Visuose plačiai nusidriekusios Rusijos įtakos sferos pakraščiuose, nuo Rytų Europos iki Kaukazo ir Centrinės Azijos, kadaise didžiai Maskvos imperijai priklausiusios šalys pradėjo atvirai maištauti arba buvo paliktos kovoti už save, kol Kremlius visą savo dėmesį turi sutelkti į katastrofišką karą.
Rusijai prarandant įtaką tarp savo buvusių pavaldinių, kyla nauji konfliktai, mezgasi aljansai ir atsiveria senos žaizdos.
Armėnija ir Azerbaidžanas
Kiek anksčiau Azerbaidžanas pradėjo Armėnijos gilumoje esančių miestelių ir kaimų apšaudymą. Tai yra pats rimčiausias konflikto pietų Kaukaze eskalavimas nuo tada, kai šios dvi buvusios sovietinės respublikos prieš dvejus metus susirėmė kruviname kare.
Tarpininkaujant Maskvai, 2020 m. buvo susitarta dėl paliaubų, kurios pristabdė konfliktą, o Kalnų Karabacho regione, dėl kurio ir kilo ginčas, buvo dislokuoti rusų kariai. Tačiau plinta pranešimai, kad Kremlius savo geriausius ir daugiausia patirties turinčius karius, tarnavusius šiame regione, dabar išsiuntė į Ukrainą. Pastarosiomis savaitėmis Azerbaidžano pajėgos prasiskverbė pro kontaktinę liniją ir užėmė daug strateginių objektų Armėnijoje. Tačiau Rusija nenori arba negali jų sustabdyti.
Armėnija yra Rusijos vadovaujamos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) narė. Šalies ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas paragino bloką suteikti „karinės pagalbos šalies teritoriniam vientisumui atkurti.“ Tačiau kiti šio aljanso nariai nenori kištis į šį konfliktą: Kazachstanas nusprendė nesiųsti savo karių, o Maskva nesiryžta veltis į dar vieną konfliktą.
„Rusijos nesėkmės kare su Ukraina reiškia, kad jos galimybės yra apribotos, o tai šiame regione sukūrė galios vakuumą, – sakė politikos analitikas iš Armėnijos Tigranas Grigorianas po to, kai KSSO nesugebėjo pagelbėti. – Šiuo metu Rusija nenorėtų ir net nesugebėtų suvaldyti Azerbaidžano.“
Baku iš lėto keičia dar sovietmečiu užmegztus ryšius su Maskva į artimesnius santykius su Turkija, kuri teikia jai modernią karinę įrangą ir apmoko šalies karius.
Sakartvelas
Tbilisis yra pilnas mėlynai geltonų Ukrainos vėliavų, plevėsuojančių prie biurų ir valstybės pastatų. Ant sienų – V. Putiną keikiantys grafiti piešiniai. Vienas populiarus baras netgi reikalauja jame besilankančių rusų pasirašyti deklaraciją, jog jie prieštarauja Rusijos agresijai. Atsisakę tai daryti, lankytojai į barą nėra įleidžiami.
Maždaug penktadalis Sakartvelo teritorijos – atsiskyrę Abchazijos ir Pietų Osetijos regionai – yra okupuoti Rusijos pajėgų ir jų rėmėjų. Sakartvelas Rusijos politinę orbitą paliko dar tada, kai 2008 m. pralaimėjo karą prieš Maskvą. Nepaisant to, Rusija ir toliau išlieka trečia pagal svarbumą jos prekybos partnere.
Nors Sakartvelo vyriausybė garsiai pasisakė prieš invaziją į Ukrainą, ji neįvedė jokių sankcijų Rusijai. Bet tai nereiškia, kad šalies valdžia nesusidūrė su spaudimu. Praėjus kelioms savaitėms nuo karo pradžios atlikta apklausa parodė, kad daugiau nei 60 proc. Sakartvelo gyventojų tiki, kad valdantieji nesiima pakankamai griežtų veiksmų.
Situacija šalyje karštėja. Kiek anksčiau šią savaitę Iraklis Kobachidzė, valdančiosios partijos „Sakartvelo svajonė“ lyderis, tikino, kad valstybė turėtų „leisti žmonėms pasisakyti, ar jie nori Sakartvele atidaryti antrąjį frontą prieš Rusiją ir užpulti Abchaziją bei Pietų Osetiją.“ Vėliau I. Kobachidzė patikino, kad jis tik juokavo.
Kazachstanas
Sausį Kazachstane nusileido Rusijos kariai, vykdę KSSO „taikos palaikymo“ misiją. Jos metu buvo numalšinti masiniai protestai, kėlę grėsmę Kazachstano vyriausybei. Bet tai dar nereiškia, kad Kremlius įgijo patikimą sąjungininkę.
Birželio mėnesį vykusiame Sankt Peterburgo Ekonomikos forume kartu su kazachų prezidentu Kasymu-Jomartu Tokajevu ant scenos užlipęs V. Putinas susilaukė netikėtos replikos po savo pareiškimų, kad karas Ukrainoje yra būtinas, siekiant apsaugoti dvi Maskvos remiamas marionetines respublikas Donbase. K. J. Tokajevas atsakė, kad Kazachstanas nepripažįsta: „Kvazivalstybinių teritorijų, kurios, mūsų nuomone, yra Luhanskas ir Doneckas.“ Tai bent dėkingumas.
Vos po kelių savaičių K. J. Tokajevas pranešė Europos Vadovų Tarybos pirmininkui Charlesui Micheliui, kad jo valstybė nerimauja dėl karo keliamo pavojaus pasaulio energetiniam saugumui, ir pasiūlė „panaudoti jos angliavandenilių potencialą padėčiai pasaulio ir Europos rinkose stabilizuoti.“
Maskva po dviejų dienų atsakė uždarydama „Novorossiysk“ naftos terminalą, taip neleisdama Kazachstanui eksportuoti naftos ir gamtinių dujų per Kaspijos jūrą. Tariamai tai buvo padaryta dėl neatidėliotinos grėsmės objektui, kurią, esą, sukėlė aptiktos Antrojo pasaulinio karo laikų jūrinės minos. Tačiau analitikai įtaria, kad tai nebuvo atsitiktinumas.
Kazachstanas oficialiai laikosi Vakarų įvestų sankcijų Rusijai, todėl, panašu, kad valstybių santykiai tik blogėja.
Kiek anksčiau rugpjūtį, buvęs Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas socialiniuose tinkluose pasidalino įrašu, kuriame teigė, kad „Kazachstanas yra dirbtinė valstybė.“ Jis tikino, kad šios šalies „laukinės žemės“ pirmiausia buvo kolonizuotos rusų. Tokie teiginiai yra šiurpinančios Kremliaus retorikos apie Ukrainą aidas. Šis įrašas vėliau buvo ištrintas, o D. Medvedevas, kuris šiuo metu užima Rusijos Saugumo tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas ir kuris vis dažniau svaidosi nacionalistiniais ir agresyviais komentarais apie karą ir Vakarus, teisinosi, kad į jo paskyrą įsilaužė programišiai.
Moldova
Mažiau nei tris milijonus gyventojų turinti Moldova niekaip nenusikrato Maskvos įtakos. Jos rytinis Padniestrės regionas tapo atsiskyrusia respublika, kurią saugo 1500 Rusijos karių.
Tačiau Moldovos prezidentė Maia Sandu nori, kad jie paliktų šį regioną. Ji taip pat atkakliai palaiko Ukrainą.
„Rusijos neteisėtas karas prieš Ukrainą aiškiai parodo mums, kokia yra laisvės kaina“, – sakė M. Sandu.
Moldova, kartu su Ukraina, birželį gavo šalies kandidatės statusą stoti į Europos Sąjungą. Briuselis šiuo metu padeda šaliai mažinti savo priklausomybę nuo rusiškos energijos.
„Yra vienas žmogus, kuris nusipelnė visų medalių už tai, kad Moldova pasiruošė integruotis į Europą, – teigė ekonomistas ir buvęs Moldovos parlamento narys Veaceslavas Ionita, – ir tas žmogus yra V. Putinas.“
Tadžikistanas ir Kirgizija
Neseniai tarp šių dviejų valstybių pasieniečių kilo susišaudymas, kurio metu žuvo du asmenys. Dėl pranešimų apie artileriją, šarvuočius ir kitus sunkiuosius ginklus abejose sienos pusėse buvo pradėta kaimų evakuacija.
Ilga ir vingiuota siena, kuria jie dalinasi, yra prastai nubrėžta. Lieka neaišku, kuri šalis paleido ugnį pirma, nes abi šalys kaltina viena kitą. Sovietų Sąjungos laikais šį siena buvo nereikšminga, tačiau pastaruoju metu Tadžikistanas ir Kirgizija jau ne pirmą kartą priartėja prie karo slenksčio.
Rusijos užsienio reikalų ministerija išreiškė savo pasirengimą padėti šalims rasti ilgalaikį ir abiem pusėms priimtiną sienos klausimo sprendimą. Ji pasisiūlė pasidalinti savo „gilia sienų demarkavimo patirtimi.“
Tačiau Rusijos karinė galia regione silpnėja. Kaip skelbia Radio Free Europe/Radio Liberty, Rusija iš savo bazių Tadžikistane išgabeno 1500 kareivių. Yra ir pranešimų, kad Kirgizijoje dislokuoti rusų kariai taip pat paliko šią šalį.
Imperijos kyla ir žlunga
Šią savaitę vykęs Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos suvažiavimas Uzbekistane parodė, koks smarkus buvo šis galios poslinkis.
Samarkande V. Putinas susitiko su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu, o po jųdviejų pokalbio pripažino, kad Kinijos lyderis turėjo „klausimų“ ir „nuogąstavimų“ dėl karo Ukrainoje.
Xi Jinpingas paskelbė labai kruopščiai parengtą pareiškimą: „Keičiantis pasauliui, laikams ir vykstant istoriniams pokyčiams, Kinija yra pasiruošusi bendradarbiauti su Rusija, kad parodytų didžiųjų jėgų atsakomybę ir lyderystę, įtvirtintų stabilumą ir teigiamą energiją chaoso pilname pasaulyje.“
Tokia pozicija yra gerokai nutolusi nuo „beribės“ partnerystės, apie kurią šie politikai kalbėjo prieš pat Ukrainos invaziją.
Xi Jinpingas taip pat teigė, kad Kinija „ryžtingai remtų Kazachstaną ginant jo nepriklausomybę, suverenitetą ir teritorinį vientisumą.“ Tampa aišku, kad šiame regione atsirado naujas galingas žaidėjas.
