Amerikiečių „Pew“ tyrimų centras vasario pradžioje paskelbė tyrimą, atskleidžiantį šalių požiūrį į NATO. Vienas iš tyrime naudotų klausimų – ar, jūsų nuomone, kaimyninės šalies teritorijos dalis turėtų priklausyti jūsų šaliai. Pasak „Pew” tyrimo centro analitikų, NATO valstybių piliečių požiūris šiuo klausimu labai išsiskyrė.
Lenkai tarp lyderių
Net 67 proc. apklaustų vengrų mano, kad dalis kaimyninių šalių teritorijų turėtų priklausyti Vengrijai. Kai kurių vengrų mintyse gyva Didžiosios Vengrijos idėja, kuri apima kažkada šaliai priklausiusias teritorijas, kuriose dabar gyvena didelės vengrų bendruomenės. Šios teritorijos yra pasklidusios per kelias kaimynines valstybes: Ukrainą, Slovakiją, Rumuniją ir Serbiją.
Teigiamai atsakė ir nemažai lenkų – 48 proc. mano, kad dalis kaimyninių šalių teritorijų turėtų priklausyti Lenkijai. Kaimyninė šalis per savo istoriją patyrė ne vieną teritorinį pokytį, o dalis Lenkijai priklausiusių teritorijų yra Lietuvos, Čekijos, Slovakijos, Ukrainos ir Baltarusijos valstybėse.
Tarpukariu Lenkija buvo užėmusi dalį rytinės Lietuvos teritorijos su Vilniumi, tačiau diskusijas šiuo klausimu užbaigė 1994 m. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį pasirašė tuometiniai šalių vadovai – Algirdas Mykolas Brazauskas ir Lechas Walesa.
Nostalgiją didesnei šalies teritorijai jaučia ir maždaug trečdalis lietuvių – 30 proc. lietuvių mano, kad kaimyninių šalių teritorijų dalis turėtų priklausyti Lietuvai. Lygiai tiek pat vokiečių mano, kad Vokietija galėtų atgnybti kaimynų žemių.
Apie kitų šalių teritorijas pasvajoja ne tik NATO valstybių piliečiai. 57 proc. rusų mano, kad dabartinei Rusijai turėtų priklausyti bent dalis buvusių Rusijos imperijos ar Sovietų Sąjungos teritorijų. 47 proc. ukrainiečių mano, kad dalis kaimynių žemių turėtų priklausyti Ukrainai.
Apie kaimynų žemes daugiau svajoja Rytų Europos šalys nei Vakarai. Į „Pew” centro tyrėjų klausimą teigiamai atsakė 25 proc. kanadiečių, 23 proc. britų, 19 proc. amerikiečių ir 13 proc. švedų.
Lietuvių pasvarstymai pavojingi
Politologas, Vilniaus Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas Vytis Jurkonis naujienų portalui tv3.lt teigė, kad trečdalio apklaustų lietuvių pasvarstymai apie galimai Lietuvai galinčias priklausyti kaimyninių valstybių teritorijas kyla iš istoriškai daug didesnės buvusios Lietuvos teritorijos.
Pavyzdžiui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais šalies teritorija driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, LDK buvo didžiausia pagal plotą Europos valstybė.
„Bet žvelgiant iš modernios valstybės perspektyvos, ypač po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, mano nuomone, turėtų būti pagarba esamoms valstybių sienoms ir teritorijos integralumui. Turi būti pripažinimas, kad Lietuva, tokia, kokia yra, pati sau turėtų būti pakankama. Neturėjimas pretenzijų kaimyninėms valstybėms kartu suponuoja, leidžia tikėtis, kad ir kitos kaimyninės valstybės neturės tokių pretenzijų“, – samprotavo V. Jurkonis.
Pašnekovo nuomone, politine prasme, pretenzijų kaimyninėms valstybėms valstybių sienų klausimu neturėtų būti, nes tai – „labai pavojingas dalykas“.
Mąsto apie Kaliningradą?
Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) vyriausias analitikas Marius Laurinavičius spėjo, kad dalis lietuvių, teigiamai atsakydami į amerikiečių mokslininkų klausimą, pirmiausia turėdami omenyje Kaliningrado sritį.
„Manau, pirmiausia mąstoma apie Karaliaučiaus kraštą, yra istorinis naratyvas, kad čia lietuviškos žemės. Šiek tiek istorinės mitologijos, kad neva Kalingradas neteisėtai priklauso Rusijai“, – naujienų portalui tv3.lt kalbėjo VPAI vyriausias analitikas.
M. Laurinavičiaus nuomone, tokie lietuvių pasvarstymai yra „visiška nostalgija” ir į politikų darbotvarkę nepateks, nes nėra jokių ir radikalesnių visuomeninių iniciatyvų, kurios keltų, pavyzdžiui, Karaliaučiaus krašto klausimo.
Gali paskatinti bendradarbiavimą
„Wilno nasze” (liet. „Vilnius mūsų“) jau tapo anekdotine fraze, tačiau „Pew“ centro duomenys rodo, kad beveik pusė apklaustų lenkų pasvajoja apie kaimyninių šalių teritorijas.
V. Jurkonio nuomone, viena medalio pusė yra eilinių piliečių, kurias galima labai lengvai užaštrinti neatsakingų politikų pasisakymais.
„Galbūt tokius duomenis Vilnius ir Varšuva galėtų matyti kaip tam tikrą galimybę skatinti ir intensyvinti bendradarbiavimą ir dialogą. <...> Vietoje to, kad matytume grėsmę, sakyčiau, kad reikėtų kalbėti apie galimybę“, – įsitikinęs V. Jurkonis.
Politologo nuomone, atsakingi Lenkijos politikai ir valdžios atstovai puikiai supranta, koks gali būti pavojingas žaidimas žmonių emocijomis kelti diskusijas dėl dabartinių valstybių sienų.
V. Jurkonio įsitikinimu, glaudesnis Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas skatintų ir abiejų tautų solidarumą, o tai ilgainiui sumažintų ir tą dalį Lenkijos visuomenės, kuri Vilniaus kraštą vis dar laiko savo valstybės dalimi.
Valdžia skatina imperialistinį mąstymą
M. Laurinavičiaus nuomone, tyrimo duomenys, atskleidžiantys, kad daugiau nei pusė rusų galvoja, kad kaimynių teritorijos priklauso jiems, rodo, kad imperialistinis mąstymas vis dar gajus šioje šalyje.
„Jis visais laikais buvo būdingas. Tiesą sakant, valdžia, vienokia ar kitokia, nuo visų carų pradedant, tą skatino. Bet žiūrint į dabartinę situaciją, akivaizdu, kad tas imperialistinis mąstymas yra ne tik skatinamas, bet ir kuriamas Kremliaus. <...> Dabartinė Kremliaus propagandos mašina yra gerokai išplovusi smegenis rusų tautai“, – kalbėjo VPAI vyriausias analitikas.
Pašnekovo tvirtinimu, Rusijoje tai nėra tik dalies visuomenės pasvarstymai, tai išsivysto į realią agresiją, pavyzdžiui, Ukrainoje ar Sakartvele.
„Putinas yra pasakęs, kad Rusija neturi sienų. Todėl čia yra milžiniškas skirtumas tarp demokratinių valstybių ir Rusijos. Demokratinėse valstybėse, kaip Lenkijoje ar Lietuvoje, tokie žmonių pasvarstymai nesitransformuoja į jokius nei valstybinius, nei visuomenės veiksmus“, – teigė M. Laurinavičius.
