Vaikams būtų sunku paaiškinti, kaip galima daliai žmonių neleisti susituokti, nors jie kaip ir kiti, kuriems leidžiama, gyvena kaip šeima, kuria šeimos santykius. Suaugusiems paaiškinti lengviau – mūsų įstatymai ir Konstitucija draudžia kai kuriems asmenims susituokti. Tiesa, kaip tokie draudimai suderinami su konstituciniu lygybės principu, sunku paaiškinti net ir suaugusiems. Galbūt tokių diskriminacinių nuostatų šaknys glūdi Konstitucijos rengimo ir priėmimo laikmetyje. Reiktų prisiminti, kad 1991-1992 metais Lietuvoje už suaugusių žmonių savanoriškus homoseksualius santykius dar vis grėsė laisvės atėmimo bausmė. Apie asmenų lygybę Lietuvos visuomenėje tuo metu buvo žinoma nedaug.
Vis dėlto Civilinės sąjungos įstatymas yra ne apie santuoką, jis apie šeimą. Šeimą kurti Konstitucija leidžia visiems. Šeimą apibrėžia ne jos formalus įforminimas, o turinys – ją kuriančių asmenų emociniu prieraišumu ir įsipareigojimais grįsti santykiai. Santuoka yra tik viena iš šeimos formų. Valstybė yra konstituciškai įsipareigojusi šeimą (ne tik santuoką), kaip konstitucinę vertybę, visokeriopai puoselėti ir saugoti (Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo 14.1 punktas). Nesant įstatymo, kuris pripažintų ir sureguliuotų nesusituokusių porų šeiminį statusą, šis įsipareigojimas nevykdomas, tokios šeimos patiria įvairių (neretai jautrių, asmeninio pobūdžio) gyvenimo apsunkinimų, be to, tokiais apribojimais pažeidžiamas jų, kaip šeimos narių, orumas.
Lygiai tą pačią dieną, kai po svarstymo Seimas balsavo dėl Civilinės sąjungos įstatymo projekto, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) priėmė sprendimą byloje Buhuceanu ir 20 kitų prieš Rumuniją tuo pačiu klausimu. Rumunai skundėsi dėl to, kad Rumunijoje nėra partnerystės ar panašaus įstatymo, taigi, nepripažįstamos nesusituokusios šeimos, nėra tinkamai sureguliuotos tokių šeimų narių teisės ir dėl to jie patyrė teisių suvaržymų, kurių neturėtų teisiškai sureguliuotų šeimų nariai (konkrečiu atveju – susijusių su negalėjimu pasinaudoti šeimos nario sveikatos draudimu). Teismas konstatavo, kad valstybės turi laisvę pačios nuspręsti, ar leisti sudaryti santuoką visiems (pvz., ir skirtingų, ir tos pačios lyties asmenims), tačiau privalo pripažinti ir teisiškai tinkamai sureguliuoti visų šeimų teisinį statusą (įskaitant ir tos pačios lyties asmenų šeimų). Teismas taip pat pabrėžė, kad šeimų statusas turi būti sureguliuotas tinkamai, atsižvelgiant į asmeninį šeimos santykių turinį ir negali būti pakeičiamas ūkinio-komercinio pobūdžio teisiniu reguliavimu. Šioje byloje buvo nustatyta, kad Rumunija, nesureguliuodama nesusituokusių šeimų statuso, pažeidė Konvenciją.
Tai nebuvo naujas klausimas EŽTT praktikoje. Teismas pažymėjo, kad tai jau seniai, nuosekliai ir vienareikšmiškai išspręstas klausimas, o jo naujausias apibendrinimas su nuorodomis į reikiamus precedentus padarytas aukščiausio precedento galią turinčiame Teismo didžiosios kolegijos sprendime Fedotova prieš Rusiją (2023). Žvelgiant į lakonišką Teismo motyvaciją rumunų byloje, galima suprasti, kad Teismas šiuo klausimu jau net nemato reikalo plačiai pasisakinėti ir kartotis. Valstybė turi pareigą tinkamai sureguliuoti visų šeimų, ne tik sudariusių santuoką, statusą, o jei to nepadaro, bus konstatuoti teisės į pagarbą privatumui ir šeimos gyvenimui pažeidimai, basta.
Žinant tokį vienareikšmį konvencinį ir konstitucinį kontekstą, gali kilti klausimas, kokių reikšmingų argumentų gali pateikti abejojantieji Civilinės sąjungos įstatymo reikalingumu ar griežtai pasisakantieji prieš jį?
Pagrindo abejonėms yra suteikęs pats Konstitucinis Teismas, vienoje 2019 m. nutarimo apibendrinančioje vietoje, panašu, padaręs apsirikimą. Teismas, nuosekliai analizuodamas ir cituodamas EŽTT praktiką, sprendime išdėsto, kad pagal Konvenciją ir EŽTT praktiką valstybėms nekyla pareiga užtikrinti galimybę sudaryti santuoką tos pačios lyties asmenims, tačiau privalu tinkamai sureguliuoti jų šeiminius santykius (partnerystės ar panašiu pavidalu). Tačiau EŽTT praktikos analizės apibendrinimo pabaigoje Konstitucinis Teismas ėmė ir parašė, kad neva valstybėms nekyla pareigia užtikrinti galimybę sudaryti santuoką ar leisti partnerystę. Šia citata antradienį Seime rėmėsi Seimo narė Asta Kubilienė. Tačiau remtis apsirikimu viename apibendrinamajame motyvacijos sakinyje, kuris prieštarauja apibendrinamai medžiagai, sutikite, nėra stiprus argumentas. Juolabiau, kad tiesa matosi skaitant pirminius šaltinius – EŽTT sprendimus. Yra pareiga adekvačiai įteisinti vienos lyties šeimos santykius ir to nepadarymas reiškia Konvencijos pažeidimą, kas ir buvo konstatuota tiek EŽTT naujausiame gegužės 23 d. sprendime prieš Rumuniją, tiek ankstesniuose sprendimuose, kurie apibendrinti byloje Fedotova prieš Rusiją: „Teismas patvirtino, kad atsižvelgiant į pozityviąsias pareigas, kylančias iš Konvencijos 8 straipsnio (teisė į pagarbą privatumui ir šeimai), valstybės narės privalo priimti teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų tos pačios lyties asmenims tinkamą (adekvatų) jų santykių pripažinimą ir apsaugą.“ (Buhuceanu ir 20 kitų prieš Rumuniją, 73 p.; pajuodinimas – mano).
Kitas nesusipratimas, kuriuo ne kartą remtasi diskusijoje Seime, yra teiginys, kad nesusituokusių šeimų santykių sureguliavimas iškreiptų šeimos sampratą. Tai, kad pagal mūsų Konstituciją šeima nėra lygi santuokai, ir kad Konstitucija ir valstybė saugo visas šeimas, ne tik sudarytas santuokos forma, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs dar 2011 ir pakartojęs 2019 metais. Šiek tiek keista, kai praėjus 12 metų nuo šio išaiškinimo, atsakingi žmonės vis dar painioja sąvokas ir šią painiavą naudoja kaip argumentą. Kartu norisi paklausti – kaip šeimų teisinė apsauga gali iškreipti konstitucinę šeimos sampratą? Šeima yra šeima, ar ją valstybė saugo priimdama reikiamus įstatymus, ar ją valstybė apleidžia neužtikrindama šeimos narių teisių – tai konstitucinės šeimos sampratos, atitinkančios ir konvencinę šeimos sampratą, nekeičia. Priimdama nesusituokusias šeimas apsaugantį įstatymą Lietuva šeimos sampratos neiškreips, tik žengs žingsnį link to, kad būtų saugomos visos šeimos, kaip to reikalauja Konstitucija.
Dar vienas argumentas, kuriuo ne tik oponuojama Civilinės sąjungos įstatymo priėmimui, bet ir rengiami siūlymai ilgam atidėti įstatymo įsigaliojimą, yra Lietuvos visuomenės daugumos nepritarimas visų šeimų pripažinimui ir jų teisių apsaugai priimant reikiamą įstatymą. Apie visuomenės nuomonės reikšmę žmogaus teisių apsaugos klausimais yra ne kartą pasisakęs EŽTT, taip pat ir naujausiame sprendime Rumunijos byloje. Šioje byloje Rumunijos vyriausybė, teisindamasi dėl tos pačios lyties porų santykių nesureguliavimo, rėmėsi visuomenės daugumos nepritarimu visų šeimų (įskaitant vienos lyties) teisinei apsaugai. Teismas šį argumentą pripažino niekiniu, nurodydamas, kad visuomenės daugumos neigiama ar net priešiška pozicija negali būti priešpastatoma svarbiems ir neginčytiniems pareiškėjų interesams, kad jų santykiai būtų tinkamai pripažįstami ir saugomi. Taigi, EŽTT teigimu, visuomenės daugumos nepritarimo argumentas žmogaus teisių apsaugos diskusijoje neturi (didelės) reikšmės. Jei visuomenė pasisako už žmogaus teisių (teisės į šeimą ir privatumą) pažeidimus, tai negali būti svariu argumentu priimant sprendimus dėl Civilinės sąjungos įstatymo, o tokių sprendimų nepriėmus ar juos atidėjus – ginantis EŽTT byloje.
Kartu keltinas klausimas, ar tikrai mūsų visuomenės dauguma pasisako už kišimąsi į kitų asmenų privačius šeimos reikalus? Ar jie sutiktų, kad nebūtų gerbiamas jų pačių ar jų vaikų šeimyninis gyvenimas? Ar buvo tokių apklausų? O jei mūsų visuomenės dalis yra priešiška dalies asmenų atžvilgiu, ar neturėtų politikai imtis lyderystės, kad situacija pasikeistų, vietoj to, kad palaikytų ir tuo skatintų su žmogaus teisių apsauga nesuderinamas pažiūras?
