Mat dėl sunkaus nusikaltimo nuteistam V. Mockui vos po 3,5 metų buvo suteikta galimybė persikelti į pusiaukelės namus. Itin ankstyvoje bausmės atlikimo stadijoje V. Mockus jau galėjo laisviau judėti, įsidarbinti.
Vieną malonę sekė kita ir iki šiol teigiantis, kad moterį itin žiauriai nužudė gindamasis V. Mockus atsidūrė laisvėje. Tokios baigties sukrėsti nužudytos moters vaikai – Šarūnas ir Martynas – kreipėsi į naujienų portalą tv3.lt, siekdami paviešinti tai, kokį pragarą jiems teko patirti ir išsakyti savo nuomonę apie žudiką išlaisvinusią neskundžiamą teismo nutartį.
Atviras nužudytos moters vaikų laiškas:
„Tas momentas, kai teisėjos Nidos Vigelienės padėjėja pasakė, kad mamos žmogžudys yra paleidžiamas į laisvę, kai užgeso paskutinė viltis rasti teisybę Lietuvoje, sukrėtė. Iki tol vienintelė institucija, kuria pasitikėjome Lietuvos „teisėsaugoje“ buvo teismas, o dabar skaudžiai aišku, kokioje valstybėje gyvename.
Nuo mamos žmogžudystės praėjo beveik 6 metai (2014 m. kovo 7 d.) – būtent tada mūsų šeimos gyvenimą V. Mockus sudaužė į šipulius, o šukes renkame iki šios dienos. Siekdami, kad būtų pagaliau įgyvendintas teisingumas, mes praėjome kone visas instancijas ir institucijas – Vilniaus pataisos namai (VPN) ir direktorius, Kalėjimų departamentas, Teismai, Lygtinio paleidimo komisijos, net kalbėtasi su pačiu Teisingumo ministru (ką jau kalbėti apie begalę laiškų, prašymų ir skundų).
Elvinas Jankevičius pats susitikimo metu stebėjosi, kaip nuteistą žmogžudį po 3,5 metų perkėlė į Pusiaukelės namus, žadėjo išsiaiškinti – mes pateikėme krūvą dokumentų – tačiau galiausiai nieko nepasiekėme.
Teko praeiti tikrus pragaro kelius. Kiek rašėme skundų ir prašymų ištirti faktus, kad V. Mockus nesąžiningai atlikinėja paskirtą bausmę – kažkaip visada būdavo apsiribojama paties žmogžudžio versija. Net tuomet, kai buvo surengta akistata tarp V. Mockaus ir mano tetos – nebuvo apklaustas nė viena liudininkas apie galimai nelegalų V. Mockaus darbą ar apie tai, kas įvyko.
Juk pagaliau ir pats žmogžudys žinojo, kur teta gyvena… Nors ir uždraudė VPN atstovai V. Mockui lankytis tuo adresu, vėliau jis vis tiek pristatinėjo įmonės dokumentus kaip kurjeris. Ir nieko.
Į Kalėjimų departamentą užteko kreiptis dukart – ir abu kartus buvo nustatyti pažeidimai. Paskutinį kartą – bausmę atliekant lengviausiomis sąlygomis Pusiaukelės namuose. Bet ir vėl – VPN direktorius nusprendė taikyti tik žodinį įspėjimą.
Į skundus ir prašymus dėl VPN klaidų (net kai akivaizdžiai pažeidinėjamas Bausmių vykdymo kodeksas) neva pradėti tarnybiniai patikrinimai – bet ir vėl nieko...
Paskutinis lašas – teisėja N. Vigelienė. Jos sprendimas paleisti žmogžudį yra visiškai nesuvokiamas. V. Mockus nėra atlikęs net minimalios sankcijoje numatytos bausmės dalies, bausmę atlikinėja nesąžiningai, iki šiol nepripažįsta savo kaltės, nesuvokia savo veiksmų ir nesigaili (iki šių dienų aiškina, kad gynėsi, nors teismai tokią versiją yra visiškai paneigę).
Žudikas 3 metus bausmę atlikinėjo Pusiaukelės namuose, kur – kaip išsireiškė jis pats – jau realiai jautėsi lyg laisvėje... Net sudarius pačias palankiausias sąlygas, VPN administracijai suteikus neadekvatų pasitikėjimo kreditą – nėra kryptingos raidos (prieš tai vykusi Lygtinio paleidimo komisija atmetė Mockaus prašymą).
Civiliniai ieškiniai padengti simboliškai ir tai – vien siekiant, kad būtų atblokuotos bankų sąskaitos. Ir toks „žmogus“ yra vertas į laisvę išeiti anksčiau laiko? Juolab, kad prokuroras siūlė nepaleisti, Vilniaus miesto apylinkės teismas (VMAT) irgi surašė teisinius argumentus...
Teisėja N. Vigelienė nutartyje teigia, jog nėra gauti nukentėjusiųjų atsiliepimai. Mes patys kreipėmės į teisėją raštu, kad duotų terminą pateikti atsiliepimus. Atsakyme teigiama, kad negalime. Aš pats buvau nuvykęs į teismą, kalbėjau su jos padėjėja telefonu ne kartą – mane patikino, jog yra pridėti prie bylos atsiliepimai kuriuos pateikėme VMAT, ir kad į viską bus atsižvelgta (pokalbiai įrašinėjami). Anksčiau teismai (visose instancijose) patys mums pranešdavo, siųsdavo pranešimus teikti atsiliepimus.
Kokie bausmės tikslai pasiekti? Žmogžudys akivaizdžiai nėra paveiktas ar pasitaisęs. Laisvės apribojimai, paskutinius 3 metus, kaip didžiuojasi pats žmogžudys – jis jau laisvėje, dirba, savaitgalius namie leidžia. Priteista žala neatlyginta. Tai ne tik iškreipia teisingumo principą, bet ir aiškiai parodo kraupų faktą – Lietuvoje žmogžudžiai yra nebaudžiami.“
Nustatytos sąlygos
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad V. Mockus buvo nuteistas 2010 m. kovo 10-ąją. Jo bausmės vykdymo pabaiga buvo numatyta 2024 m. kovą. Lygtinis paleidimas reiškia, kad iki šiol laikotarpio V. Mockus privalės laikytis kelių teismo nustatytų sąlygų.
Pirmiausia, V. Mockus įpareigotas tęsti darbą per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką.
Taip pat jam uždrausta išeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, per visą lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką.
V. Mockus negali išvykti už gyvenamosios vietos miesto (Vilniaus) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Liko nepamiršta ir priteista neturtinė žala. Teismas V. Mockų įpareigojo reguliariai tęsti priteistų ieškinių mokėjimą ir išmokėti bent 10 tūkst. eurų priteistos neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems (per lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laiką – aut. past.).
Ši nutartis įsigaliojo nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.
Smurtas mokyklos rūsyje
Primename, kad žiaurus nusikaltimas įvykdytas 2014 m. kovo 7-ąją V. Kačianovo gimnazijos rūsyje. Esą tada tarp V. Mockaus ir moters kilo konfliktas dėl vyro nesumokėtos skolos.
Vyras smūgiavo savo aukai plaktuku bei peiliu. Teisme V. Mockus teigė, kad esą būtent jis buvo puolamas peiliu, kurį jis iš moters atėmė. Aukai buvo suduoti mažiausiai 8 smūgiai plaktuku ir 4 dūriai peiliu.
Nužudęs moterį vyras išvyko, bet vakarop sugrįžo. V. Mockus įvyniojo moters kūną į plėvelę, tada bandė jos kūną paslėpti užmesdamas kilimą bei apkraudamas automobilio padangomis.
Kitą dieną jis bendravo su tuo metu dar nerastos aukos artimaisiais, siūlėsi padėti paieškose. Bet po savaitgalio, galiausia, pats nuvyko į komisariatą, prisipažino dėl nusikaltimo ir parodė, kur paslėptas aukos kūnas.
