Ištrauka iš „Zov“
„Neurėjome jokio moralinio pagrindo užpulti kitą šalį, ypač žmones, kurie mums yra artimiausi... Nuo vaikystės praleidau labai daug laiko, stebėdamas, kaip veikia kariuomenė, ir aš matau, kad su Rusijos pajėgomis kažkas yra ne taip, tai dabar mato ir visas pasaulis.“
Dar prieš du mėnesius P. Filatjevas buvo paprastas rusų karys. Jis gimė Rusijos pietvakariuose ir prisijungė prie kariuomenės, kai jam sukako 18 metų. Pavelas tapo desantininku, paskui paliko tarnybą 2010 metais, bet į kariuomenę grįžo 2019 metų vasarą, kad užsidirbtų pinigų, kurių reikėjo po koronaviruso pandemijos. O tuomet atėjo karas Ukrainoje.
Ištrauka iš „Zov“. Vasario 23 diena. Diena prieš invaziją
„Atvyko divizijos vadas, kuris pranešė, kad nuo rytojaus gausime papildomus 69 JAV dolerius per dieną... Pradėjo sklisti gandai, kad mes vyksime užimti Chersono. Man atrodė, kad tai yra didžiausia nesąmonė. Niekas nežinojo, kas nutiks kitą dieną. Aš net neturėjau neperšaunamos liemenės.“
2022 metų vasario viduryje P. Filatjevo būrys buvo dislokuotas Kryme. Jis nesupranta, kodėl buvo nugabentas prie sienos su Ukraina. Niekas jam to nepaaiškino. „Rusijos armijoje jie tau nuo ryto iki vakaro sako: „Darysi tai, kas liepta, ir viskas.“, – rugsėjo viduryje, kelios dienos po atvykimo į Prancūziją darytame interviu pasakojo karys. – Tu neturi kada pagalvoti ar klausti klausimų.“ Taigi jis jų ir neuždavė.
P. Filatjevas užaugo karių šeimoje. Jo tėvas, prieš mirtį tarnavo tame pačiame dalinyje, kur vėliau tarnaus ir jo sūnus. Vaikystėje P. Filatjevas lankydavo savo tėvą kareivinėse. Jo tėvo draugai taip pat tarnavo kariuomenėje. P. Filatjevas yra armijos vaikas, ir yra akivaizdu, kad tai yra vienintelis dalykas, kurį jis puikiai išmano. Kalbėdamas Pavelas kas kelius sakinius nusikeikia, prašo, kad klausimai būtų užduodami „tiesiai“ ir reikalauja atsisakyti visų mandagybių. Jis jaučia ryšį su Rusijos kariuomene. Arba bent jau jį jautė iki 2022 m. vasario.
Ištrauka iš „Zov“. Vasario 24 diena. Pirmoji invazijos į Ukrainą diena
„Ketvirtą valandą ryto vėl atmerkiau savo akis ir išgirdau griaustinį, žemė drebėjo. Ore užuodžiau paraką... Pasigirsta tylus šnabždesys: „Prasideda.“ Mes turime turėti kokį nors planą...“
Jaunas karys dalyvavo invazijoje į Ukrainą, kuri prasidėjo vasario 24-ąją. Tačiau jis nieko apie tai nežinojo. Pirmosiomis karo valandomis P. Filatjevas nesuprato už ką ar prieš ką jis kovoja. Niekas jam nepaaiškino, kodėl jo dalinys juda ir su kokiu tikslu. Kurį laiką P. Filatjevas buvo įsitikinęs, kad Rusijos kariuomenė tiesiog ginasi prieš užsienio jėgas. Tačiau kai jo kuopa nesusilaukė didelio pasipriešinimo, nes karas Ukrainos pajėgas užklupo netikėtai, jis suprato: „Mes įsiveržėme į Ukrainą.“
Ištrauka iš „Zov“. Vasario 28 diena
„Nesu vienas tų žmonių, kurie turi iliuzijų apie karą – nekalti civiliai mirdavo ir vis dar miršta kiekviename kare... Visi tai žino, bet kai susiduri su tuo, tu nežinai, ką daryti. Jeigu viską meti ir palieki karo zoną, tu tampi bailiu ir išdaviku. Bet jeigu tu eini toliau, tu tampi mirties ir žmonių kančios bendrininku.“
Jau vasario pabaigoje Rusijos žiniasklaida nebegalėjo laisvai vartoti žodžio „karas“, o netrukus jis buvo iš viso uždraustas. Rusų karinė kampanija dabar yra ciniškai vadinama „specialiąja operacija“. P. Filatjevas apie tai nieko nežinojo. Jis gyveno fronte, kurį jis apibūdina kaip „informacijos vakuumą“. Čia neveikia mobilieji telefonai, nėra interneto ryšio. Nėra net komunikacijos tarp skirtingų karinių dalinių.
Daugelis dalykų Rusijos pajėgoms ėjo ne pagal planą. Vienu metu Rusijos sunkvežimiai užstrigo viename lauke: ištisa kolona sustojo siaurame kelyje ir niekas nesuprato kodėl. Vėliau, kaip pasakojo P. Filatjevas, paaiškėjo, kad jie pravažiavo jiems reikalingą posūkį ir niekas nežinojo kaip reiktų apsisukti atgal. „Šiai armijai nereikia priešo, – teigia P. Filatjevas. – Ji iš esmės naikina pati save.“ Visus kamavo nuolatinis maisto, miegmaišių ir komunikacijos trūkumas. Kariai jautėsi lyg jie būtų išsiųsti į misiją, kurios niekas prieš tai neapgalvojo. Taip vyrai pasidarė ypač pavojingi ukrainiečių civiliams kurie kartais priartėdavo per arti jų konvojų.
Ištrauka iš „Zov“. Vasario 28 diena
„Baimės jausmas ir adrenalinas niekada nenuslūgsta, aš nežinau, kas manęs laukia. Žinoma, suprantu, kad mes čia esame nekviesti svečiai... Bet niekas nenori paaiškinti civiliams: „Ko po velnių mes čia atvykome.“ Dievaži, mes juk patys nežinom. Tačiau dabar per vėlu apie tai ginčytis. Dabar tu esi fronto linijose, o tai reiškia, kad gyvas liksi arba tu, arba aš.“
Daugumoje vietų Ukrainoje Rusijos kariai vykdė neišpasakytus žiaurumus prieš civilius. P. Filatjevas nepapasakojo nė apie vieną tokį nusikaltimą, tačiau perpasakojo girdėtas istorijas, kaip rusų kariai kartą apšaudė civilių automobilį, nužudydami motiną ir jos vaikus.
P. Filatjevas pirmiausią dalyvavo Chersono puolime, o tuomet pabandė, bet nesugebėjo, užgrobti Mykolajivo – didelio miesto Ukrainos šiaurės vakaruose. P. Filatjevas pasakoja, kad tuo metu kariai buvo taip išvargę, kad jie pradėjo miegoti tarnybos metu. Kiti šaudė sau į galūnes, tikėdamiesi gauti leidimą palikti mūšio lauką. Tačiau šie bandymai nepasiteisino – vadams nebuvo leista evakuoti karių, patyrusių „nedidelius sužalojimus.“
Ištrauka iš „Zov“. Kovo 7 diena
„Kaskart prasidėjus apšaudymui, aš prispausdavau savo galvą prie žemės ir pagalvodavau: „Dieve, jeigu aš išgyvensiu, padarysiu viską, kad tai sustabdyčiau!“ Nežinojau kaip, bet aš norėjau, kad visi už šitą nesąmonę ir chaosą atsakingi mūsų kariuomenės žmonės būtų nubausti. Norėjau, kad šis karas baigtųsi.“
Vieną balandžio dieną į P. Filatjevo akį pateko purvo, jam besispraudžiant į tranšėją. Kitą dieną jo akių vokai buvo sulipę, kilo rizika, kad jis gali apakti. Jo vyresnieji nusprendė nugabenti jį į ligoninę, nepaisydami įsakymų to nedaryti.
Jis buvo išvežtas į Krymą, kur sužinojo, kad karo, kuris iš jo vos neatėmė akies ir kurio metu žuvo jau dešimtys tūkstančių ukrainiečių, net negalima vadinti karu. Rusijos lyderiai slepia tikrąjį nuostolių mastą. Įtūžęs P. Filatjevas nusprendė išpildyti jo pasižadėjimą sau – jis panoro bent jau pabandyti sustabdyti šį karą.
Gegužę jis pradėjo užsirašinėti savo patirtis mobiliajame telefone. 45-ias dienas jis savo ekrane rašydavo ištisus laiškus. Galiausiai jau turėjo 141 puslapį apie karą ir Rusijos vadovybę.
Ištrauka iš „Zov“
„Negalėjau patikėti savo ausimis, kai išgirdau, kad yra neleidžiama sakyti žodžio „karas“. Rimtai. Karas? Kas po velnių tai dar galėtų būti? Įstatymas, kuris turėtų apginti ginkluotąsias pajėgas nuo diskreditavimo yra nutaikytas į pačias ginkluotąsias pajėgas.“
Karys žinojo, kas jo laukia, jeigu jis publikuos arba socialiniuose tinkluose pasidalins savo pamąstymais: pasisakymai, kuriais kritikuojamos Rusijos ginkluotosios pajėgos, gali užtraukti iki 15-os metų nelaisvės. P. Filatjevas sakė supratęs šią riziką. Tačiau kadangi jis neturi nei žmonos, nei vaikų, savo veiksmais nesukėlė pavojaus kitiems žmonėms. Jis teigia, kad aprašyti tai, ką patyrė, buvo jo moralinė pareiga.
Bet kokiu atveju, ginkluotosios pajėgos nepasiūlė jam daug galimų išeičių. Sugijus akiai jis turėjo pasirinkti: grįžti į Ukrainą ir toliau kautis arba galėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
P. Filatjevas darėsi vis ir vis piktesnis. Jis rašė opoziciniams tinklaraštininkams ir prašė jų pasidalinti jo patirtimis Ukrainoje, bet tik nedaugelis jam atsakė. Dauguma bijo prieštarauti „specialiajai operacijai“. Galiausiai jis nusprendė pats pasidalinti savo patirtimi. Rugpjūčio pradžioje, P. Filatjevas įkėlė savo rankraštį į „VKontakte“ – Rusijos didžiausią socialinį tinklą. Po to jis susikrovė savo krepšį ir išvyko į Maskvą.
Jo tekstą „VKontakte“ buvo galima rasti kelias savaites, o tada įrašas buvo pašalintas. Karys sako, kad tuo metu jis gaudavo nesuskaičiuojamą kiekį žinučių. Jose kolegos iš kariuomenės gyrė jį, nes jis „pasakė, kaip viskas yra iš tiesų.“ Tačiau protestai Rusijoje buvo daug mažesni nei P. Filatjevas tikėjosi. Iš dalies jis tikėjo, kad Rusijos žmonės pasipriešins V. Putinui, jeigu sužinos, kas iš tikrųjų vyksta Ukrainoje. Bet dauguma rusų, bet kokiu atveju, greičiausiai, patys tai supranta. Jiems arba nerūpi, arba jie bijo kovoti prieš savo valdžią.
