Aleksandras Stulginskis, atsisakęs mainais į laisvę girti sovietų valdžią
Vienas iš Vasario 16-osios Akto signatarų – Aleksandras Stulginskis. Besidomintys šalies istorija kaip vieną iš signatarų, patyrusių tremtį, tikriausiai būtų įvardinę būtent jį. Bet kaip gi susidėliojo šio signataro likimas?
Po Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo šio signataro laukė ryški politinė karjera – 1920 m., būdamas vos 35-erių, jis tapo Lietuvos Respublikos Prezidentu. Tai buvo neeilinis įvykis ne tik Lietuvos ar Europos, bet ir viso pasaulio tuometinėje politinėje arenoje. Prezidento pareigas Aleksandras Stulginskis praktiškai ėjo 6-erius metus, o kadencijos metu pasižymėjo tvirtu požiūriu, santūrumu, mokėjimu diskutuoti ir mažinti įtampas.
1926 m., įvykus valdžios perversmui, Stulginskis po truputį traukėsi iš aktyvios politikos, atsidėjo ūkininkavimui, bet prasidėjusi sovietinė okupacija buvusio prezidento neužmiršo. Nors faktas, jog politikoje aktyviai jis nebedalyvavo, sovietų sistemai jokio pavojaus nekėlė, tačiau Stulginskis su šeima buvo ištremtas jau pirmojo masinio trėmimo metu – 1941 m. birželio 14-ąją. Signataras buvo ne kartą tardytas, siekta panaudoti jį okupantų naudai, norėta, jog buvęs prezidentas teigiamai pasisakytų apie sovietinį režimą, o mainais galėtų gauti bilietą į laisvę. Visgi šio pasiūlymo Stulginskis nepriėmė ir į Lietuvą grįžo tik „atšilimo“ laikotarpiu, į valdžią atėjus Nikitai Chruščiovui. Aleksandras Stulginskis Sibire praleido 15 metų.
Pranas Dovydaitis – kankinys, negrįžęs iš tremties
Ne toks gailestingas likimas buvo paskirtas kitam signatarui Pranui Dovydaičiui. Po Nepriklausomybės akto priėmimo jis tapo ministrų kabineto vadovu, tačiau šias pareigas ėjo vos mėnesį. Pranas Dovydaitis nebuvo atsidavęs politikai, jo prioritetų sąraše rikiavosi mokslinis ir visuomeninis darbas. Dovydaitis vadovavo ateitininkų organizacijai – tuo metu moksleivių ir studentų tarpe itin įtakingai bendruomenei. Tai nepatiko ne tik valdančiai tautininkų partijai, bet ir vėliau Lietuvą okupavusiems sovietams. Kaip ir Aleksandras Stulginskis, Pranas Dovydaitis buvo ištremtas 1941 m. birželį.
Signataras tremtyje dirbo itin sunkius miško darbus, tačiau net ir tremtyje išsaugojo tikėjimą Dievu, skleidė jį kitiems. 1942 m. pabaigoje signataras buvo sušaudytas, o jo palaikai nėra surasti iki šiol. Popiežius Jonas Paulius II-asis, 2000 m. paskelbė signatarą vienu iš XX a. kankinių.
Donatas Malinauskas, miręs žiauria mirtimi Altajaus krašte
Dar viena tragiška tremties istorija ištiko ir signatarą Donatą Malinauską. Kone turtingiausias iš visų signatarų, Donatas Malinauskas turėjo daugiau nei 1 000 hektarų žemės ir galėjo didžiuotis bajoriška kilme.
Donatas Malinauskas kovojo, jog lietuviai galėtų turėti lietuviškas pamaldas Vilniuje, dar iki Nepriklausomybės, skleidė Lietuvos autonomijos idėją, o pasirašius Vasario 16-osios Aktą tapo pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu Prahoje.
Sovietų represijos neaplenkė šio signataro – jis buvo ištremtas į Altajaus kraštą, kur 1942 m. mirė iš bado.
Vladas Mironas, neišdavęs draugų ir nevykdęs pažadų dirbti okupantui
Panašus kelias laukė ir dar vieno signataro Vlado Mirono. Artimas Antano Smetonos draugas dar mokykloje atsisakė melstis rusų kalba, o vėliau tapo kunigu, puoselėjančiu lietuvybę. Vladas Mironas sekė Motiejaus Valančiaus pavyzdžiu ir palaikė blaivybės idėjas. Po Lenkijos ultimatumo Lietuvai tapo ministru pirmininku, tačiau 1939 m. atsistatydino. Pasitraukimas iš aktyvios politikos neapsaugojo signataro nuo suėmimo, vykusio 1940 m. rugsėjį.
NKVD sistema 1945 m. palaužė signatarą ir privertė dirbti sistemos naudai. Visgi pasižadėjimo jis nevykdė ir bendražygių neišdavė, todėl po dvejų metų buvo vėl suimtas ir įkalintas Vladimiro kalėjime. 1953 m. kalėjime mirė nuo išsekimo.
Petras Klimas – intelektualas kritikavęs sovietų valdžią Ezopo kalba
Tremties neišvengė ir vienas iškiliausių XX amžiaus Lietuvos politikų – Petras Klimas. Nors Klimas buvo vienas jauniausių signatarų, tačiau pasižymėjo savo aktyvumu ir sukaupta patirtimi. Būtent šis signataras sugebėjo suvienyti nesutariančius signatarus, o vėliau ėjo Lietuvos Tarybos sekretoriaus pareigas.
Klimas pasižymėjo diplomatija ir ryškiomis idėjomis, 1925 m. jis tapo Lietuvos pasiuntiniu Prancūzijoje, kur būtent šio signataro dėka pavyko pasiekti, jog Prancūzijos politinis elitas pradėtų šilčiau žiūrėti į neseniai Nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. I pasaulinio karo metu, 1943 m. Petras Klimas buvo suimtas gestapo, jam teko pabuvoti devyniolikoje Europos kalėjimų, kol buvo parvežtas į Lietuvą ir paleistas Kaune.
Raudonajai armijai artėjant link Lietuvos Petras Klimas neklausė bičiulių raginimo pasitraukti iš Tėvynės, siekiant išvengti represijų. Petrui Klimui teko tremtinio likimas Sibire ir daugybė fizinių darbų. Jis prarado ne tik sveikatą, bet ir regėjimą, o tai intelektualui buvo itin skaudu. Savo šeimai, kuri spėjo pasitraukti į Prancūziją, siuntė laiškus, kuriuose Ezopo kalba kritikavo sovietų valdžią ir ideologiją.
Petrui Klimui pavyko grįžti iš tremties, paskutinius savo gyvenimo metus jis leido Kaune, tačiau buvo nuolat sekamas KGB.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
