Kita vertus, kylančios naftos kainos yra visai neblogas dalykas norint priversti žmoniją mažiau naudoti iškastinį kurą, nes klimato kaita Rusijai pradėjus karą Ukrainoje niekur nedingo.
Norint silpninti Rusiją, reiktų mušti naftos kainą pasaulinėje rinkoje, vadinasi, didinti gavybą susitarus su naftą išgaunančiomis šalimis, o tai būtų šalys-neklaužados, kurios sodina į kalėjimus opozicionierius, žudo žurnalistus, klastoja rinkimus.
Bet tai niekaip nesuderinama su siekiu atsakyti į klimato kaitą – norint veiksmingai su tuo kovoti, reiktų neskubėti mušti naftos kainos, kad žmonija spėriau pereitų prie atsinaujinančios energetikos. Bet tada, trumpuoju laikotarpiu, Rusijai tai bus itin naudinga.
Taigi vertybių puoselėtojams tarptautiniuose santykiuose atėjo labai sudėtingi laikai. Kad ir kaip pasielgsi – kažkuris tikslas nukentės.
„Apibendrinant galima sakyti: naftos embargo poveikis Rusijai bus, bet jis bus neabsoliutus. Gerai, kad Europos Sąjunga padarė vertybinį sprendimą. Dabar klausimas, ar naftos tiekimas persiskirstys? Taip, tikrai persiskirstys ir dėl to skirstymosi bei dėl to, kad bus atsisakyta Rusijos pajėgumų, naftos kiekis pasaulyje sumažės, tai reiškia naftos kaina kils. Tai čia kita išvada, kuri jau atitinkamai pakels benzino kainą ir darys įtaką ekonomikai, infliacijai ir panašiai. O ar galima naftos pasaulyje surasti kitur? Galima, bet nereikia pamiršti pamatinių vertybių“, – teigia energetikos ekspertas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Romas Švedas.
„Bet mes pamirštame, kad šiaip turėtume atsisakinėti naftos. Mes čia visi sakome, kad oi, nafta bus brangi, bet matote, jeigu benzinas bus pigus, elektromobiliams prasimušti bus sunku. O kada naftos bus pradėta atsisakyti? Tada kai žmogui ir ekonomikai bus skausminga. Mano vertinimu, kaina virš 2 eurų už litrą jau jaučiasi. Tai jau skausminga. Paminėjus visus šiuos susirūpinimus dėl naftos, naftos tiekimo, naftos kainų, yra vienas pozityvus dalykas: tai paskatins žaliąją ekonomiką. Nes kol vartotojui neskauda, jis nieko nedarys“, – pridūrė pašnekovas.
R. Švedas teigia, kad hipotetiškai galima įsivaizduoti benzino kainą – 5 eurus už litrą. Pasak jo, tuomet tai būtų išties kaina, kuri daugeliui atrodytų itin aukšta, bet žvelgiant iš kitos pusės tai būtų gerai plėtojant žaliąją ekonomiką. „Įsivaizduokime hipotetiškai benzino kainą 5 eurai. Oi, va tada... Tada ir bus. Taigi tai yra blogai žiūrint iš vienos pusės, bet žiūrint iš žaliosios (ekonomikos), tai gerai“, – sako pašnekovas.
Kaip veiks dalinis naftos embargas?
Europos Sąjunga neseniai patvirtino šeštąjį sankcijų Rusijai paketą, kuriame numatė jūra gabenamos naftos embargą Rusijai, tačiau vamzdynais ji toliau bus tiekiama. Šios išimties išsireikalavo Vengrija, kuri neturi prieigos prie jūros ir teigė, jog tai būtų savižudiška šalies ekonomikai.
Tai reiškia, kad naftotiekiu „Družba“ nafta toliau tekės Vengrijai, Čekijai, Slovakijai. Tuo metu Vokietija ir Lenkija, kurios šiuo metu irgi perka „Družba“ naftotiekiu atitekančią rusišką žaliavą, įsipareigojo jos nebepirkti nuo šių metų pabaigos.
Atsisakius jūra gabenamos rusiškos naftos, efektas sieks 75 proc. nuo viso Rusijos naftos importo į Europos Sąjungą. Kai Vokietija ir Lenkija nebepirks naftos iš „Družba“, efektas padidės iki 90 proc.
Tačiau reikia pastebėti, kad jūra tanklaiviais gabenamos naftos bus atsisakoma tik per šešis mėnesius, vadinasi, realiai šios sankcijos įsigalios nuo 2023 metų pradžios, o naftos produktų bus atsisakoma nuo 2023 metų pabaigos.
Europos šalys bei Kinija yra didžiausios rusiškos naftos pirkėjos iš Rusijos. Tarptautinės energetikos agentūros duomenimis, praėjusiais metais Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančios Europos šalys importavo apie 2,3 mln. barelių per dieną, o Kinija – 1,4 mln. barelių.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklauso 28 Europos šalys. Tai ne tas pats, kas Europos Sąjunga, bet padeda įsivaizduoti mastus.
Iš viso Rusija 2021 metais vidutiniškai eksportavo 4,7 mln. barelių per dieną žalios naftos ir kondensato, bet tai neapima naftos produktų.
Remiantis Energetikos ir švaraus oro tyrimų centro (Centre for Research on Energy and Clean Air) duomenimis, nuo šių metų vasario 24 dienos Europos Sąjunga už naftą Rusijai jau sumokėjo 32,2 mlrd. eurų.
Kai embargas normaliai įsigalios, Rusija savo naftą pardavinės šalims, kurios netaiko sankcijų. „Tiesą sakant, Rusija jau tą daro, tai yra perorientuoja srautus nuo Europos į kitus regionus. Ir tai vyksta jau nuo vasario pabaigos“, – pasakoja Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas.
Nors toks srautų perorientavimas nėra paprastas ir pigus, bet Rusijai tai vis tiek apsimoka, nes naftos kaina pasaulinėje rinkoje yra aukšta. Didžiausios rusiškos naftos pirkėjos Azijos regione yra Indija ir Kinija, nors kinai labai stengiasi nepriklausyti nuo vieno tiekėjo.
Daugiau problemų Rusijai pridarys visai kitas sprendimas
Profesorius T. Janeliūnas teigia, jog daugiau problemų Rusijai pridarys ne tiek pats naftos embargas, kiek Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės koordinuotas apsisprendimas neleisti Europos įmonėms apdrausti tanklaivių, gabenančių rusišką naftą į bet kurį pasaulio regioną.
„Tas tanklaivių draudimo atsisakymas gali būti veiksmingesnis nei pats naftos embargas. Tai reiškia, kad tanklaivis, kuris gabena rusišką naftą realiai negali net įplaukti į jokį uostą, nes be draudimo tu esi nelegalus iš principo, kaip laivas. Kaip jiems pavyks rasti kitas draudimo kompanijas, ar tie draudikai bus pripažįstami, tai čia bus didelis galvos skausmas Rusijos kompanijoms, kurios buvo įpratusios naudoti įvairių šalių registracijų laivus“, – pastebi pašnekovas.
Iš esmės toks žingsnis grasina pakenkti Rusijai transportuoti naftą net ir į kitus pasaulio regionus, nes naftą gabenančių tanklaivių draudimas yra daugiausia koncentruotas europietiškų įmonių rankose. Tai paveiks Rusiją ir tuo atveju, jei ji bandys transportuoti savo naftą kitų šalių tanklaiviais. „Tai yra tas velnias detalėse, kuris labiausiai nervina rusus“, – teigia T. Janeliūnas.
2 Eur už litrą benzino taps norma
Pinigai Rusijai teka ne tik dėl didelio pasaulinio vartojimo, bet ir dėl to, kad po pandemijos atsigavus pasaulio ekonomikai padidėjo naftos poreikis pasaulyje, be to, kaina kyla Rusijai pradėjus karą Ukrainoje: iš pat pradžių prasidėjus karui buvo fiksuojamas kritimas, bet paskui vėl augimas.
Šiais metais balandį vidutinė kaina už barelį siekė apie 100 JAV dolerių į, o tai maždaug 30 dolerių brangiau nei vidutinė kaina 2021 metais. Kaina dar gali skirtis priklausomai nuo naftos rūšies.
Kaip teigia energetikos ekspertas R. Švedas, Europos Sąjungos įvestas embargas jūra gabenamai rusiškai naftai yra itin teigiamas vertybine prasme, šį žingsnį žengti reikėjo, bet naftos kainos tai nesumažins, o veikiau netgi gali didinti. Rusija turės susirasti naujus pirkėjus, o Europos Sąjunga naujus tiekėjus.
„Naftos pirkėjai ir tiekėjai persistumdyti. Kaip ir prognozuoja Tarptautinė energetikos agentūra, nėra didelių rezervų, iš kur ir kaip padidinti naftos išgavimą, todėl tikėtina, jog naftos kaina kils. Ekonomistai sako, kad 2 eurai už litrą benzino taps norma. Bet šito labai bijo politikai. Ypač Amerikoje, Joe Bidenas bijo, kad, neduok Dieve, amerikonui pabrangs galonas benzino“, – teigia R. Švedas.
Norėdamos, kad kainų augimas taip stipriai nepaveiktų vartotojų, valstybės tikriausiai pradės naudoti turimus rezervus. Naftos, o tuo pačiu ir naftos produktų, kainą mažintų padidėjusi žalios naftos gavyba, bet pasaulyje nėra daug šalių, kurios galėtų ir norėtų tą daryti.
Daugiausiai naftos išgaunančių šalių dešimtuką sudaro JAV, Rusija, Saudo Arabija, Kanada, Kinija, Irakas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Brazilija, Iranas, Kuveitas. Stambiausi žaidėjai čia yra JAV, Rusija ir Saudo Arabija.
Tačiau išgauti nelygu tiek pat eksportuoti, nes dalis produkcijos yra suvartojama viduje. Be to, ne visos šalys turi pajėgumų didinti naftos gavybą, o kai kada ir nenori to daryti. Kaip pasakoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius T. Janeliūnas, Naftą eksportuojančių šalių organizacija OPEC nesutinka didinti gavybos.
„OPEC šalys iš esmės nedidina naftos gavybos. Jos savotiškai irgi palaiko naftos kainą ir prisideda prie palankios situacijos Rusijai. Naftos gavybą realiai padidino tik amerikiečiai. Kitos rimtos šalys, kurios yra vienos iš didžiausių naftos tiekėjų ne tik, kad nepadidino, bet net ne visada maksimaliai taiko jau sutartas kvotas, kiek per mėnesį ar prie ketvirtį turėtų realizuoti naftos. Šitas sprendimas irgi rodo, kad Rusija turi visai nemažą įtaką OPEC šalims ir, matyt, gali vienaip ar kitaip susitarti, kaip OPEC šalys palaiko pasiūlą-paklausą pasaulyje“, – teigia T.Janeliūnas.
Šalys, kurios galėtų didinti naftos gavybą ir mušti kainą
R. Švedas tarp šalių, kurios gali didinti gavybą ir taip mažinti naftos kainą pasaulinėse rinkoje, mini JAV, Kanadą, Saudo Arabiją, Iraną, Venesuelą. „Ne visos gali padidinti, nes kai kurios valstybės yra ties riba. Bet kai kurios galėtų padidinti“, – sako pašnekovas.
„Jeigu panagrinėtume šalis, kurios turi pajėgumus padidinti naftos gavybą, tai, aišku, viena jų yra Amerika. Dabar Amerika išvis veržiasi į pasaulinę naftos ir dujų rinką. Bet vėlgi tai, kad Amerika labai aktyvi ir dėl Rusijos apribojimo, ir dėl „Nord Stream-2“ dujotiekio, tai čia nereikia žiūrėti vienareikšmiškai. Amerika buvo praradusi savo pozicijas pasaulinėje gamtinių dujų rinkoje. Čia truputį nukrypimas nuo naftos reikalų, bet Amerika ne tik iš idėjos veikia, iš paskos eina ir ekonomika. Ji didina savo gamtinių dujų ir naftos eksportą pasaulyje ir už tai gauna pajamas. Tai kaip ir už ginklus gauna pajamas. Amerika ne tik kad vertybiškai stovi kietai, bet ir ekonomiškai laimi“, – teigia ekspertas.
Bet kuriuo atveju JAV yra Vakarų pasaulio lyderė. Tačiau jeigu kalbėtume apie vertybinius sprendimus užsienio ir saugumo politikoje, tai Saudo Arabija, Iranas bei Venesuela kelia tikrą galvos skausmą Vakarams, todėl dar klausimas, ar taip jau moralu spausti rankas jų lyderiams ir prašyti jų didinti naftos gavybą bei taip mušti pasaulines naftos kainas. Deja, būtent tai tenka daryti Vakarų valstybėms.
„Mes žinome, kad Saudo Arabijos princas pavedė nužudyti žurnalistą Jamalį Khashoggį 2018 metais. O po kiek laiko, prieš keletą mėnesių, Borisas Johnsonas nuvyko ten ieškoti naftos“, – pamena R. Švedas.
Iranas ir Venesuela dėl skirtingų priežasčių irgi ne dovanėlės, todėl Vakarai dėl mažesnių naftos kainų turi daug kur užmerkti akis. Pavyzdžiui, „Bloomberg“ rašo, kad JAV gali vienašališkai atpalaiduoti sankcijas Irano naftai, nepaisant to, kad niekaip neina atgaivinti 2015 metų susitarimo su didžiosiomis pasaulio valstybėmis, pagal kurį Iranas buvo įsipareigojęs riboti savo branduolinę programą mainais į sankcijų palengvinimus.
Iranas šiais metais didino naftos eksportą, daugiausia į Kiniją. Jeigu būtų susitarta su Vakarais, Iranas galėtų per dieną į rinką pateikti po 0,5-1 mln. barelių naftos. Negana to, ši islamiška teokratinio režimo šalis turi apie 100 mln. barelių naftos saugyklose, o tai reiškia, kad tai gali būti greitai parduodama nafta.
Su Venesuelos valdžia JAV irgi palaiko pokalbius, nepaisant fakto, kad Vašingtonas ir kitos Vakarų šalys nepripažįsta prezidento Nicolas Maduro teisėtumo ir remia opozicijos lyderį Juaną Guaido. Venesuelos naftos rezervai yra milžiniški, bet ypatingo proveržio pokalbiuose kol kas nematyti.
Per pigi nafta – blogai
Tačiau kalbėdami apie sankcijas ir naftos kainų aukštumas mes visiškai užmirštame klimato kaitos tikslus, teigia energetikos ekspertas R. Švedas. Mat kuo pigesnė nafta, tuo sunkiau valstybėms pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių – nėra pakankamai stipraus stumtelėjimo į nugarą, nes vartotojams tai nekerta per kišenę.
„Paradoksas yra toks, kad pasaulis dabar diskutuoja, kada bus pasiektas tas naftos išgavimo ir vartojimo aukščiausias lygmuo, kada naftos išgavimas ir suvartojimas pradės kristi ir kristi nuolatos. Ne laikinai, bet nuolatos ir tik žemyn. Ir kol kas mes jo nepasiekėme. Prognozuojama, kad galbūt tai nutiks šiais metais. Pasaulyje yra šimtai prognozių, kada tas piktas bus pasiektas, bet jis vis dar nepasiektas. Ir visi čia dabar svarsto, ar bus pasiektas magiškas 100 mln. barelių per dieną išgavimo kiekis“, – teigia R. Švedas.
Anot R. Švedo, kai kalbama, kad 100 dolerių už barelį yra labai brangu, tai nėra visiška tiesa, nes realiai tai yra „šiek tiek brangu“. Jis pasakoja, jog, Tarptautinės energetikos agentūros vertinimu, sąžininga ir ekonomiškai pagrįsta naftos kaina turėtų svyruoti apie 80 dolerių už barelį, tačiau kiek anksčiau stebėjome laikotarpius, kai nafta kainavo 60-70 dolerių už barelį.
„Per pigi nafta nėra gerai. Nėra gerai, nes tada tai stabdo žalią energetiką. Ir kai mes sakome 100 dolerių už barelį yra brangu, tai mano moralas yra toks, kad nėra labai brangu, yra šiek tiek brangu. Mes buvome pripratę prie pernelyg daug pigios naftos. Objektyviai kalbant“, – priduria ekspertas.
„Jei naftos kaina pigi, kodėl dabar turiu pirkti elektromobilį, kodėl turiu vystyti stoteles? Tada stotelės neįgauna komercinio panaudojimo, o jei nėra komercijos, nėra verslo, nėra paplitimo ir viskas stovi. Mes tragiškai atsiliekame bandydami pakeisti iškastinį kurą, vis dar naudojame anglį ir naftą. Dujos šiuo atveju jau net atrodo kaip „geras“ produktas“, – mano R. Švedas.
Kai benzino kaina siekia apie 2 eurus už litrą, R. Švedo nuomone, tai jau pakankamai skausminga, kad vartotojai pradėtų mąstyti apie savo elgsenos keitimą, bet dar ne tiek, kad tikrai tam ryžtųsi. O štai 5 eurai už litrą būtų tikrai skausminga vartotojams, bet kartu suteiktų gerą postūmį.
„Taip, kad čia dėl tų 2 eurų, mano nuomone, tai tik pirmas žingsnis. Jeigu norėtume spartesnės kaitos, ta kaina turėtų būti didesnė, visiems turėtų skaudėti, tada mes pradėsime judėti. Priešingu atveju žmonės nejudės“, – mano pašnekovas.
