Patyręs okeanografas Ballardas atrado „Titaniko“ skendimo vietą itin slapto JAV karinio jūrų laivyno tyrimo dėl dviejų nuskendusių branduolinių povandeninių laivų, metu. Tuo metu visuomenė negalėjo nieko žinoti apie pagrindinę okeanografo misiją.
„Karinis jūrų laivynas niekada nesitikėjo, kad aš rasiu „Titaniką“, todėl kai tai atsitiko, jie labai susinervino dėl viešumo“, – 2008 m. „National Geographic“ sakė Ballardas.
„Tačiau žmonės buvo taip susikoncentravę į „Titaniko“ legendą, kad niekada nesusijungė taškų ir nesiaiškino, ko išties laivynas ieškojo Atlanto vandenyno dugne“.
1912 m. nuskendęs laivas su 2200 keleivių ilgą laiką jaudino visuomenės vaizduotę, laivo likimas paskatino sukurti šimtus dainų, parašyti dešimtis knygų ir susukti filmų. Nuskendus „Titanikui“ buvo įvestos naujos saugios priemonės laivams, sukurtos naujos taisyklės.
Nuo pat 1912 metų buvo bandoma rasti lainerio nuolaužas, tačiau jūros gylis, atšiaurios sąlygos ir prieštaringi pranešimai apie lainerio padėtį nuskendus reiškė, kad ankstesnės pastangos buvo nesėkmingos.
1982 m. Ballardas kreipėsi į karinius pareigūnus, prašydamas finansuoti panėrimo technologijas, kurios padėtų ieškoti „Titaniko“. Karinio jūrų laivyno povandeninės karo programos pareigūnas atsakė, kad jie skirs pinigų įrenginiui, bet ne liūdnai pagarsėjusiam keleiviniam laineriui surasti. Vietoj to jie norėjo, kad Ballardas keliautų į USS Thresher ir USS Scorpion skendimo vietas, kur laivai nuskendo Atlanto vandenyno šiaurėje atitinkamai 1963 ir 1968 m.
Karinis jūrų laivynas norėjo, kad Ballardas nufotografuotų nuolaužas. Juos domino povandeninių laivų branduolinių reaktorių likimas ir ar yra įrodymų, kad sovietai, panirę į Šaltąjį karą su JAV, numušė „Scorpion“.
Buvo pasakyta, kad jei Ballardas šią misiją baigs anksti, jis galės ieškoti ir „Titaniko“, esančio kažkur tarp numuštų povandeninių laivų. Tačiau karinio jūrų laivyno pareigūnai abejojo, ar jis turės pakankamai laiko rasti, ką nors dar, be povandeninių laivų.
Ballardas, 30 metų dirbęs karinio jūrų laivyno žvalgybos pareigūnu, pasakė kariškiams, kad „paims viską, ką tik galėsiu gauti“. Taip Balardas leidosi žemyn į vandenyno gelmes iki karinio jūrų laivyno povandeninių laivų. Ten jis pastebėjo, kaip srovės veikia šiukšles: sunkesni daiktai greičiau grimzta, palikdami atliekų pėdsaką. Ballardas suprato, kad šios žinios gali būti proveržis, kurio jis ieškojo. Jei jam pavyktų rasti „Titaniko“ nuolaužų liniją, jis galėtų rasti laivą.
„Taigi tai buvo tarsi rodyklė, jei tik žinojai, į kurią pusę ji nukreipta“, – 2008 m. interviu sakė jis.
Ballardo jūrų misijos pabaiga greitai artėjo į pabaigą ir tik tada jis galėjo pradėti ieškoti „Titaniko“. Atradimo dieną jis gulėjo savo gulte tyrimų laive ir skaitė, kad išvengtų streso, kai į kambarį įėjo virėjas. Budėjimo komanda ieškojo Ballardo. Kai Ballardas priėjo prie laivo valdymo furgono, jo kolegos jam parodė, ką aptiko jų robotas su sonaru ir kamera. Neaiškioje filmuotoje medžiagoje buvo matomas vienas iš „Titaniko“ katilų.
Taigi, praėjus septyniasdešimt trejiems metams po „Titaniko“ nelaimės ir po daug nesėkmingų paieškos misijų, garsiausias pasaulio laivas pagaliau buvo rastas. Įgula šventė radybas, o tada staiga sustojo, mat suprato, kad buvo beveik 2:20 val. nakties, būtent tada laivas nuslydo į beveik 4 tūkstančių metrų gylį vandenyno dugne. Jie surengė trumpas pamaldą dingusiems jūroje, o grįžę į krantą pranešė naujienas pasauliui.
Paieškų komandos nariai buvo sutikti kaip didvyriai, prie doko susigrūdo apie 100 žurnalistų ir sukiojosi du televizijos malūnsparniai. Pakrantės apsaugos valtys signalizavo, kai priartėjo tyrimų laivas su Ballardu, stovinčiu ant denio, jis šypsojosi ir kėlė nykštį.
Tačiau jo pergalinga veido išraiška slėpė tikrąsias emocijas. „Vienas dalykas buvo laimėti – rasti laivą“, – vėliau rašė Ballardas. „Būti ten buvo kitas dalykas. Tai buvo baisiausia dalis.“
Nors „Titanikas“ lūžo į dvi dalis, jo lankas liko stačias. Dingęs stogas leido pažvelgti į vietą, kur kadaise stovėjo puošnūs laiptai.
Vandenyno dugnas buvo nusėtas porcelianinėmis lėkštėmis, baldais ir neatidarytais šampano buteliais. Sietynai vis dar kabojo ant lubų. Ballardo teigimu, tai buvo scena iš vaiduokliško namo vidaus. Tik daugybė odinių batų buvo likę, kaip ženklų, kad čia būta žmonių.
