Šią bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas nusprendė vyro ieškinį tenkinti iš dalies. Iš valstybės nukentėjusiajam buvo priteistas 5 tūkst. eurų neturtinės ir 1 tūkst. eurų turtinės žalos atlyginimas.
Tačiau visos suinteresuotos pusės pateikė apeliacinius skundus. Juos išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė apygardos sprendimą panaikinti. Teismas pasisakė dėl sveikatos priežiūros įstaigų atsakomybės be kaltės ir išvengiamumo kriterijaus taikymo.
Remiantis tuo, nukentėjusiojo ieškinys buvo atmestas. Maža to, ieškovas dar įpareigotas sumokėti 861 eurą bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.
Atvyko nesirgdama COVID-19
Teisme nukentėjusysis pasakojo, kad 2020 m. balandžio 3-ąją jo mama buvo paguldyta į „Vilniaus miesto klinikinę ligoninę“. Nuo 2020 m. balandžio 3 d. iki 2020 m. balandžio 11 d. pacientė buvo gydoma Klinikinėje ligoninėje.
Ten taikytas gydymas buvo sėkmingas, pacientės sveikatos būklė gerėjo, todėl 2020 m. balandžio 11 d. pacientė tolimesniam gydymui buvo perkelta į kitą Klinikinės ligoninės skyrių.
Moters būklė ir toliau gerėjo, tačiau 2020 m gegužės 9 d. ieškovas buvo informuotas, kad jo mamai diagnozuota COVID-19 liga ir ji pervežta į „Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikas“.
Santaros klinikose vyro mamos sveikatos būklė sparčiai blogėjo, o netrukus ji mirė. Medicininiame mirties liudijime nurodyta, kad pagrindinė liga, sukėlusi mirtį, yra COVID-19. Tai, ieškovo vertinimu, neginčytinai patvirtina, kad pacientės mirtis yra COVID-19 ligos, o ne buvusių susirgimų pasekmė.
Motinos netekusio sūnaus manymu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad pacientė į Klinikinę ligoninę atvyko nesirgdama COVID-19 liga, tačiau šia infekcija buvo užkrėsta gydymo įstaigoje ir tai įvyko dėl to, kad joje nebuvo laikomasi esminių sveikatos saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.
Klinikinėje ligoninėje nuo 2020 m. gegužės 8 d. iš viso nustatyti 36 koronaviruso infekcijos (COVID-19) atvejai. Buvo nustatyti keli esminiai pažeidimai: netinkamai organizuotas personalo darbas, netinkamai naudotos asmens apsaugos priemonės ir nepasirūpinta atskira infrastruktūra karščiuojantiems ligoniams.
Sūnus pasakojo, kad jis buvo vienintelis artimasis, kuris rūpinosi mama. Ieškovo teigimu, mamą jis lankydavo reguliariai (bent kartą per savaitę). Mamai susirgus, gyvendavo pas ją. Visas šventes mama švęsdavo su juo.
Mamos netektis sūnui yra labai skaudi. Iki karantino ieškovo mamos sveikata buvo nebloga, ji buvo pakankamai aktyvi, gyveno normalų socialinį gyvenimą – pati eidavo į parduotuves, bendraudavo su draugėmis, esant poreikiui važiuodavo visuomeniniu transportu, vykdavo pailsėti į sanatoriją, kurios išlaidas apmokėdavo jis.
Apygardos sprendimas
Palankų sprendimą priėmęs Vilniaus apygardos teismas pabrėžė, kad byloje esantys įrodymai patvirtino, jog pacientė atvyko į Klinikinę ligoninę nesirgdama COVID–19 liga, tačiau šioje ligoninėje buvo užkrėsta šia infekcija ir tai įvyko dėl to, kad ligoninėje nebuvo laikomasi esminių sveikatos saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.
Bylos nagrinėjimo metu teismas, remdamasis Klinikinės ligoninės pareiktais duomenimis nustatė, kad pacientei ir kartu su ja vienoje palatoje besigydžiusiai pacientei buvo nustatyta COVID-19 liga.
Tai, kad vienoje palatoje buvo paguldyta kita pacientė, kuri karščiavo, skundėsi kosuliu, dusuliu ir ieškovo motina, kuriai nebuvo pasireiškę ūmiai kvėpavimo takų infekcijai būdingi ligos simptomai, teismo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad tuo buvo pažeisti reikalavimai.
Anot teismo, tai galėjo būti priežastiniame ryšyje su pacientės užsikrėtimu COVID–19 virusu. Todėl teismas nusprendė, kad vykdant nurodyto sprendimo reikalavimus, galima buvo išvengti pacientės užsikrėtimo COVID–19 virusu ir dėl to išvengti žalos – jos mirties. Vis dėlto, apeliacinėje instancijoje situacija apsivertė aukštyn kojomis.
Apeliacinio teismo argumentai
Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje nagrinėjo sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybę pagal naująjį „be kaltės“ modelį ir pasisakė, ar siekiant atlyginimo už paciento sveikatai padarytą žalą, tebėra būtina įrodyti sveikatos priežiūros įstaigos neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir žalos pacientui.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad sveikatos priežiūros įstaigų atsakomybės be kaltės modelis sieja teisę į žalos atlyginimą ne tik su pačiu žalos atsiradimo faktu, bet ir su žalos išvengiamumo kriterijumi – žala atlyginama, jei jos nebuvo galima išvengti veikiant pagal sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį bei gerąją medicinos praktiką ir žala nėra nulemta specifinės paciento sveikatos būklės, buvusios iki paslaugų suteikimo, už kurią sveikatos priežiūros įstaiga neatsako.
Taigi, Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, kad žala kyla tik nustačius sveikatos priežiūros įstaigos neteisėtus veiksmus ir aplinkybę, kad padaryti pažeidimai yra susiję teisiniu priežastiniu ryšiu su atsiradusia žala.
Lietuvos apeliacinis teismas taip pat nurodė, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai priėmus sprendimą, jog žala ieškovui neatlygintina, nes buvo neišvengiama, ieškovas turėjo pareigą įrodyti, jog sveikatos priežiūros įstaiga galėjo žalos išvengti, jei būtų veikusi pagal medicinos mokslo standartus COVID-19 ligos kontekste, t. y. turėjo įrodyti neteisėtus sveikatos priežiūros įstaigos veiksmus.
Tačiau byloje liko nepaneigta tikimybė, kad ir laikantis visų prevencinių priemonių užsikrėtimo koronavirusu gydymo įstaigoje nepavyktų išvengti. Be to, remiantis specialistų pateiktomis išvadomis, sveikatos priežiūros įstaigose nėra galimybės patikimai apsisaugoti nuo koronaviruso plitimo dėl pavėluotos diagnostikos, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pagal dabartinį sveikatos priežiūros metodikų raidos lygį apsaugoti pacientus nuo apsikrėtimo COVID-19 liga sveikatos priežiūros įstaigose nėra įmanoma.
„Pagal naująjį žalos atlyginimo be kaltės modelį patirta žala atlyginama tuo atveju, jei nustatoma, kad buvo nesilaikyta sveikatos priežiūros paslaugų profesinio standarto ir buvo galima išvengti žalos, jei šio standarto būtų laikytasi, vertinant pagal tuometę medicinos mokslo raidą, ir kad žala nėra nulemta išimtinai paciento sveikatos būklės, buvusios iki paslaugų suteikimo.
Nustačius, kad užsikrėtimo COVID-19 liga sveikatos priežiūros įstaigoje nebuvo galima išvengti net ir taikant visas prevencines priemones ir kad pacientė sirgo gretutinėmis ligomis, kurios ir buvo pagrindinė mirties priežastis užsikrėtus šiuo koronavirusu, spręstina, kad žala ieškovui neatlygintina, nes tai neišvengiama žala“, – konstatavo teisėjų kolegija.
Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas civilinėje byloje įsiteisėja nuo sprendimo priėmimo dienos ir gali būti kasacine tvarka skundžiamas per tris mėnesius Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
