Lygiai prieš 105-erius metus tuometė Lietuvos Taryba su daktaru Jonu Basanavičiumi priešakyje tautai ir visam pasauliui pranešė žinią – atkuriama nepriklausoma ir demokratinė Lietuvos valstybė. Todėl, kaip ir kasmet, pirmiausia Vasario 16-ąją atiduodama pagarba Rasų kapinėse atgulusiam Basanavičiui.
„Tikrai reikia su dėkingumu pažvelgti atgal, ir prisiminti visus, kurie prisidėjo prie to, kad šiandien turime Lietuvą tokią, kokią turime“, – sako Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Iki patriarcho kapo pasakyti ačiū už nuopelnus mūsų valstybei žygiavo ir tūkstančiai eilinių piliečių. O tuo metu šalies vadovas Gitanas Nausėda prezidentūroje valstybinius apdovanojimus įteikė daugiau nei 60 mūsų šaliai nusipelniusių žmonių. Apdovanoti mokslininkai, kultūros ir meno veikėjai, valstybės pareigūnai ir tarnautojai.
Apdovanojimas po mirties įteiktas ir pernai lapkritį žuvusiam medikui Dmitrijui Alimovui, jį atsiėmė jo sūnus. Medikas žuvo bandydamas padėti elektros nutrenktam jaunuoliui.
„Liko didvyris, vaikams didvyris, atminimas visam gyvenimui, kad visada jis siekė visiems padėti ir šiandien lygiai 3 mėnesiai yra nuo jo mirties ir nu... sunku labai kalbėt, žinokit...“, – kalba žuvusio mediko žmona Julijana Alimovienė.
Valstybiniai apdovanojimai įteikti ir politiniams kaliniams, tremtiniams, kurie, nepaisydami pavojaus savo gyvybei, dalyvavo pogrindžio kovose, priešindamiesi sovietų okupantams.
„Aš, žinokit, aš jaučiuosi lyg aš dar nepilnai užsidirbau. Per mažai dirbau dar, per mažai dirbau Lietuvai“, – teigia partizanų ryšininkė, politinė kalinė Joana Mureikienė.
„Prisimena dar visi, kad mes dar buvom.. juk mes kariavom, aš perėjau ir ugnį, ir vandenį, aš atsidūriau net Magadano srityje. <…> Aš šiandien sėdėjau, žinokit, ir galvojau, ar tada, kada aš buvau lageriuose, kada buvau tiesiog ant mirties slenksčio, kad aš sėdėsiu tokioje salėje, kad būsiu apdovanota, man atrodė, kaip stebuklas“, – sako partizanų ryšininkė, politinė kalinė Apolonija Liekytė-Navickienė.
Pabrėžusi, kad lietuviams būtina laikytis vieningai ir saugoti turimą laisvę, Liekytė-Navickienė prisiminė, kad net ir tremtyje slapta minėdavo Vasario 16-ąją: „Turėjom dirbt tą dieną, neturėjome valgyt parėję, labai pavargę, bet vis tiek mes švęsdavome. Prisisegdavome iš siūliukų supintą juostelę prie krūtinės ir sugiedodavome himną“.
O Simono Daukanto aikštėje švęsti Lietuvos gimtadienio susirinko ir tūkstančiai gyventojų.
„Savo pagarbą išreiškiu autentiškai ir tiek. — Širdį džiugi diena, šventė? — Be abejo. Labai džiugi šventė“, – sakė kalbintas gyventojas.
„Džiaugsmas, kad esame laisvoje šalyje, galime rengtis savo tautiniais rūbais. — Turit gal kažkokių ritualų, kaip švenčiat, minit šią dieną? — Einam cepelinų šeima pavalgyti, ateinam vėliavas pakelt kartu“, – antrino kita.
