Vienas slapčiausių mūsų kariuomenės padalinių – koviniai narai. Archyviniuose kadruose galima pamatyti, kaip jie 1997-siais delfinų apsuptyje treniruojasi delfinariume.
Kokie buvo koviniai narai pačioje įkūrimo pradžioje, Lietuvai tik atkūrus nepriklausomybę ir kokią įranga jie naudojo, kviečia pamatyti Lietuvos jūrų muziejus. Ten atidaryta šiam slaptam padaliniui skirta ekspozicija.
„Kūrėsi Lietuva kaip valstybė, jos gynybos pajėgos, buvo mąstoma kaip ginti Lietuvą, kaip valstybę, buvo mąstoma kaip galima stiprinti jos apsaugą iš jūros pusės, uosto apsaugą“, – pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius.
Štai padalinio įkūrėjas Valerijus Krisikaitis papasakojo apie pirmuosius nardymo kostiumus 1990-aisiais.
„Yra kopija itališkų kostiumų, per karą kuriuos gamino italai savo koviniams narams. Jis iš dviejų dalių. Per vidurį susijungia, uždaromas. Su tais kostiumais mes dažnai labai plaukiojom“, – sako kovinių narų įkūrėjas Valerijus Krisikaitis.
Ekstremalios pratybos
Finansavimo trūko, jaunai valstybei teko kariuomenę kurti kone nuo nulio. Tad ir tuomečiai kariai, tarp jų ir narai, prie ekipuotės prisidėdavo ir savomis lėšomis, ir nagingomis rankomis. Štai veteranas pasakoja, kaip modifikavo seną sovietinį kvėpavimo po vandeniu aparatą:
„Minusas buvo, kad ten vožtuvas, kuris išleidžia perteklį deguonies, kad plaučiai nesusprogtų. Jis labai sunkiai reguliavosi, pastoviai leisdavo vandenį. Tai aš pažiūrėjau, kada pirmi amerikiečiai pas mus apsilankė, aš pažiūrėjau LAR5 ant kiek primityviai, paprastai jis padarytas. Ten nėra to vožtuvo. Ir aš tada užklijavau, nuėmiau tą vožtuvą“, – pasakoja V. Krisikaitis.
Ne ką mažiau improvizuoti tekdavo ir pratybose. Koviniai narai privalo mokėti atlikti užduoti iššokę parašiutu iš lėktuvo.
Tačiau parašiutus turėję oreivių klubai nenorėdavo jų skolinti, jei narai šokinės į jūrą – sakydavo, kad sūrus vanduo parašiutus sugadins. Tad šuoliai vykdavo į upes ar ežerus. O tada prasidėdavo pagrindinė užduotis.
„Iš Vilhelmo kanalo, naktį, per visą akvatoriją, praplaukti iki Karinių jūrų pajėgų fregatų. Patapšnoti per bortą arba kitą kartą per petį sargybiniams – čia buvo reikalų, – sako V. Krisikaitis. – Bet pliusas buvo toks, kad biurokratija tai laikais buvo silpna kariuomenėje ir jie net nemąstė kaip ten naktį plaukt be apsaugos. Tiesiog košmaras, gi laivai naktį plaukia, jie nemato, kas ten po bortais – tamsu. O jei užplauks? Tai kokį lygį mes tada jau turėjom. Labai aukštą lygį.“
Kaip ir dabar koviniai narai privalo tobulai užduotis atlikti tiek vandenyje, tiek ir sausumoje. O tai reikalauja milžiniškos ištvermės. Todėl vyresnių nei 27-erių vaikinų kandidatūrų net nesvarstydavo, o ir iš atrinktų kursą baigdavo vos keli.
Kaip dabar atrodo Lietuvos koviniai narai, išsamiai papasakoti negalime – vis tik tai slapčiausias padalinys. Tačiau tiek mūsų šalies, tiek užsienio ekspertai vieningai tvirtina, kad mūsiškiai yra labai aukšto lygio specialistai, ginkluoti moderniausiais ginklais.
Na, o dabar koviniai narai tikisi, kad parodą Jūrų muziejuje aplankę jaunuoliai susižavės slapčiausio padalinio veikla ir stos į jų gretas saugant, o jei prireiks, ir ginant Lietuvą.
Išsamiau vaizdus iš pratybų pamatykite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
