Pasak E. Zuroffo, „šių valstybių vadovai žino, kaip spręsti istorijos perrašymo problemą“, taip kaltindamas rytų europiečius „išbalinant“ savo istoriją. Tai, beje, yra dažnas Rusijos propagandos naratyvas, siekiant nukreipti dėmesį nuo savęs, o E. Zuroffas patogiai tai pakartoja.
Šio nacių medžiotojo galimi ryšiai su Kremliumi kelia nemažai klausimų. Štai Izraelio ekspertas Vadimas Zaidmanas ir Vokietijoje gyvenantis blogeris Davidas Eidelmanas prieš keletą metų nemažai rašė apie E. Zuroffo dalyvavimą Kremliaus projektuose (Rusijos senatoriaus ir verslininko Boriso Špigelio vadovaujamoje organizacijoje „Pasaulis be nacizmo“), jis buvo nominuotas ir į šios organizacijos tarybą (kartu su Algirdu Paleckiu). Tai organizacija, kuri, ekspertų manymu, buvo sukurta siekiant didinti Rusijos įtaką ir kelti istorinę painiavą dėl Rytų Europos Holokausto istorijos.
E. Zuroffas taip pat pagarsėjo Lietuvoje, kai padėjo tuometei savo draugei Rūtai Vanagaitei rinkti istorinę medžiagą apie partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą. Apie partizaną išėjusi knygą sulaukė labai neigiamo visuomenės vertinimo, rašytoja kaltinta šmeižtu ir istorinių faktų iškraipymu.
E. Zuroffas šiomis dienomis parašė atvirą laišką į „The times of Israel“, kuriame išdėstė provokuojančią nuomonę apie tai, kad ne Rusijos propaganda šiuo metu svarbiausia. Pateikiame laiško vertimą.
„Kaltinti Rusiją perrašant Holokaustą dėl jos dabartinės propagandos yra teisinga, bet ne tada, kai visada balinate Holokaustą savo tikslams.
Prieš kelias dienas buvau sukrėstas sužinojęs, kad penkių valstybių vadovai iš Lietuvos, Rumunijos, Estijos, Latvijos ir Lenkijos – visų pokomunistinių Rytų Europos šalių prašo Europos Sąjungos vadovų sustiprinti pastangas „išsaugoti“ istorinę atmintį. Šis prašymas buvo skirtas Europos Vadovų Tarybos pirmininkui, Europos Komisijos pirmininkei ir Čekijos ministrui pirmininkui, kurio šalis šiuo metu rotacijos tvarka pirmininkauja ES.
Per pastaruosius tris dešimtmečius šios šalys puikiai iškraipė savo pačių Holokausto istorijas. Tačiau jų vadovai dabar teigia, kad Kremlius „siekia perrašyti istoriją ir panaudoti ją savo agresijai prieš suverenias valstybes pateisinti“.
Taigi jie ragina ES institucijas imtis vadovaujamo vaidmens „išsaugoti istorinę atmintį ir neleisti Rusijos režimui manipuliuoti istoriniais faktais“. Jie tvirtina, kad šis susirūpinimas „ypač aktualus, atsižvelgiant į tai, kad Rusija intensyviai naudoja istoriją propagandos tikslais karo Ukrainoje kontekste“.
Šie valstybių vadovai žino, kaip spręsti istorijos perrašymo problemą. Jie rekomenduoja šiuos keturis veiksmus, kaip imtis korekcinių priemonių:
„Europos atminimo naratyvų“ propagavimas visoje ES pasitelkiant nacionalines švietimo programas; tinkamos politinės ir finansinės paramos teikimas Prahoje įsikūrusiai Europos atminties ir sąžinės platformai; totalitarinių režimų aukų memorialo Briuselyje projekto užbaigimas; sustiprinti kovą su dezinformacija.
Šie žingsniai yra atnaujintos pastangos sukurti klaidingą istorinį pasakojimą apie Antrąjį pasaulinį karą ir Holokaustą. Ypač ironiškas šių penkių šalių pareiškimas: „Be tikslaus, sąžiningo ir visapusiško praeities įvertinimo negalėsime veiksmingai užkirsti kelią būsimiems nusikaltimams mūsų žemyne ar ištirti dabartinių Ukrainoje“.
Kiekviena iš šių šalių sukūrė savo klaidingą pasakojimą apie Holokausto įvykius, labai sumažindama arba visiškai panaikindama vietinių nacių kolaborantų vaidmenį. Reikia pažymėti, kad tik Rytų Europoje bendradarbiavimas su naciais apėmė dalyvavimą sistemingose masinėse žydų žudynėse. Nė viena iš šių šalių nėra pasirengusi pripažinti viso savo bendrininkavimo, kaltės masto ir reikšmės. Žinoma, nekyla abejonių, kad rusai manipuliuoja istorija, kad pateisintų invaziją į Ukrainą. Nepaisant to, šių lyderių prašymas „išsaugoti istorinę atmintį“ yra veidmainystės viršūnė. Prieš keldami reikalavimus ES, jie turėtų tai pritaikyti sau namuose.
Išskyrus vieną atvejį Lenkijoje, nė vienas Holokausto vykdytojas nebuvo nuteistas ir nubaustas nė vienoje iš šių šalių nuo nepriklausomybės atkūrimo. Jie nenoriai grąžina žydų turtą ir kompensuoja išgyvenusiems.
Iš tiesų, Baltijos šalyse jie šlovino kovotojus prieš komunistus, net jei jie buvo Holokausto vykdytojai. Tarp šių asmenų yra aktyvūs lietuviai Jonas Noreika ir Juozas Krikstaponis bei latviai Herbertas Cukuro, Voldemaras Veisas, Vilis Tunkelis ir kiti koloborantai.
Todėl Briuselis turėtų daryti spaudimą šioms šalims, kad jos pradėtų sakyti ir mokyti tiesą apie Holokaustą ir vietinių kolaborantų vaidmenį savo šalyse.
Žydų žmonės turi du pagrindinius pasakojimus apie mūsų istoriją XX amžiuje: sionistų pasakojimą apie grįžimą į Erecą Izraelį, Izraelio žemę, ir Holokausto kroniką. Kai palestiniečiai neigia pirmąjį, mes reaguojame griežtai, bet Izraelis nesugebėjo ryžtingai reaguoti į Rytų Europos iškraipymus Holokausto atžvilgiu. Šis laiškas turėtų žadinti ir Izraelį“.
Svarbu paminėti, kad Kremliui patogius naratyvus kartojantis E. Zuroffas tai galimai daro ne pirmą kartą. Lietuvos istorikai jau buvo su juo susikirtę dėl vieno ar kito istorinio fakto vertinimo ar interpretacijos.
Lietuva niekada neneigė skaudžios Holokausto istorijos, gražino nusavintą žydų turtą, atstatinėja sinagogas.
Prieš 27 metus tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas lankydamasis Izraelyje atsiprašė žydų tautos ir valstybės.
