Vilnietė Aliona Krištopaitienė gyvūnų aukle (angl. pet nanny) dirba apie 7 metus. Nors jos pareigų pavadinimas kai kuriems asocijuojasi su gyvūno auklėjimu ar dresūra, pašnekovė teigia, kad tai tik kito žmogaus augintinio priežiūra.
„Jokio auklėjimo iš tiesų nėra. Jei žmogus kažką žino, moka, jis tai gali daryti, bet paslaugoje nėra dresūros. Tai tik gyvūno priežiūra, kai šeimininkas išvyksta, kad jis būtų ramus, o gyvūnas – saugus ir patenkintas gyvenimu“, – sako A. Krištopaitienė.
Aliona pažymi, kad naminių gyvūnų priežiūra skiriasi, mat katės ir šunys (savo ruožtu ir kiti gyvūnėliai) iš prigimties turi skirtingus poreikius.
„Pas kates važiuoju tik į namus, nes imti katę pas save, mano nuomone ir turimomis žiniomis, gali tik žmogus, pas kurį ji jau yra buvusi, nes katė yra teritorinis gyvūnas. Tuo metu šuo yra grupinis gyvūnas, todėl jam reikia kompanijos, o namai neduos tiek naudos, kiek katei, kuri lieka savo teritorijoje“, – paaiškina A. Krištopaitienė.
Pati Aliona daugiausiai prižiūri kates, bet per beveik 7 veiklos metus įgavo patirties ir su kitais gyvūnais. Vis tik šiuo metu vilnietei sunku priimti naujus užsakymus – moteris jau turi nuolatinius klientus.
„Turiu savo klientų ratą ir įterpti gyvūną su grafiku, pavyzdžiui, sergantį šunį, jau yra žymiai sunkiau. Dėl to dažniausiai žmonės prižiūri arba šunis, arba kates“, – komentuoja A. Krištopaitienė.
Gyvūnų auklė Aliona apie nepatyrusius prižiūrėtojus: „Yra pasitikėjimas, bet nėra reikalavimų“
Aliona sako, kad gyvūnų priežiūros paslaugos populiarėja. Tai rodo ir lietuvių Deivido Celencevičiaus ir Gedimino Geigalo sukurta augintinių priežiūros programėlė „Boop“. Trejus metus veikianti programėlė turi virš 30 tūkst. bendruomenės narių Lietuvoje. „Boop“ šiuo metu vertinama 3 milijonais eurų, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Programėlė veikia skelbimų principu: šeimininkas įkelia augintinio priežiūros skelbimą, o prižiūrėtojas, esantis netoliese, renkasi augintinį ir pasiūlo paslaugą pagal savo įkainį.
Vis dėlto kyla įvairių rizikų, mat gyvūnų auklių veikla nėra reglamentuota. Šeimininkui tenka rinktis iš pasiūlymų pagal potencialių auklių patirtį, kitų šeimininkų ankstesnius vertinimus ir atsiliepimus.
„Pakankamai ilgą laiką aš, mano kolegos teikiame šią paslaugą. Yra pasitikėjimas, bet nėra reikalavimų. Dabar kiekvienas žmogus, kuriam šovė į galvą, kad gali prižiūrėti gyvūnųs, paskelbia teikiantis šią paslaugą, o žmogus, kuris jį samdo, niekaip negali jo patikrinti. Nėra jokio licencijavimo“, – teigia A. Krištopaitienė.
Pašnekovės žiniomis, šiuo metu gyvūnų auklėms reikia tik įregistruoti individualią veiklą. Jeigu asmuo planuoja gyvūnus laikyti savo namuose kaip viešbutyje, tuomet galios gyvūnų viešbučio reikalavimai. Tačiau žmogaus, kuris teiks gyvūnų auklės paslaugas, kvalifikacijai reikalavimų nėra.
„Dabar visa atsakomybė krenta ant šeimininko pečių, nes jis nebūdamas specialistu turi pasirinkti specialistą“, – šypteli A. Krištopaitienė.
Anot pašnekovės, neturint pakankamai žinių pie gyvūnų elgesį ir priežiūrą, galima padaryti labai daug klaidų. Todėl teiginys „noriu prižiūrėti gyvūnus, nes labai juos myliu“, anot A. Krištopaitienės, nėra svarus argumentas pradėti šią veiklą.
„Meilė gyvūnams nėra pakankama priežastis. Tai nėra apie meilę gyvūnams – tai yra darbas. Kai meilė yra, bus tiesiog geresnė priežiūra, bet vien to neužtenka – reikia ir meilės, ir žinių“, – teigia gyvūnų auklė Aliona.
Pasakė, kiek kainuoja paslauga
Naujienų portalui tv3.lt A. Krištopaitienė atskleidė, kaip atrodo jos darbo diena. Pagrindinės užduotys – pakeisti vandenį ir paduoti maisto. Kitos veiklos priklauso nuo gyvūno rūšies ir veislės. Jeigu Aliona pirmą kartą atvyksta pas katę, leidžia jai stebėti aplinką ir apsiprasti. Jeigu pas katę lankosi ne primą kartą arba prižiūri šunį, gali imtis kitų veiklų. Kartais ji atveža žaislų arba skanėstų, prieš tai suderinusi su augintinio šeimininkais.
Skiriasi ir darbo laikas. Pas kates Aliona dažniausiai lankosi vieną kartą per parą ir praleidžia 40–60 minučių, kartais ir ilgiau.
„Būna atvejų, kad šeimininkas nori dažniau – tuomet du kartai per parą. Jei gyvūnui reikia suleisti ar paduoti vaistus, tada vėl koreguojamas apsilankymo grafikas“, – teigia pašnekovė.
Su šunimis reikia pabūti ilgiau. Be to, kartais šeimininkai neišvyksta atostogų, bet paprašo gyvūnų auklės pavedžioti augintinį dieną.
„Jeigu tokią paslaugą užsako, pasivaikščiojimas būna ilgasis, nes šunį rekomenduojama vedžioti bent vieną kartą per parą valandą laiko. Jeigu šuo lieka su prižiūrėtoju ilgiau, bus keli pasivaikščiojimai, vienas iš jų – ilgasis. Tuomet priežiūros laikas ilgėja. Viskas priklauso nuo veislės. Yra labai aktyvūs šunys, yra pasyvūs“, – paaiškina gyvūnų auklė.
Šiuo metu už valandą praleistą su gyvūnu A. Krištopaitienė prašo 25–30 eurų už valandą.
„Į tą kainą įeina mokesčiai, sąnaudos. Kaina galbūt atrodo didelė, bet kai pradedi skaičiuoti ir žinai, kad tai yra vienintelis mano darbas, tuomet viskas kitaip atrodo“, – sako gyvūnų auklė.
Aliona taip pat turi padėjėjas (mokines), kurių paslaugų kainos siekia 20–25 eurus.
Ne visi gali dirbti gyvūnų auklėmis
A. Krištopaitienė pasakoja, kad po koronaviruso pandemijos, kai žmonės vėl galėjo laisvai keliauti, stipriai išaugo gyvūnų srautai. Nebepajėgdama visų priimti, Aliona pradėjo ruošti kitas aukles. Vis dėlto, iš maždaug 10-ies mokinių aktyviai dirba tik viena.
„Žmonės įsivaizduoja šią veiklą vienaip, bet kai su ja susipažįsta, jų fantazijos dingsta. Tai labiau ne veikla, o gyvenimo būdas. Įsivaizduokite – visi išvažiuoja švęsti Velykas, Kalėdas, Naujuosius metus, o tu prižiūri gyvūnus, vasarą taip pat. Jeigu žmonės išvažiuoja atstogauti, jie išvyksta dažniausiai septynioms dienoms. Į tai įeina ir savaitgaliai. Tai nėra darbas nuo pirmadienio iki penktadienio, kai tikrai žinai grafiką. Veiklos būna tai daug, tai mažai. Žmogui turi būti priimtina taip gyventi“,– sako A. Krištopaitienė.
Be to, gyvūnų auklėms tenka susidurti su įvairiomis, ne visuomet maloniomis situacijomis: gyvūnų ligomis, agresija ir kitais nenumatytais įvykiais.
„Pavyzdžiui, atvažiuoji, atrakini duris, o ten viskas apvemta, nes katinui kažkas negerai. Būna visko“, – sako A. Krištopaitienė.
Kita priežastis, dėl kurios, Alionos manymu, daugelis nepradeda dirbti gyvūnų auklėmis – baimė reklamuotis internete.
„Be puslapio nieko nebus, reikia nuolat kalbėti: aš prižiūriu gyvūnus. Kol įsibėgėji iki tol, kol tave pradeda rekomenduoti kiti, turi įeiti į rinką“, – sako pašnekovė.
„Žmonės dažniausiai bijo kalbėti, nes bijo gauti kritikos. Heiterių etapą man jau teko pereiti. Bet kabinėjasi ne prie gyvūnų. Man rašė: tavo neaiškus akcentas, kreivi dantys – su gyvūnais visiškai nesusiję dalykai“, – priduria ji.
Gyvūnų viešbutis – nuo SPA iki taksi
Laikinai priežiūrai naminius gyvūnus galima palikti ne tik su auklėmis, bet ir specialiuose viešbučiuose. Šie savo pranašumą prieš aukles argumentuoja aukšta paslaugų kokybe, turima patirtimi ir patogumu.
„Mūsų personalas turi be galo daug patirties su gyvūnais, ko gali pritrūkti auklėms. Mes kuriame draugišką aplinką augintiniams, organizuojame laisvalaikio užsiėmimus, ilgus pasivaikščiojimus į parkus, ugdome socializacija su kitais gyvūnais ar žmonėmis, bet tik su šeimininkų leidimais“, – naujienų portalui tv3.lt teigia viešbučio „Zoohotel“ administracija.
Viešbutis nedetalizavo, ar jų personas turi baigti tam tikras studijas, bet pažymėjo, kad visi darbuotojai privalo turėti „nemažą patirtį su augintiniais“.
„Būna nustatytas bandomasis laikotarpis darbuotojui, per kurį stebime ir vertiname kaip žmogus dirba, ar myli gyvūnus ir ar galima tam žmogui leisti dirbti su mūsų keturkojais klientais“, – nurodo „Zoohotel“.
Dažniausiai be augintinio priežiūros gyvūnų viešbučiai siūlo papildomas paslaugas: gyvūnų kirpimą, SPA, treniruotes, transportavimą į viešbutį ir namo.
Gyvūnų viešbučio kaina priklauso nuo augintinio rūšies, dydžio ir priežiūros laikotarpio. Mažo šuns ar katės priežiūra vieną darbo dieną kainuos 10–20 eurų, didelio šuns – nuo 20 eurų, graužiko ar kito gyvūno – 5–10 eurų. Savaitgaliui paliekant katę teks sumokėti 25–35 eurus, mažą šunį – nuo 34 iki 88 eurų, didelį šunį – nuo 54 iki 100 eurų.
Gali būti taikomi papildomi mokesčiai, pavyzdžiui, vėluojant atsiimti augintinį arba šventinėmis dienomis.
Į viešbutį atvykstantiems gyvūnams taip pat taikomi reikalavimai. Augintiniai turi būti nukirminti, nublusinti, pažymėti mikrochemomis. Kai kurie viešbučiai nepriima gyvūnų iki 3–4 mėn. amžiaus, rujojančių kalių.
Savo ruožtu gyvūnų šeimininkai turi reikalavimų viešbučiams. Kaip nurodo „Zoohotel“, būna labai tikslių prašymų, pavyzdžiui, kad maistas būtų matuojamas gramais ir jo duodama nei mažiau, nei daugiau; neduoti skanėstų, kurie sukeltų alerginę reakciją; duoti arba suleisti vaistus; kad kambarėlis būtų su vaizdu pro langą ir pan.
Viešbutis taip pat pasidalijo dviem istorijomis, kurios personalui sukėlė nuostabą ir juoką.
„Vienas iš keisčiausių prašymų buvo, kai maistą reikėjo matuoti ne gramais, o pačiom granulėms. Šeimininkė tiksliai įvardijo, kad šuniukui reikia duoti 18 sauso maisto granulių per vieną maitinimą ir nė viena granule daugiau“, – nurodo „Zoohotel“ administracija.
„Turbūt juokingiausia istorija buvo tada, kai šeimininkai negalėjo pristatyti šuniuko pas mus, o mes neturėjome galimybės jo atvažiuoti pasiimti, tad šeimininkė užsakė taksi. Vairuotojas atvažiavo iki mūsų viešbučio su šuniuku, kuris vienas ramiai sėdėjo ant galinės sėdynės. Visa situacija atrodė labai juokingai“, – pasakoja „Zoohotel“.
Gyvūnų viešbučius užsakymai užplūsta dažniausiai per šventes, ilguosius savaitgalius, vaikų atostogas ir šiltuoju metų laiku. Užsakymų pikas pastebimas pavasarį–vasarą.
Gyvūnų viešbučių veiklos reikalavimai patvirtinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT).
Kaina sutartinė.
Daugiau informacjos - žr. veidaknygėje (fc)
