Eksportas į Vokietiją 2018 metais sudarė 32 proc. Čekijos, 28 proc. Lenkijos, 27 proc. Vengrijos ir 22 proc. Slovakijos viso prekių eksporto. Lietuvoje, tuo tarpu, prekių eksportas į Vokietiją nesiekė ir 8 proc. viso eksporto. Be to, apdirbamosios gamybos dalis BVP struktūroje visose keturiose Višegrado šalyse buvo didesnė negu Lietuvoje, o tai dar labiau sustiprina Vokietijos ekonomikos įtaką šių šalių ekonomikai.
Įdomu, kad pramonės ir apdirbamosios gamybos pokyčiai visose šalyse buvo gana panašūs. Prekių eksportas į Vokietiją antrą ketvirtį augo lėčiau ir Lietuvoje, ir Višegrado šalyse. Nors pati Vokietijos pramonės gamyba smuko, prekių eksportas į Vokietiją vis dar didėjo – tai reiškia, kad Vidurio Europos ir Lietuvos gamintojai toliau buvo konkurencingi tiekėjai vokiečių užsakovams. Tačiau padėtis tikrai nesikeičia į gera – naujausi liepos ir rugpjūčio duomenys rodo, kad Lietuvoje ir Vidurio Europos šalyse pramonė trečią ketvirtį augs minimaliai. Ir tai nestebina – tikėtis, kad vis dar tebesmunkant Vokietijos automobilių pramonei Lietuvos ar Vidurio Europos pramoninkai išlaikytų stiprų augimą, negalima.
Lietuvoje mažai kas atidžiau stebi, kaip sekasi Vidurio Europos valstybėms, nors jos yra ne tik stiprios konkurentės, bet ir prekybos partnerės. Vis dar gajus stereotipas, kad šios šalys yra gerokai turtingesnės negu Lietuva, tačiau pagal gyventojų perkamąją galią artėjame ar net aplenkėme šias valstybes. Pavyzdžiui, Lietuvoje antrą ketvirtį vidutinis darbo užmokestis po mokesčių buvo 818 eurų, kai Lenkijoje jis siekė 803 eurus, Slovakijoje – 835 eurus o Čekijoje – 990 eurų. Eurostato duomenimis, kainų lygis Lietuvoje yra mažesnis negu Čekijoje ir Slovakijoje, bet maždaug 10 proc. didesnis negu Lenkijoje. Beje, darbo sąnaudos sparčiai auga ne tik Lietuvoje: vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius Lenkijoje antrą ketvirtį padidėjo 7 proc., Čekijoje – 7,2, o Slovakijoje – net 9,7 procento. Todėl tikrai nesame išskirtiniai Europoje nei pagal algų, nei pagal ekonomikos ar kainų augimą.
Yra vienas nemažas skirtumas tarp Lietuvos ir bent jau trijų Vidurio Europos valstybių. Lenkija, Čekija ir Vengrija nėra euro zonos šalys, tų šalių valiutos laisvai svyruojančios ir centriniai bankai aktyviai vykdo pinigų politiką siekdami savo pagrindinio oficialaus tikslo – užtikrinti kainų stabilumą vidutiniu laikotarpiu (18–36 mėnesius). Reikėtų priminti, kad centriniai bankai vis dar įsitikinę, kad palyginti nedidelė infliacija vidutiniu laikotarpiu padeda išlaikyti subalansuotą ekonomikos augimą, o aiškiai apibrėžtas tikslas leidžia gyventojams ir verslui lengviau priimti ilgalaikius sprendimus. Pavyzdžiui, Lenkijos centrinis bankas siekia, kad metinė infliacija būtų beveik 2,5 proc., Čekijos – 2 procentai. Abu bankai toleruoja 1 proc. nuokrypį.
Žinoma, šie centriniai bankai turi atsižvelgti ne tik į infliacijos lūkesčius, bet ir šalies ekonomikos raidos pokyčius, kuriuos smarkiai lemia išorės padėtis. Todėl sekti šių bankų pinigų politikos ir ekonomikos prognozes yra labai įdomu siekiant pasitikrinti, ar nesame pernelyg optimistiški ar pesimistiški dėl Lietuvos eksporto prognozių. Metinė infliacija Vidurio Europos šalyse rugpjūtį buvo didesnė negu mūsų šalyje, kur kainos per metus padidėjo 2,5 procento. Didžiausią neplanuotą įtaką infliacijai visame regione turėjo dėl mažesnio negu prieš metus derliaus brangusios daržovės. Ne visada Lietuvoje reikia ieškoti kaltųjų dėl išaugusių kainų vietinėje rinkoje, kartais užtenka pažiūrėti, kas vyksta už mūsų šalies ribų. Pavyzdžiui, per metus Lenkijoje daržovės pabrango 35, Čekijoje – 34 proc., arba panašiai kaip ir Lietuvoje, kur daržovių kaina išaugo 34 procentais. Ir žinoma, visose šalyse tebeaugančios darbo jėgos sąnaudos taip pat smarkiai didina infliaciją.
Galima priminti, kad dabar Lenkijoje bazinė palūkanų norma yra 1,5 proc., Čekijoje – 2 proc., o Vengrijoje – 0,9 procento. Lietuvoje, kaip ir visoje euro zonoje, bazinė palūkanų norma yra -0,5 procento. Iš Vidurio Europos
centrinių bankų palūkanų normą per pastaruosius trejus metus didino tik čekai, todėl pastarieji turi ir didžiausias galimybes mažinti palūkanų normą, jeigu reikėtų skatinti ekonomiką. Čekijos centrinis bankas kol kas nedramatizuoja galimo šalies ekonomikos augimo lėtėjimo, kurį lemtų prastesni užsienio prekybos rezultatai. Paskutiniame šią savaitę vykusiame centrinio banko valdybos posėdyje netgi buvo balsavusių už palūkanų normos padidinimą.
Čekijos ekonomika antrą ketvirtį augo 2,7 proc., arba tiek pat kiek ir pirmą. Lenkijos centrinis bankas rugsėjį taip pat paliko bazinę palūkanų normą nepakeistą ir pripažino, kad šalies ekonomika tebeauga pakankamai greitai (antrą ketvirtį metinis BVP pokytis buvo 4,2 proc.), ir yra tikėtina, kad ji augs istoriškai sparčiu tempu artimiausiu metu. Tačiau sparčiau negu laukta auganti infliacija Lenkijos centrinį banką turėtų versti sunerimti, ką daryti toliau, juo labiau, kad kitąmet minimalią mėnesio algą šalyje ketinama padidinti 15 proc., o per trejus metus – net 50 proc. Vien tai kitąmet infliaciją dar padidins 0,3 procentinio punkto.
Matant, kad Europos Centrinis Bankas ir Federalinis rezervų bankas jau sumažino palūkanų normas stengdamasis užbėgti tolesniam ekonomikos lėtėjimui už akių, Vidurio Europos centrinių bankų ramybė gali kelti nerimą. Tačiau mums, lietuviams, tai yra vienas iš požymių, rodančių, kad Vidurio Europa kol kas neutraliai reaguoja į artimiausių ketvirčių ekonomikos pokyčius ir pernelyg nesureikšmina prastėjančių Vokietijos ekonomikos rezultatų. Turime likti budrūs ir stebėti ne tik tai, ką daro šių šalių centriniai bankai, bet ir tokių valiutų kaip Lenkijos zlotas ar Čekijos krona svyravimą – tai irgi rodo, kaip yra vertinamos šių šalių ekonomikos perspektyvos.
Tadas Povilauskas, SEB banko ekonomistas
