Aktorė ir režisierė Andra Kavaliauskaitė dirba su smurtą patyrusiais vaikais, kuria spektaklius, kalbina juos. Jos papasakotos istorijos iš vaikų lūpų tiesiog šokiruoja.
„Kalbėdama su paaugliais aš negalėjau patikėti, kad mes iš tikrųjų gyvename tokioje erdvėje ir tokiame pasaulyje. Atrodo, kad klausai kaip pasaką ir negali patikėti“, – teigia A. Kavaliauskaitė.
Atskleidė sukrečiančias vaikų istorijas
Pasak aktorės ir režisierės A. Kavaliauskaitės, psichologinis ir fizinis smurtas keliauja iš kartos į kartą. Galima džiaugtis, jei pavyksta vienoje ar kitoje šeimoje sustabdyti užsisukusį smurto ratą, bet būna įvairiai.
„Kalbėtis apie tai, kas skauda yra be galo sudėtinga. Ne vienas paauglys pokalbio metu yra minėjęs – arba jie bijo, arba jiems gėda, arba jie nebemato prasmės, nes savo aplinkoje neberanda žmonių, į kuriuos galėtų atsiremti, pasipasakoti ir būti neišduoti.
Kalbu apie mokyklas, psichologus, socialinius pedagogus. Yra mokyklų, kuriuose yra mažai suaugusių žmonių, kurie gali bent jau pamatyti vaikus, kurie patiria tikrai nemažas problemas šeimose“, – pažymi A. Kavaliauskaitė.
Aktorė prisiminė savo kuriamą spektaklį, kai teko išklausyti daugybę vaikų ir paauglių, su kuo jie susiduria.
„Kai sesė neapsaugoja sesės ir namuose įvyksta prievarta. Mergaitė yra išprievartaujama po vakarėlio mamos draugo. Kai tikybos mokytojas lenda prie mažamečio ir jis pirmą kartą patiria, kas yra fizinis smurtas. {...} Tikybos mokytojas masturbuodamasis naudoja berniuką. Kaip mama mylisi su savo sūnumi. Tai tik kelios istorijos, kurios sudėtos į „918“, – sako A. Kavaliauskaitė.
Režisierė ragina visus apie tai kalbėti ir netylėti. Ji prisiminė neseniai vykusį spektaklį Kaune, po kurio tarp vaikų ir tėvų prasidėjo pokalbis, apie tai, kas vyksta: „Menas gali paskatinti kalbėti ir kalbėtis.“
Ji pakėlusi akis pažymėjo, kad šią akimirką vieni kalbasi, skrolina savo telefonus, o kitur vaikai patiria smurtą. Prisiminė vieno berniuko žodžius: „Aš šeimoje buvau sūnus, tėtis, brolis, mama, sargas, bet ne vaikas. Dieve, šitiek vaidmenų sukūrei, bet ar ne per daug vieniems pečiams pakelti?“, – stebėjosi A. Kavaliauskaitė.
Pandemija išryškino smurto prieš vaikus problemą
Vaiko teisių specialistai penktadienį surengtoje spaudos konferencijoje teigia, kad kasdien gelbėja nuo vienokio ar kitokio smurto nukentėjusius vaikus. Deja, smurtinio elgesio prieš vaikus kultūra mūsų šalyje vis dar gaji.
Dažniausiai prieš vaikus smurtauja patys artimiausi asmenys – tėvai, seneliai ar kiti artimieji. Ir šie skaičiai toli gražu nėra galutiniai, nes daug smurto atvejų nepatenka į statistiką, nepranešama institucijoms, nes bijoma apie tai garsiai kalbėti.
Per pirmus devynis 2020 metų mėnesius iš visų prieš vaikus smurtavusių asmenų, net 63 proc. yra su jais giminystės ryšiais susiję žmonės – tėvai, seneliai ar kiti, – 1330 iš 2108 atvejų.
Praėjusiais metais ir 2018 metais net 69 proc. buvo artimiausi žmonės iš visų užfiksuotų smurto prieš vaikus atvejų.
Daugiausiai vaikų patiria fizinį smurtą, kiek mažiau susiduria su nepriežiūra, trečioje vietoje pagal statistinius rodiklius – psichologinis smurtas.
Pasak jų, nors statistika iliustruoja tendencijas, tikrasis smurto prieš vaikus mastas dar didesnis. Ne tik pranešama ne apie visus smurto atvejus, bet neretai ir patys suaugusieji savo elgesyje neatpažįsta smurto.
Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė pastebėjo, kad išgyventas nepaprastas laikas – karantinas ir visa pandemijos atmosfera išryškino smurto prieš vaikus problemą.
„Šiuo metu Lietuvos šeimos vėl gyvena neramiomis nuotaikomis, dalis žmonių jau dirba ir mokosi nuotoliniu būdu, o jei vėl bus paskelbtas karantinas, būsime priversti visą laiką praleisti namuose.
Karantino metu ženkliai susitraukė pranešėjų apie galimus vaiko teisių pažeidimus ratas, todėl Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai buvo sudėtinga gauti informaciją apie smurtą patiriančius vaikus.
Apie juos nepranešė nei mokyklos, nei neformaliojo ugdymo darbuotojai, nei gydymo įstaigos. Tas įtemptas laikas tik įrodė, kad bendra šalies situacija gąsdinanti – ne pirmi metai iš eilės didžioji dalis galimo smurto prieš vaikus atvejų įvyksta artimoje aplinkoje, smurtauja artimi žmonės“, – teigia I. Skuodienė.
„Vaikų linijos“ vadovas: kreiptis pagalbos, girdint ar matant tėvams – sudėtinga
„Vaikų linijos“ vadovas, psichologas Robertas Povilaitis sako, kad fizinės prievartos tema praėjusiais metais buvo ketvirtas dažniausiai vaikų telefonu minėtas sunkumas. Fizinės prievartos tema tapo retesnė šių metų balandžio mėnesį, tačiau tapo dažnesnė gegužės ir birželio mėnesiais.
„Taip pat nuolat sulaukiame vaikų ir paauglių skambučių bei žinučių internetu apie patiriamą emocinę prievartą, seksualinę prievartą ar nepriežiūrą.
Per tris šių metų ketvirčius 1230 skambučių vaikai pasakojo apie fizinę prievartą, 395 – apie emocinę prievartą, 275 – apie seksualinę prievartą, 134 – apie nepriežiūra, 1417 – apie patyčias.
Vaikams kreiptis pagalbos dėl patiriamo smurto ir prievartos yra sunku, o jeigu smurtas vyksta namuose, tai kreiptis pagalbos, girdint ar matant tėvams, gali būti be galo sudėtinga, todėl aplinkinių žmonių vaidmuo pastebint smurtą yra labai svarbus“, – teigia „Vaikų linijos“ vadovas.
Tai, kaip suaugusieji suvokia savo elgesį stipriai skiriasi nuo to kaip smurtautoją mato vaikas. Dalis visuomenės lengvus pliaukštelėjimus vaikui, pastūmimą ar grubų sugriebimą vis dar laiko normaliu, griežtu auklėjimu, arba supykę pratrūksta, nesuvaldo emocijų ir pakelia ranką prieš vaikus. Pykčiui atslūgus suaugusieji nurimsta ir galvoja, kad vaikas lygiai taip pat greitai viską pamiršo. Tačiau bet koks fizinis smurtas ilgam paveikia nepilnamečius.
Dalis visuomenės vis dar klaidingai suvokia ir nepriežiūros sąvoką. Įsivaizduojama, kad tai – kraštutinis atvejis, kuomet vaikas badauja, gyvena antisanitarinėmis sąlygomis, nesiprausia, nelanko mokyklos ir yra visiškai apleistas. Tačiau šiandien yra nemažai vaikų, kurie patiria nuolatinį jiems būtinų fizinių, emocinių ir socialinių poreikių netenkinimą ar aplaidų tenkinimą.
Vaiko teisių gynėjai teigia, kad iš visų smurto prieš vaikus rūšių sunkiausia aiškiai įvardinti ir nustatyti psichologinį smurtą. Pasitaiko atvejų, kad patys tėvai savo elgesyje negeba atpažinti psichologinio smurto.
„Jei vaiko pasiekimai nuolat lyginami su kitų vaikų, jei dažnai sakome, kad jis negeras, ar ne toks geras, kaip sesė ar brolis, jei vis grasiname ir gąsdiname atimti kompiuterį, nebeleisti lankyti būrelio ar kaip tik apkauname daugybe veiklų ir nuolat kartojame, kad jis turi būti geriausias – visa tai nėra teisingas auklėjimas. Tai – psichologinis smurtas“, – sako Vaiko teisų apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė, kuri pristatė pristatė socialinių reklamų ciklą apie skirtingas smurto prieš vaikus formas.
