Šiuo konkrečiu atveju policiją iškvietė kaimynė, kuri girdėjo klyksmus ir moters pagalbos prašymus bei netgi davė šių garsų paklausyti Bendrojo pagalbos centro operatorei. Vis tik atvykus policijai vyravo ramuma, niekas durų neatidarė, o kitą dieną buvo rasti moters ir vyro kūnai – įtariama, kad vyras nužudė moterį ir nusižudė pats.
„Jeigu yra kažkokie garsai, bet kai policija atvyksta prie durų, viskas būna nutilę, tai vis dėl to policija turėtų atsakingai vertinti, kokią žinią neša tie buvę garsai iš patalpos, kad būtų galima priimti sprendimą – laužtis į patalpas ar ne, ar reikia kažką gelbėti, ar ne. Jeigu iš tiesų buvo tokie šauksmai, klyksmai, pagalbos prašymas (o žmogus juk šaukiasi pagalbos ir garsiai rėkia, kad sulauktų pagalbos), tai natūraliai turėtų būti vertinama, jog kažkam buvo kilusi didelė grėsmė, į kurią būtina reaguoti. Tai, kad jau atvykus į įvykio vietą, tie garsai buvo pasibaigę, nesukuria situacijos, jog pavojus išnykęs. Jie turėjo įsitikinti patekdami į patalpas, kad ten niekas nenukentėjo, jokio įvykio nebuvo, užplombuoti patalpas ir ieškoti savininkų, kad šie perimtų patalpas“, – portalui tv3.lt teigė G. Černiauskas.
Pasak teisininko, turimos pasekmės – dviejų žmonių kūnai – nebyliai liudija pačios už save: policijos pareigūnai turėjo siekti įsitikinti, kad pavojus yra praėjęs, arba kad pavojaus net nebuvo. Tyla, anot G. Černiausko, nėra ženklas, kad pavojaus nėra arba kad jis išnykęs.
„Jūs įsivaizduokite, koks nors žmogus pradėtų grasinti peiliu, kitu ginklu ar fizine jėga, lieptų skambinti policijai ir sakyti, kad pavojaus nėra, tai ir ką policijai to pakanka? Na, atsiprašau“, – sako advokatas.
„Aš galiu pateikti savo pavyzdį. Tuo metu su žmona dar buvome nevedę, ji gyveno atskirai ir pajuto, kad į jos gyvenamas patalpas kažkas pateko nakties metu. Ji išbėgo į tokį balkonėlį, praktiškai buvo pasiruošusi šokti iš antro aukšto, pradėjo šaukti, nes pajuto, kaip kažkieno žingsniai eina į antrą aukštą ir niekas neatsiliepia. Tai reiškia, kad arba vagis, arba kažkoks kitoks piktų kėslų turintis asmuo įsibrovė į svetimą patalpą. Ji surinko 112, išsikvietė pagalbą ir, žinote, aš per visą Kauno miestą vis tiek atvažiavau pirmas, policija nerado. O kai paskambinau, kad pavojus praėjo, policija nesiteikė atvykti ir įsitikinti, kad pavojus realiai yra išnykęs. Kai policija turi tokį požiūrį, tai mes nuo tokių pasekmių niekaip nebūsime apsaugoti“, – pridūrė G. Černiauskas.
Galbūt policijos pareigūnų sprendimą nesilaužti į patalpas galėjo lemti ankstesnis iškvietimas vasario mėnesį, kai už durų irgi vyravo tyla, o paskambinus vėliau telefonu abu asmenys pretenzijų vienas kitam neturėjo?
„Kai konfliktai įsisiūbuoja iki tokio lygio, kad kviečiama policija, kai į santykius, neapsikęsdami triukšmo, kišasi kaimynai, matydami, kad iš vienam iš konflikto dalyvių kyla pavojus, šaukiamasi pagalbos, o policija vis tiek lieka pasyvi net atvykusi, tai aiškiai rodo, kad kažkas nėra gerai su policijos funkcijų įgyvendinimu“, – sako pašnekovas.
Iki šiol žinomi faktai:
- Balandžio 19 d. apie 13 val. Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, Architektų gatvėje rasti 2001 m. gimusio vyro ir 2003 m. gimusios moters kūnai. Pirminė versija, kad vyras nužudė moterį ir pats nusižudė. Kūnus rado giminaitė.
- Balandžio 18 d. apie 19.30 val. vakaro kaimynė iškvietė policiją dėl smurto pas kaimynus, Bendrojo pagalbos centro operatorei per telefono garsiakalbį leido paklausyti moters klyksmų ir pagalbos prašymų rusų kalba.
- Atvykus policijos pareigūnams triukšmas buvo liovęsis, niekas neatidarė durų. Kaimynės teigimu, pareigūnai prie buto durų praleido apie 10 minučių, bet niekas neatidarė, pareigūnai durų nelaužė. Policijos generalinio komisaro Renato Požėlos žiniomis, pareigūnai po pirmojo bandymo prisibelsti grįžo antrą kartą, bet situacija buvo analogiška – durų niekas neatidarė, už jų buvo ramu.
- Kaimynė teigia informavusi pareigūnus apie tai, kad bute gyvenantis vyras oficialiai globoja pradinukę seserį. Mergaitė kartais būdavo pas senelius, tačiau tuo metu nebuvo aišku, kur tiksliai buvo vaikas.
- Policijos departamento atstovas spaudai Ramūnas Matonis informavo, kad į butą nepatekę policijos pareigūnai imitavo kviečiantys ugniagesius gelbėtojus, kad išlaužtų duris. Buvo siekiama įsitikinti, ar viduje tikrai nėra asmenų, kurie sureaguotų į tokį perspėjimą.
- Policija į šį butą buvo kviesta ir šių metų vasario 27 dieną. Pareigūnus taip pat kvietė kaimynė, tačiau atvykus pareigūnams situacija buvo panaši – niekas durų neatidarė, už jų nieko nesigirdėjo, todėl pareigūnai išvyko. R. Požėlos tvirtinimu, pagal algoritmą, po iškvietimo tyrėjai per keletą dienų susisiekia su abiem asmenimis, bet nė vienas iš asmenų pretenzijų vienas kitam neturėjo.
- Kaimynė pasakojo, kad po pirmojo policijos iškvietimo bandė pakalbėti su mergina, kad galbūt jai reikia pagalbos, bet šioji atsisakė, paminėdama, kad su vaikinu buvo tiesiog susipykę.
- Kai dėl smurto šeimoje iškviečiama policija, bet ikiteisminis tyrimas nepradedamas, policija šiuo metu neperduoda asmenų kontaktų Specializuotos pagalbos centrams, kad šie skambintų ir bandytų padėti potencialiai aukai. Nuo liepos 1 d. įsigalioja nauja Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo redakcija, pagal kurią policija privalės pranešti apie visus atvejus, net jei ikiteisminis tyrimas nepradedamas, taip pat įsigalios apsaugos nuo smurto orderis, kuris leis policijos pareigūnui priimti sprendimą iškeldinti įtariamą asmenį 15 dienų laikotarpiui, net jei nepradedamas ikiteisminis tyrimas.
Kada policija laužiasi?
Smurtą patiriančios moterys paprastai nėra linkusios atvirai kalbėti apie savo patirtis, nes smurto aukas kamuoja gėdos jausmas, tikimasi, kad partneris ar sutuoktinis pasikeis, labai dažnai po smurto protrūkio sulaukiama atsiprašymų ir dovanų. Todėl nėra netikėta, kad moteris neturėjo pretenzijų sugyventiniui po pirmojo policijos iškvietimo ir atsisakė kaimynės pagalbos. Pasitaiko atvejų, kai aukos tiki, jog pačios yra kaltos dėl įvykusio smurto, todėl nesikreipia pagalbos.
Moterų informacijos centro vadovė Jūratė Šeduikienė teigia, kad informacija apie potencialiai patalpose galinčią būti mažametę vyro seserį galbūt galėjo tapti pakankamu pagrindu pareigūnams laužtis į patalpas.
Tačiau ji tikisi, kad naujasis Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas nuo liepos mėnesio policijai atriš rankas, kadangi pareigūnai, įvertinę riziką, galės pritaikyti apsaugos nuo smurto orderį, įpareigoti įtariamą smurtautoją čia ir dabar išsikelti mažiausiai 15 dienų, o jei pradedamas ikiteisminis tyrimas, tada teismas gali skirti kardomąsias priemones.
Policijos įstatymas numato, kada pareigūnai gali prievarta patekti į privatų būstą be savininko ar gyventojo sutikimo. Tai leistina, kai pareigūnas siekia užtikrinti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltimą padariusius ar įtariamus asmenis, taip pat žmones, kurie slepiasi nuo teisėsaugos institucijų, kai reikia gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą, kai siekiama užkirsti kelią daromam nusikaltimui. Ši teisė taip pat suteikiama stichinės nelaimės ar katastrofos atvejais, ekstremaliosios situacijos metu, šalinant užkrečiamųjų ligų židinius.
J. Šeduikienė sako, kad jeigu šių pagrindų nepakanka policijos pareigūnams laužtis į patalpas, kuriose liudininkai girdėjo klyksmus, o paskui jie liovėsi, tuomet Seimo nariai turi svarstyti įstatymo pataisas, kurios atrištų rankas policijai, kad pareigūnai galėtų įsitikinti, ar pavojus yra, ar ne. „Jei jie išlauš tas duris, o ten nieko nėra? Užtai šiuos dalykus reikia reglamentuoti, jeigu jau kaimynai skundžiasi, ne pirmą kartą, sako, kad klyksmas, tai, matyt, reikėtų suteikti tam tikras galias didesnes“, – sako Moterų informacijos centro vadovė.
Moterų informacijos centro projektų vadovė Rugilė Butkevičiūtė savo ruožtu sako, kad labai svarbu atkreipti dėmesį į pakartotinius smurto atvejus, mat jeigu į policiją dėl tos pačios šeimos kreipiamasi ne pirmą kartą, tai vis tiek liudija, kad kažkas yra negerai, ypač turint mintyse, kad žmonės į policiją skambina kraštutiniais atvejais. Pasak pašnekovės, jeigu policija kviečiama ne pirmą kartą, o atvykus pasitinka tyla ir ramybė, galbūt šių asmenų reiktų ieškoti per giminaičius, artimuosius, darbovietę. „Juk jeigu mes šiaip norime žmogų surasti, įtariame, kad kažkas nutiko, tai ieškome to žmogaus per visur“, – svarstė R. Butkevičiūtė.
